Gintaras Grajauskas
Ričardo Šileikos nuotrauka |
Triumfatorius
kai visi švenčia pergalę, paprasčiausiai
nusisuku: negaliu žiūrėt,
kaip puikuojasi savo
laikinumu tie graudžiai juokingi
vienadieniai triumfatoriai
apsirėdę spalvingomis togomis
su aukso signetais ant pirštų
kilnoja rankas, žymi viens kito
kaktas dvigubu pergalės ženklu
o vienintelis iš tiesų galįs tarti,
jog gyventa ne veltui (kiek
desperatiškų žygdarbių, kiek šmaikščių
akibrokštų jo kolekcijoj!), yra tas,
kurio čia nėra. Nors, galvą dedu,
puikiai žino,
kas šiandien čia vyksta. Kur nežinos tas
pralaimėjęs maištininkas,
senstanti lapė. Vienas
su savo tyla tremtyje. Toli nuo tėvynės.
pašaipus ir liūdnas žinojimas:
neatimsi. Visa, kas jam beliko.
Tai, kas visąlaik skyrė
jį nuo minios.
ir dabar, šioje nugalėtojų žemėje
jam visa mano pagarba
ir mano pasigėrėjimas.
Aš nekurčias
aš nekurčias, tik mano klausa
išmoko gyvent savarankiškai
vis dažniau negirdžiu,
kas man sakoma
kai kalbu, vis dažniau
niekas neklauso manęs
o kartais nei iš šio, nei iš to
kad suklūsta visi, kad sužiūra
laukia, ką pasakysiu
tuomet sakau: ar negirdit,
koks triukšmas aplink
tuomet sakau: nutilkit
visi, kiek galima rėkt,
nutilkit.
Visa tiesa apie riterius
visi iki vieno riteriai
baisiai nerangūs: nieko daugiau
ir nemoka, vien mosikuot
kalavijais
jei nuverstum nuo žirgo riterį,
pamatytum, kaip jis guli ant nugaros:
toks komiškas žvilgantis vabalas
mataruojantis plonytėm kojelėm
(piktesni tuo metu dar burzgia ir
plūstasi, besisukdami ratu kaip
pamuštas tankas)
taip, jie jau tokie,
tie riteriai
o dabar nurenk mane.
mylimoji, aš nuogas ir liaunas
po tais surūdijusiais šarvais.
Nebylys
bandė ne kartą:
baisiai pražiodavo burną
įtempdavo balso stygas
nelyg lanką
ir sssviesdavo
žodį ne žodį: švokštimą
geriausiu atveju sužeisto
gyvulio riksmą
todėl nutilo visai.
šalinosi žmonių.
išeidavo vien sutemus.
trumpais perbėgimais
išsisukinėdamas nuo kryžminės
gatvių žibintų ugnies
sėkmingai įveikęs aikštės
minų lauką, šturmuodavo
parduotuvę
imdavo pieno, dešros
sumuštiniams, sūrio, kartais
kokį laikraštį su programa
linktelėjęs kasininkės
kirpčiukams, sumokėdavo
susižerdavo grąžą
kartą kasininkė paklausė –
kodėl tu tyli? velnias,
kodėl tu vis tyli ir
tyli su manim?
ir tuomet
susidrovėjęs
apstulbęs ir
išsigandęs –
jis pradėjo
kalbėti
***
jau ką žinau, tą žinau:
tik pabandyk kuo nors
iki galo patikėti
tai būtinai pasišaipys:
„apgavau, apgavau“
bet kad šitaip norisi
kuo nors patikėti
nors rėk
prieinu gatvėj prie
nepažįstamo, sakau –
labas, esu žioplas padaras,
galit šaipytis iš manęs
kiek tik lenda
maloniai nustembu:
ogi nesišaipo
ogi bėga ir šaukia visa
gerkle – policija, policija.
Gyvenu aš čia
tris paras nemiegojęs
susišiaušęs barakų angelas
kuoktelėjęs nuo saulės šviesos
einu sau su maximos maišeliu
jauni banditėliai saulėkaitoj
spjaudo saulėgrąžas
švilpia atseit apstulbę
kvatojasi iš manęs
juokiuosi ir aš
savas esu čia, va –
švilpia, neprimuša.
