Geresnės Lietuvos troškimas

Geresnės Lietuvos troškimas

Klaipėdos universitete lapkričio 30-ąją lankėsi profesorius Vytautas Landsbergis. Šis vizitas akademinei bendruomenei buvo išskirtinis.

Danutė Petrauskaitė

Profesorius 1974–1978 m. dėstė fortepijono specialybę Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, jis yra vienas iš Klaipėdos universiteto steigėjų – 1990 m. spalio 5 d., būdamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, jis pasirašė nutarimą dėl aukštosios mokyklos uostamiestyje įkūrimo, 1997 m. buvo inauguruotas garbės daktaru. Šių metų rudenį profesorius minėjo savo 80 metų sukaktį, todėl susitikimo metu buvo diskutuojama ne tik apie universiteto misiją, Lietuvos politinio bei kultūrinio gyvenimo aktualijas, bet ir apie jo nuveiktus darbus.

Čiurlionis – tarsi brolis

V.Landsbergis 1955 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos pianistės A.Dvarionienės klasę ir iš karto įsitraukė į aktyvią muzikinę veiklą – ėmė reikštis kaip pianistas ir muzikologas. Jo dėmesį patraukė M.K.Čiurlionio kūryba. Studijų metais turėjęs galimybę atlikti ne vieną šio kompozitoriaus kūrinį, nutarė giliau jį pažinti. Jau 1956 m. pasirodė pirmasis jo straipsnis apie M.K.Čiurlionio meninį palikimą, 1962 m. – pirmoji ilgo grojimo Čiurlionio kūrinių plokštelė. Nors V.Landsbergis rašė įvairiais kultūrinio gyvenimo klausimais, skaitė viešas paskaitas, dalyvavo muzikologų konferencijose, dirbo pedagoginį darbą, tačiau Čiurlionis tapo svarbiausia jo kūrybinės veiklos sritimi.

1965 m. buvo išleista pirmoji. V.Landsbergio monografija apie Čiurlionį – „Pavasario sonata“. Šiandien jo knygų čiurlionianos tematika galima suskaičiuoti per 10 – lietuvių, rusų, anglų kalbomis. Jų autorius ne tik pateikė išsamų istorinį bei kultūrinį laikmečio foną, bet atvėrė Čiurlionio stebuklą, analizuodamas atskirai jo muziką bei dailę, o kartu – ir šių menų sintezę. Be to, V.Landsbergis pirmasis įtraukė Čiurlionį į pasaulinės muzikos kontekstą, sudarė išsamų šio kompozitoriaus kūrinių sąrašą, pakeisdamas anksčiau J.Čiurlionytės pasiūlytą skirstymą į opusus, kurie neaprėpė visos jo kūrybos. Profesoriaus žodis talpus ir vaizdingas. Vertindamas 1969 m. V.Landsbergio disertaciją „M.K.Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“, literatūros kritikas V.Kubilius taikliai pastebėjo: „V.Landsbergio darbuose – gyva vidinės erdvės dvasia, būtina M.K.Čiurlionio interpretacijai“. J.Čiurlionytė pabrėžė tyrinėtojo kruopštumą, „renkant kiekvieną fakto grūdelį, jį apsvarstant ir įpinant į savąją Čiurlionio kūrybos evoliucijos koncepciją“. Be stambių analitinių darbų, skirtų šiam kompozitoriui, V.Landsbergis parengė ne vieną jo fortepijoninių kūrinių rinktinę, dalį jų įrašė į kompaktinę plokštelę, į atskirą knygą sudėjo žodžio kūrybą, sudarė kelis Čiurlionio laiškų Sofijai Kymantaitei leidinius. V.Landsbergio tikslas – atskleisti šio unikalaus menininko kaip kūrėjo bei žmogaus visumą, kuri taptų visuomenės suvokta ir branginama vertybe. Susitikime su universiteto bendruomene profesorius prisipažino, kad Čiurlionis jam – tarsi brolis. Jis iš jo iki šiol mokosi, su juo mintimis kalbasi, Čiurlionio kūrybinio palikimo tyrinėjimas jam pravertė ir nelengvame politiko kelyje.

„Aušros“ sūnūs

V.Landsbergis yra nepaprastai darbštus ir produktyvus menotyrininkas. Spalį jo 80-mečio proga Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo atidaryta paroda „Vytautas Landsbergis – 100 knygų“, parengta iš M.Mažvydo bibliotekos fondų. Net pats joje dalyvavęs autorius nustebo sužinojęs, kad yra tiek daug parašęs. Nemažai savo kūrinių profesorius atvežė ir padovanojo Klaipėdos universitetui.

Jo kūrybinį palikimą galima būtų suskirstyti į kelias grupes: tai politinės tematikos literatūra, apimanti laikotarpį nuo rezistencijos pirmaisiais sovietinės okupacijos metais, Sąjūdžio laikų iki šių dienų aktualijų; meninio pobūdžio literatūra – eilėraščiai, pasakėčios, literatūrinės refleksijos; muzikologiniai darbai, tarp kurių itin svarbią vietą užima „Aušros“ laikmečio šviesuolių V.Kudirkos ir Č.Sasnausko tyrinėjimai. XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia V.Landsbergį visada domino. Tai sunkūs spaudos draudimo dešimtmečiai, kuriuos savo dramoje „Aušros sūnūs“ vaizdžiai atkūrė S.Kymantaitė-Čiurlionienė, tai ir lietuvių tautinės savimonės formavimosi laikotarpis, tai ir jo senelių – J.Jablonskio ir G.Žemkalnio-Landsbergio – aktyvios tautinės veiklos metai.

1998 m. pasirodė profesoriaus sudaryta V.Kudirkos lietuviškų fortepijoninių kūrinių rinktinė „Muzikos valandos“, į kurią tilpo kuklūs lietuviškos instrumentinės muzikos kūrinėliai – polkos, mazurkos, valsai. V.Landsbergis padarė ir jų garso įrašus. Šiemet jis išleido knygą „Vincas Kudirka. Lietuvos darbininkas ir muzikas“. Joje – anksčiau publikuoti tekstai ir naujos įžvalgos.

Tyrinėdamas Čiurlionį, V.Landsbergis susidomėjo ir Č.Sasnausko kūryba bei jo asmenybe. Abu šie muzikai pažinojo vienas kitą, gyvendami Peterburge puoselėjo planus Lietuvoje įsteigti konservatoriją, tačiau abu pernelyg anksti mirė. Profesorius nuodugniai išanalizavo Č.Sasanausko gyvenimą bei muzikinį palikimą ir dar sovietiniais metais išleido jam skirtą knygą, o prieš dešimtmetį pasirodė ir kompozitoriaus dokumentų bei korespondencijų rinkinys. V.Landsbergis prasitarė, kad ketino paruošti išsamią studiją apie šį mažiausiai tyrinėtą lietuvių muzikinės kultūros laikotarpį, vadinamą vargonininkų gadyne, kai, iki pasirodant J.Naujaliui, „vargamistros“ reiškėsi kaip pirmieji lietuvių kompozitoriai, atlikėjai ir muzikos mokytojai. Šia tema profesorius yra publikavęs ne vieną straipsnį.

„Nusidėjome apsileidimais“

Susitikime su Klaipėdos universiteto akademine bendruomene V.Landsbergis pasidžiaugė šios aukštosios mokyklos veikla, žvelgdamas į studentus prasitarė, kad Lietuvai yra į ką atsiremti. Tik perspėjo saugotis ankstyvos senatvės, kai viskas darosi neįdomu, dingsta smalsumo ir žinių troškimo pojūtis. Profesorius akcentavo, kad, norint gyventi geresnėje Lietuvoje, reikia keisti gyvenimo filosofiją – didžiausią dėmesį skirti darbui, kuris būtų ne vien pragyvenimo ar pasipelnymo šaltinis, bet taptų moraline kategorija. Darbas turi teikti pasitenkinimą, nešti naudą visuomenei, kurti geresnį rytojų. Kalbėdamas apie negeroves, jis pastebėjo, kad daugelis lietuvių tapo abuoji, apsileidę, nesistengiantys ar nenorintys priešintis blogybėms, laukiantys, kad kas nors kitas atliktų jų darbus. O reikia dirbti visiems, neklimpti į melagysčių liūną, nebūti gobšiems, pavydiems, tuomet nereikės verkšlenti, kad ne tokios Lietuvos norėjome.

Į auditorijos klausimus V.Lands-bergis atsakinėjo korektiškai ir diplomatiškai, nesiveldamas į politines diskusijas, o didžiausią dėmesį skirdamas moralinėms vertybėms. „Niekas kitokios Lietuvos ant lėkštutės neatneš“, – sakė jis, patardamas kiekvienam dirbti sąžiningai ir negyventi netiesoje. Pasak jo, pasaulį užklupusios ekonominės krizės šaknys slypi moraliniame nuosmukyje, nemažai blogybių atkeliauja ir iš Vakarų, ir iš Rytų. Reikia stengtis mažiau jas sugerti, būti atspariems. Jaunimas imlus viskam, todėl jo ugdymas turi remtis ne vien žinių kalimu, o dvasinių pagrindų formavimu.

V.Landsbergis Klaipėdoje jautėsi lyg tarp savų. Čia jis susitiko su savo bendraklasiu prof. V.Smailiu ir universitete apžiūrėjo jo vadovaujamą oro taršos iš laivų tyrimų laboratoriją, Menų fakultete pabendravo su savo bendrakurse ir pirmąja Fortepijono katedros vedėja doc. V.Gabrėniene, buvusiais kolegomis ir bičiuliais. Vakarinį susitikimą, kurį vedė šio straipsnio autorė, profesorius pradėjo prie fortepijono, paskambinęs pluoštą Čiurlionio preliudų, o užbaigė fragmentu iš jo simfoninės poemos „Jūra“. Garbų svečią jubiliejaus proga pasveikino universiteto rektorius prof. V.Laurėnas. Menų fakulteto dekano prof. V.Tetensko ir doc. I.Pečiūrienės sveikinimas buvo muzikinis – jie pagrojo B.Dvariono pjesę „Prie ežerėlio“.

Diena su V.Landsbergiu daugeliui buvo įsimintina. Juk profesorius – ne vien kultūrologas, buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir europarlamentaras. Tai – nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, valstybės architektas, kurį suomiai, lygindami su garsiuoju lenku pianistu, kompozitoriumi bei politiku, vadina mūsų laikų Ignacy’u Paderewski’u.

by admin