Girdinti

Girdinti

Ona Bartkiūtė

Paklausykite: […]Ji juto, kaip stebi filmą. Ji juto, kaip nieko nejunta. Ji nematė to filmo, Ji tik juto, matė, kad jį žiūri. O mintyse – „Jis“. O „mintyse Jis“.[…] Girdite?.. Į mūsų literatūrą ateina Girdinti ne tik „Girgždantį žvirgždą“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006). Vien iš trumputės knygos ištraukos jau pajutote, kad ateina Girdinti ne tik įprastus dalykus, bet kai ką ir daug jau svarbesnio. Pirmiausia ji išgirsta labai jauną žmogų – Save. Per jutimus, per prasmingą kalbos vinguriavimą. Išgirsti Save yra be galo svarbu. Tik tada individuali balso gaida gali įsilieti ir į visuotinę kalbos melodiją. Su džiazo ritmu pagautą vėlgi tik jaunos merginos vidumi. Po to ten ritmiškai plėtotą, augintą, pradėtą niūniuoti… Ir išsiveržusią net knyga, nes Ji norėjo rašyti (p.61)… Ir turime Viktorijos Ivanovos tekstus. Spalvingus, bet ir plastiškus bei pasteliškus jaunų klaipėdiškių gyvenimo eskizus. Muzikalius, žaismingus, lengvus. O dargi svariai traukiančius ir vien tik prie žemės. Taigi turinčius prozai tiesiog būtino gyvenimo balasto. Nepakeliama gyvenimo lengvybė – ši citata iš kitur geriausiai atitinka tą būseną, kuri atsiranda skaitant mūsiškės V.Ivanovos prozą serijoje „Pirmoji knyga“.

Kai „Po langu“ ieškodama „Girgždančio žvirgždo“ ėmiau „knistis“ „Naujienų“ skyrelyje, staiga man tą knygą pardavėja atnešė iš kitur – iš „Paauglių ir jaunimo literatūros“ skyriaus. Pirmiausia lyg ir nustebau. Tik po akimirkos suvokiau, kaip teisingai knygyne pasielgta. Kas paprastai rašo jaunimui? Kad ir pas mus? Na išleido N.Kepenienė savo „10% improvizacijos“, na perskaičiau A.Zurbos romaną „Melnragės akmenys“… Būtų labai smalsu palygint, kas mūsų paaugliams skaityti yra įdomiau – jau pripažinti meistrai ar V.Ivanova? Žinoma, to neišspręst be išsamių jaunimo skaitymo tyrimų…

Kažkaip savaime V.Ivanovos tekstus ėmiau gretinti su J.Ivanauskaitės „Pakalnučių metais“… Gal tai lėmė bendros kilmės pavardės, bet vis tiek šios knygos man panašios ir kitaip. J.Ivanauskaitės knyga seniau buvo itin šviežias moteriškos paauglystės pagavos proveržis. Kritikų įvardintas kaip pakankamai šizofreniškas dalykas. Trumpuose knygos pristatymuose kultūrinėje spaudoje V.Ivanovos „Girgždantis žvirgždas“ pirmiausia akcentuojamas tik kaip toks – gerokai „paplaukęs“ reiškinys. Kuo? Bandykime, jei seksis, pasekti ir mes.

„Prisiminimai paprastai pradedami rašyti po 60-ies“ – šią kažkada girdėtą pastabą komiškai atkūriau perskaičiusi V.Ivanovos teksto „Prašome dėmesio“ pirmąjį žodį – Pamenu. Fantastiškai seniokišką žodį! Visai prajukau, kai suvokiau, kad jis pagal teksto komponavimo taisykles yra apskritai ir perteklinis, nes rašinys puikiausiai galėjo prasidėti taip, kaip toliau tik tęsiamas: neseniai skaitėm tekstą (p.5)… Dar komiškiau pradėjo darytis, kai ėmiau „rinkti“ ir kitas teksto mokymo(si) „baltas siūles“ – tai, kad ir kiekviena iš keturių šio rašinio pastraipų prasideda analogiškais „postūmiais“. Su porą kartų „prisiminimus“ papildančiais niuansais – teksto sandaros požiūriu dar trafaretiškesniais: Kitą kartą, pamenu,[…], Atsimenu dar vieną įvykį … Dar vieną praneša apie teksto pabaigą. Taip ir įvyksta. Šia pastraipa rašinys ir pasibaigia. Profesionalas taip savo kūrinio niekada nekomponuotų. Bet V.Ivanova per tokius pakartojimus sukuria net ir netikėtą efektą – man ėmė atrodyti, kad „Prašome dėmesio“ yra ir puiki teksto kūrėjo(s) (auto)parodija. Juk moksleiviai dažnai tekstus yra priversti komponuoti tik pagal lietuvių kalbos mokytojų bei literatūrinių konkursų padiktuotas rašinių temas – pvz., „Įvykiai, kuriuos turėčiau atsiminti“. Tai ir „atsimenama“. Komiškai pabrėžtinai.