Poezijos skaitymai II
ar matai va tą, nežinau
pavardės, visi jie čia
vienos garsenybės, nagi
šitas, antras nuo krašto
tai tas yra mano mylimiausias
ne ten žiūri, kvaile, anas, iš
kairės: tas kur sėdi, laukia
savo eilės, žiūri pro langą,
galvoja: „norėčiau, kad snigtų“.
Ketvirtadienio kronika
žinai, mieloji, esu vienas iš septynių
samurajų (aš čia juokauju)
esu tiesiog vienas didingiausių šio meto
kretinų (aš nejuokauju)
mieloji, paduok man šakutę,
nes valgysiu (aš čia juokauju)
mieloji neduok man peilio,
nes dar pasipjausiu (aš nejuokauju)
verkia duonelė, tinginio
valgoma (aš čia juokauju)
pati vertingiausia daržovė yra
kažkodėl salieras (aš nejuokauju)
tik stabtelk akimirkai, visi kaipmat
kad sukrunta (aš čia juokauju)
o tik spėk nusisukt, visi vienu motu
atsisuka (aš nejuokauju)
esu mėlynbarzdis, žaginu nekaltą
visuomenę (aš čia juokauju)
esu mėlynbarzdis, žaginu nekaltą
visuomenę (aš nejuokauju)
juokinga, negi kiekvienąkart
ką nors tau sakydamas vis turėsiu
pridurt – nejuokinga, juokinga?
einana, jau visai nejuokinga
(aš čia nejuokauju).
Ikonų tapytojas
dar jauniklis būdamas,
jau žinojo: tapys ikonas
pusę gyvenimo meldėsi
pasninkavo
tapė ir degino
tapė ir degino
galų gale jam pavyko
o švenčiausia Madona, šnabždėjo,
dusdamas iš padėkos ir iš meilės
pilnomis akimis stebuklo
o tada jau pasiėmė tą paveikslą ir
nesvarstydamas paliko namus,
ir išėjo į gatvės šurmulį
tuomet iškėlė tą vienintelį,
tą savo paveikslą ir nusilenkė
į visas keturias pasaulio puses
štai tuomet jį ir areštavo
pirmas pasitaikęs policininkas.
Už pornografijos platinimą.
Užkalbėjimas Šiaurės pašvaistei
esu sena lapė, viską
išmanau apie spąstus
– plikomis rankomis
aš tave sugavau
esu sena lapė, viską
išmanau apie klastą
– vaikiška šypsena
aš tave sugavau
esu sena lapė, moku
mėtyti pėdas
– pečių kryptelėjimu
aš tave susekiau
aš sena lapė, nepasiduosiu
aš kandžiosiuos
– tu kandžiosies ir pasiduosi,
nes aš tave sugavau
aš sena lapė, tu mane sugavai.
dabar nepaleisk manęs.
Iniciacija
dabar esu vyras. Pažįstu gėrį ir blogį,
išmanau jų aistringas kovas ir jų slaptą
artumą. Kai niekas nemato, tamsoj,
jie mėgaujasi vienas kitu.
taip, juodu sieja draudžiami ryšiai.
Neišsakomas palankumas. Žvilgsniai
ir nutylėjimai – kas aš būčiau be jų,
be tavęs, ne mano moterie.
esu vyras. Kaip ir visi vyrai, niekieno.
Kaip retas iš jų – nebeturintis
iliuzijų apie save. Esu vyras, puikiai
žinantis: manęs nebėra.
ką tu manai apie tą, kuris šitaip
žaidžia mumis?
apie tai, kad taip ir nesusitikome?
kad buvome susitikę? kad niekad
nesusitiksime?
kas mums sakoma? ir ko mes negirdime?
dabar esu vyras. Taigi – prarandantis.
Netekęs ir to, ko niekada neturėjau.
Esu žiaurus ir mylintis, jaukus
ir bebaimis.
Dabar esu vienišas, niekieno: tavo.