Eilėraščiai
Dalia Tamošauskaitė
***
Šuolis per kalnus
Perplėšia vardą.
Priešpilny šalnos
Išlygas verda:
Kirsti ar kąsti?
Vienas signalas!..
Tik išsigąsti –
Žodis. Bet galas
Apveja kaklą –
Timpteli kilpą…
Lyžteli smakrą…
Mintys sutilpo!..
Šluosto alyvos
Kubilą kraujo.
Stiklas negyvas
Sprogt nepaliauja
Lapais lyg pirštais –
Rausta palangė.
Ir nepamiršti,
Ko vis dar vengi,
Kryžium sukaltos
Svirtys neleidžia.
Priegaidės baltos…
Juodos… Bet geidžia
Neištylėtą skausmą
Po kojų
Berti lyg bausmę –
Dygų rytojų.
Tiktai neleisti
keikti… Gedėti…
Keršyti… Keisti…
Darsyk pradėti.
***
Šiepias sausra tartum rėtis –
Kiauras ir dugnas… Ir šonai.
Baigiant blakstienoms byrėti
Po ievų aitriais kapišonais.
Šnervės tarytum sulimpa.
Pirštai – į dūzgiančius plaukus…
Širdį nutaiko kaip timpą
Saulės sukruvintas laukas.
Garsas – lyg nagas nulūžęs…
Žvilgsnis sutrupina kaulą.
Skystas dorybės drabužis
Tarsi ramentas apgaulei.
Šienligė purto žodyną –
Pilnos rieškučios pelėsių.
Kai, neužslinkus ledynui,
Vabalus guolin pasėsi.
Tik nepajudinsi kaklo,
Įbesto rojaus smėlynuos…
Kai ant kaklaskarės aklos
Vėlės vis sirps kaip mėlynės.
Impulsas
Gaisras prieš gramatiką bejėgis.
Praradimai jau sueižėt baigia.
Saulės čiulpais aptaškytais bėgiais –
Tatuiruota vynuoginė sraigė.
Iš po miško dangčio – milijonai
Plunksnų kažkurios bevaikės deivės.
Jau drungni akiduobių žetonai…
Nors ant lūpų – saldžios keršto gleivės.
Nuo vėsos ištirpęs visas spiečius
Sumazgytų šuntakių. Ir krūmų.
Tik patrakęs nerimas vis kviečia
Susižert į sterblę netikrumą.
Norų gausmą gervuogės užgožė:
Dar nebus užuovėjos – vien aidas!..
Iš šventais neperdažytų ložės
Ant tirpių vitražų nusileidęs.
Intuicija
Kranksi vyriai palšo rūko kerpe:
Tik tada išeisime, kai grįšim!..
Uokse pelkei drungną rūką verpiant –
Lyg virkštelę – alinantį ryšį.
Tįs toks pat chamizmas iš palėpės –
Kirvarpų jau sklidinas ąsotis.
Tarp dantų tik žvyras… Bet ne liepos
Verčia idiotiškai šypsotis.
Ar net porą sykių lyžtelt kraujo
Kietasprandžio vabzdžio nuo vitrinos…
Kai gašlus pavasaris paliauja,
Kryptį iš tarpuakio ištrynęs,
Net žadėt. Bet žodžiai dar nesūrūs:
Apie ašį – nei šaknų, nei stiebo.
Tik užgydyti bebaigiančios jūros
Iš panosės žarą pasigriebia
Ir bemat pritrupina į plaukus…
Kai per daug tiesmukiška išlyti.
Visa, ko pasigesta perplaukus,
Už savęs jau akinančiai plyti.
***
Restauravę prigimtį ametisto dulkėmis,
Kruvinai pratrinsim ir pirštus… Ir kelią.
Ne liepsnoj – šešėliuose
įsisupę gulkimės!..
Iš sparnų išlydę demonišką galią.
Keliais po asmenvardžius –
lyg daržus ravėdami…
Neprilesę rypaus abuojumo kirai.
Dar paršliaušim, prieblanda
per aukštai avėdami!..
Nors gašliai, bet švelniai…
Ar per daug įkyriai.
Vis plazdės išžaginta
tvirtagalė priegaidė.
Ašaros sentencijos vinimis į riešus…
Nors ruletė suinkštė, atpirkėjas nežaidė.
Ir, pažėrę pulsą, dar nevirto priešu.
Mat nebuvo prieveiksmio per lubas
ropojantiems.
Ne vorams, bet lapams nušienautų
viržių!..
Pienės ūkė skersvėjais, spalvą
pakartojant jiems…
Nors plaštakėm žėlė jų kaklai sudiržę.
Ligi kaulų smelkėsi nemeluotai artimą
Virtualią rolę režisavęs failas.
Ir tik šnervės krūpteli, kad nedavęs
atėmė
Pirmapradę jungtį be kaltės, bet kvailas
Tas naivus klegėjimas ant lininės
staltiesės.
Šitiek žvilgsnio kandžių!…
Vakarop… Per naktį…
Šitiek bėgių juodalksniai
kapiliarais nutiesė!..
Ar tik šios stotelės tragiška netekti?!.
