Gintaro lašai

Eilėraščiai

Liudas Pranciškus

Amžinas valkata

Nakty užgęsta žiburiai,

melsva žvakidė

seni langai, neoninės vitrinos

sakyk gi, valkata,

ką tu sapnuos regi

kada tamsa tave vinim vėl

prikala prie šalčio kryžiaus

kada tavi draugai užmigę

priemiesčio rūsiuos

sušalę klausosi nuo žiurkių

lūpų byrančių eilėraščių

seilėtų regėdami sapne

savąsias motinas

jas besimeldžiančias dar

neprinokusiuos rugiuos…

iš ten ir žalias kraujas srūvantis

ir mūsų gyslose, ir atminty

sidabro strėlės sminga

su pūga į mūs dėvėtas širdis

(sapnuojam sapną klaikų)

naujasis rytas – amžinos

kelionės skirsnis neskaitytas

į maro ir konteinerių, į geto šalį,

į kasdienybės tvaiką…

diena senu sietynu

be žvaigždžių vėl krentanti

į žemę

gyvenam ir gyvenkime

šiek tiek tyliau

rūsy senasis valkata

žalius rugius sapnuoja

ilga naktis trumpos dienos

mirtim alsuoja

ir šalto prakaito ryto rūke –

seni vergai vergijon skuba

savo noru…

* * *

Ąžuoluose, kurie seniai

prarado atminties pradžią

ilsisi supuvę inkilai,

o juose išmirusių

šeimininkų sielos

savo viršūnėmis atsirėmę

į vasaros lubų begalybę

jie šypsosi žmonėms sėdintiems

užstalėje jų pavėsy

savo atmintim jie mena

jų vestuves, šermenis,

rugiapjūtes, žudynes,

šiandien jie aplankę

giminių kapinaites ir

ten besiilsinčius

dabar garsiai prisimena

tai, ką seniai prarijo

godžios laiko dulkės

… po pamaldų mirusio

kaimo bažnytėlėje

palaiminti jauno klebono

gurkšnodami alų švenčia

savo praeities šimtmečius

ir linksminasi

būdami visiškai nelaimingi

jie vis tiek nepakelia

akių į viršų

į išpuvusius inkilus

su jų protėvių sielomis…

* * *

Senas parkas pritvinkęs

nerimo, žodžių vėjo

seno tvenkinio saloje tyli senas akmuo

senuose alėjose grafai, grafienės vaikštinėja

ir viskas kas taip sena, dienos altoriuje atrodo neseniai

senukai medžiai šypsosi lyg šimtmečių nebūtų buvę

seni atodūsiai žmonių liepų šešėliuose jaunėja

išniekintas senukas laikrodis, fleitos melodija praeivius užgaulioja –

drugiai su gėlėmis nuspalvina senas alėjas ir jų fėjas…

postmodernizmo formulė

prasigėręs poetas atbukusiu

kirviu kerta seną rožyną

juoda katė užmūryta sandeliuke

šaukiasi savo vaikų

sliekai šaldytuve laukia

rytdienos pasimatymo

su žuvimis

senas tėvas keikia prostatą

ir vis tiek su ja kalbasi…

Paukščio gimtadienis ir tiltas

kovo jūra groja violetine

armonikėle skandinavišką

motyvą –

aš visas telpu šioje akimirkoje

egzistencijos melodijai

pritaria ir pats Palangos tiltas

niūniuoja ją lengvai visas

apspjaudytas pavasario sniego

groja atminties vaizdais

su liūdesiu žvelgdamas

į senus polius

lyg į iškirmijusius savo dantis

įnoringai groja, pats pavirtęs lūpine armonikėle

ramiai prigulusia prie ūkanoto jūros horizonto lupų

ramių bangų pagalba pūsdamas

savo atminties dumples

nardindamas save į spalvotus

ir nespalvotus praeities koliažus

mirusio laiko hepiningas

su alkanais kirais

su sušalusiais ir

apgirtusiais žvejais,

su draugo dovana –

neišdžiūvusiu paveikslu

po pažastim

pavasario teptuką lengva ranka

vedžioja ilgėjančios dienos…

Degantys miesto sodai

šiąnakt liepsnoja miesto sodai

dega mėlyna mirties ugnimi…

išdavystė, bepročių paguoda

nors ir meldžias senieji varpai

širdžių dūžtimi…

dega tai, ką sodino kurie

dar gyvi po žeme

dega miško vargonai ir senas

altorius aukštai virš dangaus

aikščių laikrodžiai dega ir

degančių knygų šikšnosparniai

grindiniu skrieja

dega rėkiantys vagys ir

valkatos, kekšių vaikai

atšvaistuos švento

pragaro laikas sudegina

miegančią obelį seną

supranti…čia jau nieks neužges,

nors tirštai horizontą nusėja

aušros angelai

ir užlieja praeivius nakties

jų trimitų garsai

šiąnakt išdegė tylintys

sodai-gyvybės daigai

iš vaikystės sapnų, ten

žmogaus ir dangaus pasodinti

naktį šią, tie senieji

benamiai, tie iš tavo

ir mano širdies…

viduržiemio sekmadienis

baltu rytu einu per lieptą baltą

balta diena, malūnai vėjų

malantys melodiją baltai

ir sieloj irstantys namai

pilni pavydo, šalčio balto

bekojai paukščiai ilsis

ant tvorų snapais lediniais,

išbalę nuo žiemos

pakilti bandantys baltais

sparnais aukštai, aukštai…

pro baltus dūmus kaminų

pūkuotus

į baltą dangų kylantys

baltieji aitvarai

į debesis – namus,

į amžinybės puotą

kur šaltis ir erdvė mus

sielas dažo jau nebe baltai…

* * *

pavasario mediniai akmenys

meldžiasi bitės zvimbesiu

melodingai stenantis traukinys

girgždančios sūpuoklės –

verkiantys lopšiai

paguodos balsas

mobiliam telefone

prikelia vieversį, o šis

vidurdienio teatrinę uždangą…

žydi žmogaus žemės šaka

natomis kylanti į dangų…

Rugpjūčio pabaiga

Ant mano molėto

rugpjūčio kelio išbarstyti

nesudygę grūdai

plaukiantys debesys,

plaukiantys žmonės,

nebegalintys plaukti

sudegę namai

ant mano saulėto rugpjūčio

delno negali ramiai numirti

paukštis ir prisikelti negali

su angelo šypsena,

su šiluma žalčio,

su ąžuolo gile snape

ir vėjo sparnais…

ant mano iškrypusio

vienkiemio stalo, mamos

palaidinė ir žvakidė gėlių

po margąjį kiemo kilimą

šmirinėja trys pelės,

atminties albume gyvenu

iš laiko garsų atklysta

išplaukę žemės laivai

be jūrininkų, jų žmonos,

namai virtę varpais

lyg tuščios taurės

nuo žemės pakyla miestai tėvų

su jų laikais, erdvės

vandenynais ir upėmis…

žvaigždės nušlaksto tuos

kurie dar kada nors bus

kurie dar tik ateis, kurie

negimę užmiršti gyvena

mumyse…

molėtam rugpjūčio kely

išbarstyti mūsų sielų

nesudygę grūdai…

by admin