Eilėraščiai
Liudas Pranciškus
Amžinas valkata
Nakty užgęsta žiburiai,
melsva žvakidė
seni langai, neoninės vitrinos
sakyk gi, valkata,
ką tu sapnuos regi
kada tamsa tave vinim vėl
prikala prie šalčio kryžiaus
kada tavi draugai užmigę
priemiesčio rūsiuos
sušalę klausosi nuo žiurkių
lūpų byrančių eilėraščių
seilėtų regėdami sapne
savąsias motinas
jas besimeldžiančias dar
neprinokusiuos rugiuos…
iš ten ir žalias kraujas srūvantis
ir mūsų gyslose, ir atminty
sidabro strėlės sminga
su pūga į mūs dėvėtas širdis
(sapnuojam sapną klaikų)
naujasis rytas – amžinos
kelionės skirsnis neskaitytas
į maro ir konteinerių, į geto šalį,
į kasdienybės tvaiką…
diena senu sietynu
be žvaigždžių vėl krentanti
į žemę
gyvenam ir gyvenkime
šiek tiek tyliau
rūsy senasis valkata
žalius rugius sapnuoja
ilga naktis trumpos dienos
mirtim alsuoja
ir šalto prakaito ryto rūke –
seni vergai vergijon skuba
savo noru…
* * *
Ąžuoluose, kurie seniai
prarado atminties pradžią
ilsisi supuvę inkilai,
o juose išmirusių
šeimininkų sielos
savo viršūnėmis atsirėmę
į vasaros lubų begalybę
jie šypsosi žmonėms sėdintiems
užstalėje jų pavėsy
savo atmintim jie mena
jų vestuves, šermenis,
rugiapjūtes, žudynes,
šiandien jie aplankę
giminių kapinaites ir
ten besiilsinčius
dabar garsiai prisimena
tai, ką seniai prarijo
godžios laiko dulkės
… po pamaldų mirusio
kaimo bažnytėlėje
palaiminti jauno klebono
gurkšnodami alų švenčia
savo praeities šimtmečius
ir linksminasi
būdami visiškai nelaimingi
jie vis tiek nepakelia
akių į viršų
į išpuvusius inkilus
su jų protėvių sielomis…
* * *
Senas parkas pritvinkęs
nerimo, žodžių vėjo
seno tvenkinio saloje tyli senas akmuo
senuose alėjose grafai, grafienės vaikštinėja
ir viskas kas taip sena, dienos altoriuje atrodo neseniai
senukai medžiai šypsosi lyg šimtmečių nebūtų buvę
seni atodūsiai žmonių liepų šešėliuose jaunėja
išniekintas senukas laikrodis, fleitos melodija praeivius užgaulioja –
drugiai su gėlėmis nuspalvina senas alėjas ir jų fėjas…
postmodernizmo formulė
prasigėręs poetas atbukusiu
kirviu kerta seną rožyną
juoda katė užmūryta sandeliuke
šaukiasi savo vaikų
sliekai šaldytuve laukia
rytdienos pasimatymo
su žuvimis
senas tėvas keikia prostatą
ir vis tiek su ja kalbasi…
Paukščio gimtadienis ir tiltas
kovo jūra groja violetine
armonikėle skandinavišką
motyvą –
aš visas telpu šioje akimirkoje
egzistencijos melodijai
pritaria ir pats Palangos tiltas
niūniuoja ją lengvai visas
apspjaudytas pavasario sniego
groja atminties vaizdais
su liūdesiu žvelgdamas
į senus polius
lyg į iškirmijusius savo dantis
įnoringai groja, pats pavirtęs lūpine armonikėle
ramiai prigulusia prie ūkanoto jūros horizonto lupų
ramių bangų pagalba pūsdamas
savo atminties dumples
nardindamas save į spalvotus
ir nespalvotus praeities koliažus
mirusio laiko hepiningas
su alkanais kirais
su sušalusiais ir
apgirtusiais žvejais,
su draugo dovana –
neišdžiūvusiu paveikslu
po pažastim
pavasario teptuką lengva ranka
vedžioja ilgėjančios dienos…
Degantys miesto sodai
šiąnakt liepsnoja miesto sodai
dega mėlyna mirties ugnimi…
išdavystė, bepročių paguoda
nors ir meldžias senieji varpai
širdžių dūžtimi…
dega tai, ką sodino kurie
dar gyvi po žeme
dega miško vargonai ir senas
altorius aukštai virš dangaus
aikščių laikrodžiai dega ir
degančių knygų šikšnosparniai
grindiniu skrieja
dega rėkiantys vagys ir
valkatos, kekšių vaikai
atšvaistuos švento
pragaro laikas sudegina
miegančią obelį seną
supranti…čia jau nieks neužges,
nors tirštai horizontą nusėja
aušros angelai
ir užlieja praeivius nakties
jų trimitų garsai
šiąnakt išdegė tylintys
sodai-gyvybės daigai
iš vaikystės sapnų, ten
žmogaus ir dangaus pasodinti
naktį šią, tie senieji
benamiai, tie iš tavo
ir mano širdies…
viduržiemio sekmadienis
baltu rytu einu per lieptą baltą
balta diena, malūnai vėjų
malantys melodiją baltai
ir sieloj irstantys namai
pilni pavydo, šalčio balto
bekojai paukščiai ilsis
ant tvorų snapais lediniais,
išbalę nuo žiemos
pakilti bandantys baltais
sparnais aukštai, aukštai…
pro baltus dūmus kaminų
pūkuotus
į baltą dangų kylantys
baltieji aitvarai
į debesis – namus,
į amžinybės puotą
kur šaltis ir erdvė mus
sielas dažo jau nebe baltai…
* * *
pavasario mediniai akmenys
meldžiasi bitės zvimbesiu
melodingai stenantis traukinys
girgždančios sūpuoklės –
verkiantys lopšiai
paguodos balsas
mobiliam telefone
prikelia vieversį, o šis
vidurdienio teatrinę uždangą…
žydi žmogaus žemės šaka
natomis kylanti į dangų…
Rugpjūčio pabaiga
Ant mano molėto
rugpjūčio kelio išbarstyti
nesudygę grūdai
plaukiantys debesys,
plaukiantys žmonės,
nebegalintys plaukti
sudegę namai
ant mano saulėto rugpjūčio
delno negali ramiai numirti
paukštis ir prisikelti negali
su angelo šypsena,
su šiluma žalčio,
su ąžuolo gile snape
ir vėjo sparnais…
ant mano iškrypusio
vienkiemio stalo, mamos
palaidinė ir žvakidė gėlių
po margąjį kiemo kilimą
šmirinėja trys pelės,
atminties albume gyvenu
iš laiko garsų atklysta
išplaukę žemės laivai
be jūrininkų, jų žmonos,
namai virtę varpais
lyg tuščios taurės
nuo žemės pakyla miestai tėvų
su jų laikais, erdvės
vandenynais ir upėmis…
žvaigždės nušlaksto tuos
kurie dar kada nors bus
kurie dar tik ateis, kurie
negimę užmiršti gyvena
mumyse…
molėtam rugpjūčio kely
išbarstyti mūsų sielų
nesudygę grūdai…