Gal pastebėjote, kad „Prašome dėmesio“ nevadinu apsakymu, kaip skelbia knygos „Girgždantis žvirgždas“ paantraštė? Nevadinu. Tačiau tai yra visgi dabartinio vaiko tragiškai išgyventų įvykių apsakymas. Mokėti apsakyti taip, kaip tai apsako V.Ivanova, jau reikia turėti tai, kas nebeišsitenka paprastame mokykliniame rašinyje. Pirmiausia reikia turėti įžūlumo. Taip. Vaikiško įžūlumo atkuriant savo namų tikrovę tokią, kokią per savo pamenu modeliuoja „Prašome dėmesio“ pasakotoja. Modeliuoja, pakartoju, pirmiausia girdėdama. Girdėdama ne vien savo būsenas, kas būtų taip natūralu egocentriškai paauglystei, bet sinchroniškai girdėdama ir pašalinį garsų traškėjimą. Pasiklausykime vėl: Ketinau prieš tai į tualetą nueit, bet nepasiryžau. Mama šaukia: „Idiote, paleisk, vaikas mato“, o tas „Da pizdū“. Aš galvoju, „Da pizdū“, tai „da pizdū“(p.8). Taip natūraliai į raštą įpinti buitinę sceną jau tik šnekamąja kalba, dargi su slaviškais vulgarizmais („leidžiamais“ dar ir dabar tik vyrams!), net ir itin profesionaliems prozos meistrams ne visada pasiseka. O V.Ivanovos tekstų jaunuolės keiksmažodžių prisodrintoje mūsų buityje atrodo be galo gražiai. Gražiau dargi nei spalvingos bei vitališkos žuvys, nardančios tarp maurų bei jūržolių ar ir rūdijančių laivų… Ar ginklų…

Kai kurios V.Ivanovos frazės/imitacijos yra itin vykusios įvairių „psichologinių tarnybų“ socialinių „sentencijų“ parodijos: Reik ir mums, vaikams, paaugliams dėmesio (p.9) arba O ką? Išmaitint mus mama turi[…] (p.23). Tokiomis „išverstomis“ replikomis tekstai dažniausiai ir užsibaigia. (Staiga kažkodėl prisiminiau dar vieną Ivanovą – žinomą rusų humoristą.) Va čia jau neišeina (išmoningai manipuliuojama ir šiuo žodžiu – p.6) nepamatyt V.Ivanovos kūryboje ir tautosakinio humoro archetipų. Ypač formulių, per kurias valdomas net klausytojo/skaitytojo žvilgsnis. Tą įrodydama siūlau vien noveliukės „Buržujė“ pabaigą – vieną gražiausių V.Ivanovos personažų maginių transformacijų pavyzdžių: Raminta užsidengė kažkodėl dideliais akių vokais savo jau nago dydžio kūnelį ir nepastebimai nusirideno gatve tolyn. Tolyn, kol nukrito į nuotekų šulinį. Ir paskendo šaltam vandeny. Štai ten. (p.29) Specialiai pabaigta atvirkščiai nei pasakos. Bet pasakotojos poza klasikinė – čia ji tik linksmai gudri „pasakininkė“, žinanti kada ir kaip sustoti… Bet „tokie juokeliai“ yra tik ginklas nuo depresijos, tiesiog suaugusios su V.Ivanovos kūrinių siužetais, pilnais viską naikinančio skurdo ir beviltiškos vaiko vienatvės.

