Eilėraščiai
Dainius Gintalas
Nusibaigimo formos
Nusibaigimo formos
“Po trupinį tau surinkau
pačias tyriausias savo glamones.
Girdi, kaip užknarkė kelias
Girdi, riktelėjo rytas. Greičiau!” C. Vallejo
tiesiog tik priemiesčiuos bruzdėjau
o dalgiuos degė akys
ir vis žibėjau klykavau rausiau
žaizdas kliedėjau
kaip tampomos už papilvių plaštakės
varsna. tamponai. pergamentas. brizas
uždusęs kaminas. trikojis šuo.
skenduolis. indas
ir vis klaikus kutenimas kliedėjosi
ir šiugždančios burnos drėgmėj
plaštakės
nubusti. svilintis. kankintis. šieptis.
nubukti. stverti. suktis. dusti.
nusukti. smigti. trintis. trenkti.
jei vienas kliedesys tai kitas tunelis
o trečias svečias
užmigęs kibiras prigėrusios plaštakės
surytas. užmuštas. pakartas.
nukankintas.
suvalgyti. nusnūduriuoti. sukapoti.
suknežintos. subjaurintos. prisirpusios
o ji maža maža
dygi dygi
tiktai per žingsnį per varstotą
per akmenį per kilometrą mylią
ji pamatoma
per leukocitą dūmą iešmą
žagsulį akių dūmimą pamaitinama
sunki delčia
apdujęs stiklas ir tabakas
kaip krūvos sumaltų nakties plaštakių
rūgštynės. bruknės. spanguolės.
medūzos. kaspinuočiai
ar dar kt. sparnuočiai
ar sapnuočiai
geltonos mišios vočiai močiai
morčiai
ir išvalytas pilvas
šliaužioja po pievas žarnos
pritrėkšti balandžiai
sklandžiai
žaizdriai. bjauriai. greitai.
smarkiai. žiauriai.
skrandžiai kepenys
ir obuoliai ir vikšrai
ir aštuonkojo žvilgsnis
priartėjimai šviesos ir blogio
blõga. šilta. šãlta. káršta.
mėlyna. raudona kregždė
aš šuo šuva teliukas ūsas
katorgos bartukas vailokas tapyras
amfisbenos sparnas šerno dūkas
prietemų pasiutligė
dirglus barsukas
dryžiais. kryžiais. ryžiais.
staigiai. greitai. smarkiai.
sapnuodamas. tupėdamas. kratydamas.
riaumodamas. draskydamas.
klausydamas.
jau springsta kelias
ašakos jau ašaros jau rėklės
jau paukštis
povas kovas gaidmetys
balandis jau vasaris
bet jau. dar ne. o gal. jau vis dėlto.
tačiau. sudie. ir ačiū. baigsiu
braidydamas po tulžį nusibaigsiu
švintant
tarp didelių tarsi banginiai
tavo plaučių
godumo formos
ir šiepias žodžiai,
virtę skolopendrom.
ir krato elektra manosios
giminės šiušeliai.
bet man jau barbekiu.
barzda. kefyras. papirosas
Serena Grande sukrovus krūtis
Holofernui ant galvos.
štai taip, atėjęs užkariaut šalies
panoro užkariaut tik moterį.
švytėjimas tai laužo salamandros
šliaužiančios arterijom į skrandį
ir virstančios jame žarijom
nekvėpuoti. uosti. nevidonų pietūs
Karakumų skruzdėlės. mankurtai.
Abisinija. Rimbaud. arklių skerdikai
nuspręsti viską reiks pačiam
nes žmonos žirklėm karpo duoną
stabdis. pertrūkiai kalbos ir garso
ar tyla saldesnė negu paukštis?
