Gintautas Dabrišius

Iš spaudai ruošiamos knygos “Sviest akmenuką”

Gintautas Dabrišius

Netikslumas žemėlapy

Pasirodo, žmonės

dangų rūpestingiau

ištyrinėjo.

Klaipėdą kiekvienąkart

surandu vis kitoj vietoj.

Tačiau debesys

virš Klaipėdos

visada ten pat.

Balta mašina

Po ąžuolu seniai numesta mašina,

pernykščiai lapai po jos ratais –

bet ąžuolui tai netrukdo.

– Kai aš nusipirksiu mašiną,

jau pirmo vakaro sulaukęs

susisodinsiu visas žvaigždutes –

sėskit, pavėžysiu.

O kai privažiuosime aušros tiltą,

sakysiu –

lįskit, žvaigždutės, po suolais.

Kas taip kvailai sugalvojo,

kad žvaigždutėm negalima

dieną mašinoj sėdėt?

Tačiau man tai netrukdo,

dainuoju toliau –

kai nusipirksiu mašiną,

visa, kas danguje paklota,

bus daug arčiau.

Vandeniniai šuniukai

Vanduo yra šaltas

kaip šuo priėdęs

labai daug sniego.

Senbernarai ir kurtai

dažniausiai bėgioja pakrantėm –

vandeny gyvenantys šuniukai

daug mažesni už peles.

Kai įkišu pirštą

į jų valdas –

jie kanda.

Jų smulkūs dantukai

bado kaip eglės spygliai.

Žūklė

Kiekviena mašinėlė yra durna –

vos vandenį pamačius

kalena dantim.

Tris žuvis netoliese –

tris linksmas uodegėles jaučiau,

tačiau rašomoji mašinėlė taip barška…

Jeigu būčiau žvejojęs ausimis,

o ne rankom –

tris eilėraščius

būčiau parašęs.

Kol vienai žuvelei

bučiavau akis,

kitos nėrė gilyn – pasislėpė.

Su tokiais įrankiais

geriau neit prie vandens.

Ilga žuvis

Kai žuvį aš nešu,

džiaugiuosi,

kad tokia ilga kaimo gatvė.

Kada žuvį nešu namo,

jai pasakoju:

tame tvenkinyje,

kur aš gyvenu,

plaukioja dviejų rūšių žmonės.

Vieni vos žuvį pamatę

žiopt – žiopt,

jų tokios akys.

Kiti – palaukia,

kol arčiau prieisiu,

žiopt – žiopt,

jų tokios ausys –

netiki,

pačiupinėt nori.

Kokia žuvis –

ilga kaip tvora.

Ir gyvenimas toks kaip tvora –

Žuvis ir suvalgyta vis dar auga.

Kristus

neprikaltas,

nepririštas –

prisiklijavęs

krauju

prie kryžiaus

Kelias yra pilkas kaip vilkas

Jeigu kelias būtų žalias –

ožkų ir karvių neatbaidytum.

Oranžinis apelsinas

labai greit pasako savo ketinimus:

noriu važiuot, noriu išlipti.

O ir kitos spalvos –

matau jas būkštaujančias paplentėje:

dėl ko mes gyvenam,

ar saulelė, ar mėnesėlis mane pasiims?

Kelias valandas į pilką asfaltą žiūrėdamas,

stebiuosi jo kantrybe –

kelias yra vilkas,

jis aiškiai žino,

kad niekas šiame pasaulyje jo nemyli,

todėl bėga ir bėga ir bėga.

Vairavimo pamoka

Man, kuriam dviejų laikrodžių per daug.

patikėjo automobilį.

Įsikirtau į vairą lyg į arklio plaukus,

kaip įstumtas į vandenį

užsičiaupiau,

kad nepraryčiau policininko

arba kito atsitiktinio daikto kely.

Kaip atrodo pasaulis per priekinį stiklą,

esu ne sykį matęs.

Kaip atrodo gatvė-pasaulis

man pravažiavus –

negalėjau atitraukt akių nuo veidroduko,

man tik viena rūpėjo.