Depresija gydoma pirmiausia juoku. Kuo daugiau begydysi, jei net tikras pasakų seneliukas[…], gūžtelėjęs pečiais, nuėjo sau(p.I8). Tada, kai pirmaklasė Milda pavirto lėle. Milda niekada ir nebuvo gyvas žmogus. Buvo tik Lialia. Pašaukiama tik ant kelių (p.11)… Ar ne dėsninga tad, kad kažkoks vaikėzas[…] nuspyrė lėlei galvą. Ir… Galvytė ridenosi tiltu, ridenos – ridenos – ridenos […] (p.18)… Ir „kaip nepradėt juoktis“, kai tai „taip gražu“?.. Vaiko ir žaislo analogija šioje vietoje virsta tikra šiurpe (ypač gyvastingas šiuolaikinio vaikų folkloro žanras), kupina dar ir groteskiško humoro. Todėl be galo gaila, kad šis tekstas, taip gražiai pagal žinomą „Pagranduką“ ėmęs „ridentis“, staiga pavirsta, net su egzaltacija balse, į itin banalų pienės pūką – dargi su pradinuko „pasakėlių“ lygmens „skrydžiu“. Kokiu nebecituoju, nes šioje vietoje jaunai merginai privalėjo padėti tik redaktoriai… Juo labiau kad „Lėlytė“ iš visų V.Ivanovos tekstų turi daugiausia spragų ir psichologinio patikimumo požiūriu. Gimnazistei dar buvo sunku įsijausti į pirmokės pasaulį ar suvokti pradinės mokyklos mokymo(si) standartus – visgi buvo galima ir tai atsargiai pakreipti tinkama linkme. Graudu, kad tokie riktai palikti knygoje, kurioje jau net nebe vaikiškai giliai mokama žmogaus buvimą suvokti ne Afrikoje ar štai ten, o tik čia ir dabar. Netgi juokiantis. Ir, aišku, be moralų.

V.Ivanovai iš tikrųjų sekasi perteikti mūsų vaikų visai nevaikišką būtį. Nevaikiškai ir dargi su gera ironijos doze. Ironija ypač gyva jos buitiniuose dialoguose. Nesivaržančiuose nieko – rusiškų keiksmų ekspresija juose fantastiška. Angliški vulgarizmai V.Ivanovos tekstuose skamba dar nelabai natūraliai (ypač nepatiko fuck apsakyme „Užkietėję Vidujai“ – 2006 m. gegužės „Gintaro lašai“). Užtat angliškai niūniuojamos melodijos į bendrąją kūrinių faktūrą įsilieja taip, kaip čia ir tebuvusios… Todėl taip ir matau per V.Ivanovos tekstus Klaipėdos jaunimą ir „Po Dramos teatro stogu“, ir Pilies džiazo festivalyje. Lyg ir minioje, bet kiekvieną ir atskirą… Ir kiekvieną būtinai turimą būt pastebėtą. Su jo šmaikštavimais, lyriškais niūniavimais ir niekaip nepraeinančiu jo vienišumu… Būtinai tad išskirtą iš būrio. Išskirtą tik mylinčiu žvilgsniu – pirmiausia suaugusiųjų. Vėliau jau vyrišku. Šiuo irgi spindinčiu. Spindinčiu daug stipriau už moteriškąjį, nes tada raganiškai galima regėti […]Jo sielą, Jo mintis, Jo norus, troškimus, Jo praeitį, ateitį […] (p.98). Ši lyg ir banali citata iš apysakos „Nėščias katinas“ vis dėlto sako, kad mūsuose atsirado tikrai naujas ir kerintis balsas. Būtent kad kerintis. Jaunatviškai. Ir moteriškai. Kartu su Bitlų muzika: „All the lonely people[…]“ – amžina muzika, kuriai yra svarbiausias irgi tik „banalus“ visų vienišų žmonių širdžių ilgesys…

Tegu V.Ivanovos kerėjimo menas dar tik prasideda bei yra ir su grubokais riktais (apie redaktorių atsakomybę ir už moksleivės kalbos klaidas dar nerašiau), bet šis balsas jau turėtų užburti ne vieną literatūros pakeleivį, bandysiantį bent kiek įsiklausyti į Girdinčios sakinius…

by admin