paukščiai ir pagalvės turi daug
bendrybių, bendratys suvienija
net skirtingas lytis, o prisiliesti
reikalingos stotys, hipodromai
reikalingi vėjams ir kentaurams
kriokt. vartoti ašakas nelyg
delikatesą. pasiklysti sąžinės
dvibriauniam kambary. ieškok
savy programos kurioje
ligos kojelės amputuojamos
bet kankinys kastratas tebespjaudo
sėkla, kad nepavargdamas
vis brėžtumei ir brėžtumei ratus
tarsi maitėda laukdamas
pakol nudvės beždžionė
plutonas
“plumbum, ferrum, et omnia
nigra e fetida”
kolboj rašau aš ant medžio ausies
kurioj nebeliko jau kaulo pėdsako jokio
darbuojuosi dalgiais baltais kirminais
jie landžioja tuneliuos balsių jie raitos
ir kalbą iš jos vidurių
pamažėlei čiaumoja
giedojimų pusbalsiuos slepiasi mylimos
laižosi kojas pėdų pirščiukus
ant sužeisto gyvulio kloja
ir pieno liūtis – jos pasiutusios varlės –
prieigas vyrams šernams ir šunims
kvatodama naktį užstoja
ką pieno lašeliuos girdžiu tai pėdsakais
lyja šiltos būtybės labinas glaustos
šnekina gundo tačiau nesižioja
ir “camelos nigros, porcos,
simias, ursos,
canes et gatos” supa mane
ir ratu susigūžusį visą apstoja
ir kliurksinčios akys išminkytos irklais
vaginos plečiasi sėlina lūpomis karvių
neva atsargiai paliečia koją
dabar tai nueisiu toli jau sultys
paduotos
pėda jau sūri tiktai ar paims
gumbais apsikrovus kanoja
el pájaro kvykia tamsos raumenims
gauruotos jos rankos į gerklę nusvyra
ir skiemenio kilpa pamoja
dar spardytis bando dugnuos
gemaliukai liesi
bet juokias ir ryja išalkęs drakonas
francesco de goya
autistas
išpampęs anginos gumulas
ant tavęs užsiritęs
liežuvi
ir žodžiai
tie dirglūs klijai
velias aplink –
iš burnos
neišstumiu niekaip
ir trindamies
taip įkaitina seiles
kad belieka
tik spjaut
žmonės – liga
tykančios irzlios
vėžio ląstelės
kurmiai
pririję
aklųjų žarnų
nejau šios
negali nubust
ir smaugti pradėt
dvylikapirštei
kutenant
tarsi guodėjai
išsišovusios gyslos
lanku
mano šypsosi
kaklas
išskaptuotom
žaizdelėm
juokiasi
pirštai
ar sekat
kas murkdosi
už kataraktos?
ar tik ne baimėje jūs
kad nubusiu?
holofernas: matyti pasaulį
tik neregėdamas
būčiau viską suuodęs
– – – – – – – – – – – – – – – – –
o tada pasielgęs su tavim
kaip su kokia
liucija ar agota –
nupjovęs tas prakeiktas
kraują paralyžiuojančias
vynuogių kekes
ir tik po pergalės
šventai pasigėręs
nuo jau spėjusio prinokti
saldžiausiojo vyno
– JUDITA –
– – – – – – – – – – – – – – – –
tik neregys galėjo
nuvest visus į šlovę
nes akys pasmerkė mane
didžiausiai gėdai
kurią išsinešė maiše pas žydus
taip iš prabangaus šilko
ir neišplukdyta
gražuolė pabaisa
surijusi mano sielą
su ja ir budrumą
dabar suprantu
budrumas
tik neregiui skirtas
betulijos aikštėj
nuo spyrių spjūvių
visas susiplakiau į košę
išskydo ir manoji armija
pamačius palapinėj
mane begalvį
ir ne jahvės išsigandus
pasileido paskui savo riksmą
o mirtingosios žydės
kuri dviem kardo kirčiais
išvaikė dešimtis tūkstančių
asirų
ir šitaip prajuokino istoriją
kad ji
savo karšta čiurkšle
išsvilino
mūsų valstybę
kanonizacija
egonas schiele
nuolatos besivartantis
kaktusas mano krūtinėj
švilpiantis
moterų
apatinėmis
lūpomis
jų aliejus
į spindintį
kieliką
varva
viaukčioju
išpažindamas
bjaurastį savo
savo drąsą atrydamas
glamonėju save
ir šviečiu
sau pačiam
pasiskelbęs
šventuoju
***
Herakleitas
kaip dešrą
peiliu supjaustė
upę
ir pats
subyrėjo
į gabalus