Dalia Tamošauskaitė
***
Ilgapirštė.
Vagilė.
Arba muzikantė.
Nedrįstanti vogti.
Nemokanti groti.
Jau geriau, sakiau, nusikirsčiau
Tuos pirštus!..
Ar bent vieną pirštą.
Ir Dievas gan greit išklausė…
Suvokt, kas esi,
Kainuoja brangiau
Negu būti.
***
Pravėrusi burną ištarti vardui –
Paleisti esmo strėlei į tylą,
Nuslydau į garso prarają.
Nusitempdama ir savo pasaulius.
***
Geriau
Kalbėti
Ne žodžiais –
Vien tik
Garsais:
Jie
Bent jau teikia
Vilties.
***
Dieną
Naktį
Rausčiau ir
Kasčiau –
Kad tik
Upės
Antraip apsisuktų!..
Bet esmė juk
Kairiajam delne,
O ne žemėj.
***
Jeigu tik
Galėčiau, dar
Šįvakar
Implantuočiau
Katei
Savo
Sielą.
Ne iš meilės –
Iš keršto.
***
Pragmatiška
Vaizduotė taip
Išlavėja, kad ant
Apdulkėjusio
Autobuso
Lango
Pradedi
Matyti
Baltąsias
Meškas.
Ar net
Veidus
Niekada neturėtų
Artimųjų.
Taškas po taško,
Brūkšnys po brūkšnio
Kablelis po kablelio…
Paūmėjusioje
Kelionėje
Iš visur
Į niekur
Praverčia viskas:
Netgi per menkos
Zoologijos ir anatomijos
Žinios.
***
Du nuoperskai
Vienatvės
Pavasarį.
Pusė kieliko
Vienatvės
Rudenį. O
Likusiu laiku, jei
Gydytojas kitaip
Nenurodė, –
Šaukštais ir samčiais,
Stiklinėm ir ąsočiais,
Kibirais ir bidonais.
Homeopatija taip
Greitai
Tampa
Nuodais, kaip ir
Genijus
Bepročiu.
***
Pobaisis toks
Seniokas,
Bebaigiąs nusilakti
Iešmininkas,
Virš galvos
Sukdamas
Veržliaraktį –
Tarsi laikrodžio kokio švytuoklę,
Lyg šeino kokią katarinką:
„Tiesiai,
Į kairę,
Į dešinę…
„Tiesiai?
Į kairę?..
Į dešinę?..“
„Tiesiai! – šaukiu.
– Tiesiai!“
Bet jis tik
Giliai
Kvėpteli:
„Mano pareiga –
Klausti,
Tavo valia –
Atsakyti“.
Ir vėl
Virš galvos
Veržliaraktis…
Lyg šeino kokia katarinka:
„Tiesiai,
Į kairę,
Į dešinę…“
Likimas –
Ne traukinys.
***
Kol galvojau, kad
Niekas
Nelaukia,
Užmiršau, kur
Einu…
Ir grįžau
Ten,
Kur laukė…
Ne manęs.
***
Vis ankstėjančios
Rudenės sutemos –
Pati tobuliausia
Kosmetika:
Jautiesi taip pat,
Kaip ir visad…
Bet to nors kitiems
Nematyti.
***
Kuo labiau
Aš
Prie tavęs
Artėju,
Tuo sparčiau
Tu
Nuo manęs
Tolsti.
Ar bereikia
Akivaizdesnio
Įrodymo, kad
Žemė
Apvali?!.
***
Žodžiai
Susivijo ir
Susimazgė į
Satanistiškus
Junginius – jau
Neišpainiosim!.. Tik
Įsipainiosim.
Gerai nebent
Lakštingalai:
Niekas
Nesupranta, ką ji
Gieda… Bet vis tiek
Sako, kad
Gražu.
***
Po trisdešimt penkerių
Metų laikai
Labai intymu:
Vasara praeina per
Akimirksnį,
Ruduo aplanko
Kasdien po pietų,
Žiema –
Keliskart per dieną,
O pavasaris…
Jam tiesiog
Nebelieka
Laiko.
***
Aš
Negalvoju apie
Mirtį. Nes
Mirtis
Galvoja apie
Mane.
Darbo
Pasidalinimas –
Aukštesnės
Civilizacijos
Požymis: gal po
Mirties
Mane
Pasiims į
Marsą?..
***
Kas rytą po
Valandą
Kantriai
Piešiu ant
Savęs
Gražią
Moterį:
Žinau, kaip
Ji
Atrodo… Bet nė
Nenutuokiu, kokia
Ji
Yra.
***
Mano
Širdis
Metalinė. Tad
Visi
Įbrėžimai
Matyti.
