Gniaužo dailės tradiciją it citriną
Ignas Kazakevičius
Jurijus Štapakovas iš Sankt Peterburgo: laisvas, intelektualus, ironiškas, kartais ciniškas menininkas. Kruopštus, energingas. Žaismingas. Gniaužantis dailės tradiciją it citriną. J.Štapakovo paroda „Meilės laiškai“„Kultūrpolyje“ veikia iki gruodžio 6-osios.
Tvari ir materiali
Parodoje – socialinės aktualijos, meno sintezė ir analizė, kontekstiniai žaidimai. Ir nėra čia nieko „įtartino“, be netikėto objekto pasirodymo netikėtoje aplinkoje. Jurijus renka išmestus laiškus. Kapstosi konteineriuose. Keista. Žmonės išmeta savo istorijas. Menininkas atranda jas. Čia pat randa skardą, kurioje it pergamente išrašo laiškų tekstus… Tapo, lieja, varvina emale torsus… Moterų. Kodėl? Jauku jam. Trapu. Tobula. Skarda – aštri, purvina, negatyvi… Na, savotiškos fotografijos. Analoginės.
Akivaizdu, kad pats autorius nesureikšmina kūrinių asociatyvumo. Tiesiog noriu atkreipti jūsų dėmesį į dailininko akcentuojamą formą. Jos tvarumą ir materialumą. Ir piešinio simetriją, kurios griežtumą kompensuoja formų judėjimas, modeliuojamas tarsi slenksčiais, tarsi išpjovomis, kurios puikiai dera su koroduojančiomis skylėmis.
Bando suderinti du polius
Tai bandymas suderinti du prieštaringus vienos kultūros polius – žmogų ir jo sukurtą aplinką – architektūros fragmentus, šriftą. Sakytum, žmogus susikūrė sceną, kurioje vaidina, pats sėdi ložėje stebėdamas savo kaukes, savojo aš personažus. Aplaužyti, netekę antikinių sparnų šie herojai panašūs į nuraškytas dievybes. Taip, į paprastus molio grumstelius. Bet nepraradusius savigarbos, mat žinančius Dievo pirštą prie jų prisilietus. Iš čia tas formos grubumas, kresni torsai, schematiški figūrų judesiai. Ir šalia – gležnas žydintis augalas… Judesys ir gyvybė. Dar štrichas, laisva linija. Vitališka faktūra ir koloritas. Žmogiškojo pavidalo ir gyvosios gamtos jungtis. Tai ji vedžioja mus juodai pilkai balto, nulieto fono akivarais. Tai ji stoišką personažo pozą priešina lyrikai, atmieštai tarptautinio slogučio doze.
Lyriški siužetai dailininko kūriniuose ir konstruktyvios kompozicijos. Ir ironiškos, ir groteskiškos. Tam juk išdarkomos grožio proporcijos, kad primintų apie jį, vaizdžiau kalbėtų, ginčytųsi ir teigtų. Teigtų brandžią ir tapybą, ir grafiką, kurios byloja apie vaizdu tapusią kultūrą. Koks tas vaizdas? Tai buities ekspozicija būtyje, jeigu norite pasakyti intelektualiai… Ir toji buitis intelektualiai šaržuojama. Autorius ironizuoja kultūros vartojimo sindromą – šekit prikišamai stereotipus, snobizmą ir kitokį sureikšmintą požiūrį į pačius save.
Elementariosios dalelės
Tapybos objektais virtę laiškai apie elementariąsias kūrybos „daleles“ – vyrą ir moterį – parašyti emale ant rupios surūdijusios skardos pergamento.
„Ashes to Ashes…”, – pritaria Davidui Bowie’iui menininkas. Arba „Woman is a nigger of this world“, – anot Johno Lennono… Šios citatos įkvepia Jurijų.
„Ne, tai ne feminizmas… Ar dar kas nors… Veikiau, žmonių, padalytų į lytis ir visuomeninius sluoksnius, santykių refleksija“, – patikslina J.Štapakovas.
Jo „Meilės laiškų“ ciklas vystomas penkerius metus.
„Penkerius metus renku citatas kūriniams, – pasakojo Jurijus. – Renku laiškus, kuriuos randu šiukšlių konteineriuose. Žmonės išmeta save? Išmeta perdegusias emocijas, gyvenimo fragmentus, kurių nebenori kartoti… Nusispjauti tiems, kas išmeta, ir galbūt tiems, kuriuos išmeta. Bet kokiu atveju, jų nebėra… Aš nežinau, kas tie žmonės. Asmenybės statuso, dar ko nors. Nelieka… Svarbus tampa tik skirtumas tarp vaizdo ir aplinkos. Nuogos metaforos ir mano kūrinių, kurie pakankamai realūs. Na, tokie kaip asmeninė patirtis? Kaip metalo korozija. Paveiksluose – erotika? Tiek, kiek jos esama vyro ir moters dialoguose, monologuose. Pozos – tik kūno kalba perteiktas klausimas. Todėl jis pateiktas kūniškai, fiziškai suvokiamas. O ką ir kaip jūs suvokiate? Vertinkite mano kūrinius ir kaip tapybą”.
