Gotfrydas Benas (Gottfried Benn, 1886-1956) – vokiečių poetas ir eseistas. Gimęs liuteronų pastoriaus šeimoje, Bennas studijavo teologiją, paskui mediciną. Odos ir venerinių ligų gydytoju poetas dirbo beveik iki pat gyvenimo galo, todėl nenuostabu, kad medicininiai nykimo ir mirties aspektai yra dažna jo eilėraščių tema. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Morgue“ (Morgas) išleidęs 1912 metais, jis greitai tapo vienu iš ekspresionizmo judėjimo lyderių. Tačiau šlovės viršūnę Vokietijoje Benas pasiekė po Antrojo pasaulinio karo, įvertintas kaip rašytojas, per nacistų valdymo metus išsaugojęs geriausius moderniosios poezijos bruožus.
Vertėjas
Gotfrydas Benas
 |
| Ričardo Šileikos nuotrauka |
Vyras ir moteris eina per vėžininkų baraką
Vyras:
Štai čia, šitoj eilėj – suirę įsčios,
o čia – suirusių krūtų eilė.
Seselės keičias nuolat. Šitoks dvokas.
Ateik; gali pakelti apklotą.
Šie luistai riebalų, šios dvisios sultys
kadaise vyrams buvo gražios,
buvo svaigulio tėvynė.
Ateik, pažvelk į randą ant krūties.
Jauti rožančių iš minkštų gumbelių?
Gali paliest. Mėsa minkšta, neskauda.
Štai šis kraujuoja lyg iš dešimt kūnų.
Iš kur jame tiek kraujo?
O šitą kūdikį
ištraukė iš vėžininkės įsčių.
Jie miega. Dieną naktį. Miegas gydo,
sakoma naujokams. Ne taip apspangę
jie tiktai sekmadieniais, per lankymą.
Valgį tik paliečia. Muselės tupia
ant žaizdotų nugarų. Kartais
seselė juos nuplauna; kaip suolus.
Aplink kiekvieną lovą plečias laukas.
Su žeme lygiuojas kūnai. Slūgsta
karštis, stingsta syvai. Žemė šaukia.
1912
Požeminis traukinys
Švelni liūtis. Žiedų budimas. Iš miško,
lyg iš šilto kailio, kyla garas.
Raudonis plasta. Tvinksta didis kraujas.
Šituo pavasariu ateina moteris.
Jos kojinės ant gumyčių; bet man
toli lig ten. Aš raudu prie jų slenksčio:
drungni žiedeliai, svetimi drėgnumai.
O, kaip jos lūpos švaisto drungną orą!
Tu rožiagalve, mariakrauje, sutema
dievybių, žemės guoli, iš tavo klubų
kokia vėsi srovena eigastis!
Ir vėl tamsu: tik po jos rūbais gyvas
šviesus žvėris, tylus lengvutis kvapas.
Vargšelis protšunis, prislėgtas Dievo.
Kakta man kaip įgriso. O, kad vietoj jos
žiedais apkibęs stovas būtų, kartu
išbrinktų, virpėtų ir varvėtų.
Toks vienišas. Išsekęs. Noriu eit.
Visi keliai bekraujai. Soduos dainos.
Vėlės, tvanas. Tolumoj žydruoja laimė:
mirtis marių išganingoj gelmėje.
1913
Notturno
Gretimam kambary – kauliukai ant stalo,
šalia pora pirmoj girtumo stadijoj,
kaštono šakelė viršum pianino
atstovauja gamtai –
man patinka šitoks interjeras.
Čia sustoja mąstymo procesai,
jūros liga, kiaurą dieną
kamuojanti vėmimo centrus,
paskęsta migloje ir alkoholyje –
pagaliau būties atrofija ir sielos sutema!
Gulėti ant bangų –
be abejo, gali nuskęsti,
nors tai tik laiko klausimas –
nors argi laikas – pirmiau okeanų?
Jie buvo pirmiau
nei sąmonė ir pastojimas,
ir niekas negaudė jų pabaisų
ir nekentėjo giliau nei trys metrai,
o tai nedaug.
1950
Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus
