Gintautas Dabrišius

Gintautas Dabrišius

Alio Balbieriaus nuotrauka

Ir kas mums užėjo –
Mes į girią išėjom…

Kai žmogus susideda rankas
maldai,

Jis labai panašus į kamanę,
Lendančią į plyšelį –
Kas bus – tas bus.

Nepasisekė mums,
Kai prie lapių olų nuėjom –
Matyt, diena buvo ne ta:
Visos lapės buvo kažkur išėję
Arba vaidino,
Kad jų nėra namie.

Beliko delnelius suglausti
Ir spėlioti –
Kaip ten iš tikrųjų
Lapių danguje po žeme?

xxx
Turbūt vėl
Pasielgiau
Negražiai –
Sergančiam
Uždarytam
Paukščiukui
Sakiau –
Tai ką matai
Per plyšiuką –
Yra dangus.

Mano liežuvį matai –
Tai viskas, ką aš žinau
Apie medų,
O koriai daug toliau –

Kartais atrodo nešu –
Pasidėsiu,
O kartais galvoju –
Eisiu, eisiu
Ir atsikąsiu gabaliuką.

reikia atsistoti po medžiu
ir garsiai šaukti –
triušiuk,
aš žinau kur tu!
Svarbiausia nepažiūrėti
aukštyn.

Kadais
Norėdamas ištarti zuikio
vardą,

Pirmiau įlįsdavau į krūmus.

O po to ant popieriaus
bandžiau,

Parašęs žodį – zuikis,
Sviesdavau šalin pieštuką –

Ir keturiomis atsistojęs
Peršokdavau stalą –
Kad būt tikrai teisybė,
Ką aš parašiau.

Pieštukas nuneša toli –
Jeigu nerasit šitam sakiny
To, kas zuikį zuikiu daro –
Ieškokite toliau – kitoj eilutėj.

Tris savaites kūrendamas ugnį
Vienkiemy
Atkakliai sekiojau paskui zylę.

Tik po trijų savaičių
Zylė keistai galvelę kryptelėjo –
pastebėjo mane.

Tą akimirką sužinojau
Tiek daug – sušukau
iš džiaugsmo –

Aš ne zylė –

Tris savaites sekiojau –
Mačiau tik zylę –
Tačiau stebėjau vien save.

Kitiems sakau, kad tai meilė,
O vienas pagalvoju,

Kad tai ruduo – dažytojas
Mane vaikosi po Lietuvą –
Nori išmurzint pigiais dažais
Ir atiduot lapkričio lietui.

Važiuoju važiuoju –
Tikiuosi, vis tiek vieną kartą
Baigsis jo kibirėly geltoni dažai.

Du tūkstančiai šeštų metų
Rugsėjo paskutinė diena –
Garsiai pasakiau –
Buvo vakaras,
Aš prie Jiesios stovėjau.

Iš upės kylanti vėsuma
Bandė prieštarauti –
Taip – diena praėjo,
Bet prie ko čia tie tūkstančiai.

O šalia auganti žalia eglaitė
Tikriausia pagalvojo –
Kad aš vėl šneku
Apie vaikiškas sūpynes.

Nors buvo greta du –
Jie tylėjo it musę kandę –
Raudona vakaro saulė
Ir žemė…

Kažkur tolumoj nuobodžiai
Ambrino šunelis…
Du tūkstančiai šeštų metų
Rugsėjo trisdešimta diena –
Garsiai tariau prie Jiesios –
Ir iš karto pajutau,
Kad pasakiau kažkokią
nesąmonę.

Ar galiu taip pasigirti –
Gėriau arbatą su mėnuliu?

Kai mėnulis atėjo – gražus
Ir gražiai apsirengęs,
Užsigeidžiau ir aš kuo nors
Pasigirti – gal liežuviu.

Ir reikėjo man taip leptelt:
Mėnuli, štai tau dailiausias
puodukas,

Iš jo kovo saulę arbata
Daugsyk vaišinau.

Jei mėnulis būtų užaugęs
Kokioj aplūžusioj pirkioj,
Jis grubiai būt man atkirtęs:
Saulę palakinai, o dabar man
kiši.

Bet mėnulis juk džentelmenas,
Tyliai už debesėlio…

Ir tik tada užkukavo:
Kaip nebūt keista, bet šį vėlų
vakarą

Arbatos nenoriu ir pats tuo
stebiuos.

xxx

Nuploviau mašiną,
Kad neišpurvinčiau kelio,
Kuriuo ryt važiuosiu
Pas tave

Kai susitiksim,
turėsi parodyt
gražiuosius savo papukus.
Mano akys ir jie
nori pasikalbėt vieni –
ir nežinia ką jie nutars…

Į klausimą – kur aš gyvenu –
Atsakiau nedvejodamas –
Parodau pirštu į dangų –
Daugelis iš pradžių
apsidžiaugia

Tokiu mano atsakymu –
Sušunka:
Tai mudu beveik kaimynai!
Tačiau atidžiau į mane
Pasižiūrėję
Prideda pirštą prie smilkinio.

Į ką atremtas
Kitas lieptelio galas?
Sužinot noriu,
Bet pirmiau turiu
Prisipažint –
Apie ką aš galvoju,
Kai stuksenu koja į jį –
Atlaikys – neatlaikys?

Lieptelis – man pereit,
Bet kaip jam pasakyt –
Kad mes dviese –
Ant mano nugaros –
Labai sunkus kelionmaišis.

Nors koks bebūtų
Ilgas teisėjo snapas –
Kada tavo tiesa – bala
Gili ir didelė,
Ir taip arti –
Gali meluot
Net pačiai saulei.

Iš pradžių nepastebėjau
Jokio skirtumo –
Kada per kiemą
Strykt – pastrykt –
Spėliojau: ta pati –
Ją pernai aš mačiau.

Bet kai varlė į balą –
Pliumpt –
Ji man špygutę –
Kyšt –
Neatspėjai – aš kita.

O atrodė tokia vargšelė –
Kada per kiemą
Šlept – pašlept.