Smalsuolis

Du lašelius tepalo,

du lašelius vandens

ir šaukštelį benzino –

darbo dienomis taip –

yra plyšiukas – reikia įpilti.

Būna ir kitokių dienų –

norisi įvarvinti,

bet plyšiuko nerandu.

Sekmadienį aš apie mašiną

bėgioju kaip apie mergą

su kvepalų buteliuku.

Kitados galvojau, kad mašina –

tai, kas matosi,

o dabar spėju,

kad viduj kažkas dar yra –

kita burna ir kitos akys.

Trejų metų reikėjo –

ir dabar visi tavo plyšiukai

pažįsta mane.

Rūkas

Rytą ankstyvą nubudęs

dūmus tarp medžių pamačiau.

pagalvojęs –

kaimynas sau pusryčius verda –

nusišypsojau.

Tačiau ten, už medžių, jei kas ir gyvena,

tai tik mano šypsenėlė –

ežeriukas tenai.

Naktį buvo šalna.

Žuvys neiškentė –

laužus užkūrė po vandeniu.

O dūmams taip burbtelėjo:

– Reikėtų dar kamino,

bet kas jį iš kaimo parneš?

Partizanas zuikis

Ant kalvelės,

viso kaimo akivaizdoj

tas akiplėša

apdriskusius kailinius savo

padžiovė ir drybso.

Paėmęs žiūroną matau:

krutina lūpą – skundžiasi.

Žiemą buvo geriau –

ežeras buvo užšalęs,

galėjau bėgti tiesiog.

Ledas mylėjo mane,

kuždėjo –

kur zuikis bėga

ten zuikio kelias.

Ledas kuždėjo:

– Bėk, zuikeli, tiesiog

pas mergas.

Žiemą ledas kuždėjo –

ežeras todėl ir užšalo,

kad tau reik pas mergas.

tau reik pas mergas –

todėl ir ežeras užšalo,

kad galėtum bėgti tiesiog.

Ar tu bėgdamas sugalvojai,

kad reikia bėgt pas mergas,

ar tau reik pas mergas,

todėl tu ir bėgi…

***

Džiūstanti saulėje žuvis

jei kalbėti galėtų –

Kada žuvį nešu namo,

aš jau nežvejoju.

Džiūstanti saulėje žuvis,

atrodė, tuoj suspigs.

Žuvys saulėje,

jūs dar negirdėjote

žuvies vėjyje.

Degalinė miške

Girioje tarp pušų ir eglių –

Tik pušys ir eglės.

Girioje

ten kur tarp medžių

tik medžiai

visada kažkas dar yra.

Girioje naktį tamsu

vien dėl to

kad degalinėj

nepaaiškinamai šviesu.

Degalinė miške

lyg pasirėdęs vilkas

pernelyg meiliai šypsosi

raudonai mano mašinytei.

Sustoti baisu,

bet dar baisiau –

ką jis pagalvos

jeigu pravažiuosiu.

***

Glostydamas trečią plunksnelę

netoli tos vietos

kur turėtų būti ausis

sakau

vištele,

gal taip ir gražiau atrodo.

Įsižeistų dangus,

jei raiboji žvelgdama

į Viešpaties aukštybes

dar ir auseles kraipytų.

Voverė II

Aš ir tu –

bet ką ji veikia

medžiai šalia mudviejų.

Kodėl vos ištaręs –

myliu –

aš turiu į medžius kraustytis.

Raudonplauke,

jei jau atėjo metas gaudytis,

einam į stadioną:

ten ir žolė nušienauta,

ir kelmai išrauti.

Voverę pamatęs

aš beveik visada pamirštu,

kad ligi šiol ne itin sekėsi

medžiais karstytis.

Kaip pempė šaukia vaikus

– Pempiukai, namo!

Ir pempiukai susigūžia.

Ar tai arimas, ar dirvonas –

kur liepei, ten ir užsimerkėm.