Grafikos kelias (ne)veda iš labirinto

Grafikos kelias (ne)veda iš labirinto

G.Oškinytės-Eimanavičienės pastelės “Artėjantis lietus” ir “Aidai II”.

Ignas Kazakevičius

Grafika… Pastaruoju metu ji dažna viešnia mūsų galerijose. Ir ne todėl, kad turime daug grafikų. Veikiausiai dėl ekspozicinės erdvės ankštumo. Kovo mėnesį uostamiestyje pristatytos dvi autorinės grafikos parodos. Tai palangiškės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės pastelių rinktinė „Parko galerijoje“ ir vilnietės Neringos Žukauskaitės “Apgyvendintos mintys” Baroti galerijoje.

Terra incognita

Atrodo, apie ką kita grafikos parodos inspiruotų mintis, jei ne apie grafiką?.. Gal apie parodas, menus ir kūrybą apskritai? Juk XX amžius tolsta su kiekvienu pavasariu ir bangele Danės upelėje, su kiekvienu nukirstu raudonmedžiu Amazones baseine. Visi menai minta vienas kitu. Skolinasi, sugeria ir vartoja. Tai padeda atskiroms šakoms išlikti. Išlikti tam, kad atkreiptų dėmesį į savo sferos vertybes. Kad pastarosiomis, nuolat deklaruojamomis, nenusiviltume. Kad parodos nebūtų nuobodžios. Jeigu sutiksime, kad paroda yra renginys, o renginys turi būti patrauklus, įdomus. Juk ruošiamasi į jį nueiti, susitikti su autoriumi ir jo kūriniais…

Gal žmonės ir bijo permainų, bet tik ne kito gyvenime. O kiekvienas menininkas, reikalaudamas iš kito, turi būti reiklus ir sau. Kitaip kam kurti, jei tavo kūrinys neužkabino stygos kito sieloje? Kam kurti, jei parodos ir kūriniai kartojami išmoktos eilėdaros schemomis metai po metų? Ir kas tada yra kūrybos variklis – vidinis nerimas ar pasitenkinimas mažu lopinėliu apgyvendintos teritorijos? Betgi kokia Terra incognita yra toji kūryba!.. Su drakonais, prerijomis, rojaus paukščiais, patiltėmis ir dramblio kaulo bokštais, atsargos karaliaus juokdario pokštais…

Taigi grafika ir naujos jos parodos uostamiestyje. Pasižvalgykime.

N.Žukauskaitės ant drobės atspausti medžio raižiniai “Klajoklis” ir “Ji”. Nerijaus Jankausko fotoreprodukcijos

Lyrikos vektoriai

„Parko galerijoje“ pristatoma G.Oškinytė-Eimanavičienė. Jau kažkada minėjau, – aristokratiškosios, lyrinės, iliustratyvios lietuviškos grafikos tradicijos tęstinumą ji įrodo neoponuodama „kokiems nors“ meno reiškiniams. Priešingai, lyrinis paveikslų sandas byloja apie vidinių nuostatų išpažinimą. Nuostatų, kurios leidžia romantinę pasaulėžiūrą derinti su meditatyvių būsenų paieškomis. Todėl vaizdinys nesubyra į viena kitą keičiančių akimirkų seką, bet įstringa ties jausmų ir gamtovaizdžio paralelėmis.

Neatsitiktinai autorė savo pastelėms renkasi trapius kopų, medžio rievių, arimų, pievos motyvus. Sentimentalu, tačiau profesionalu. Vis dėlto labiausiai įstrigo kūrinys ir jame baltas brūkšnys, paukščiu virš peizažo pakibęs. Kodėl jis toks reikšmingas ir svarbus? Nagi todėl, kad netikėtas ir švelniai suardo tą motininį personifikuotą gamtovaizdį. Kaip koks purptelėjęs mieguistas paukštis suardo tą grožį, kurį idealistiškai perteikia žmogus. Kuris betgi nėra gamtoje toks tobulai fragmentiškas. Priešingai. Mūsų nusižiūrėtas fragmentas ar galima jo suabstraktinimo, suabsoliutinimo versija tik negrabiai paskendusi joje įgauna dydį. Tada ir mūsų akys gauna ją matyti. Be abejo, brūkšnys tas – yra koordinuotas, autorė logiškai suteikė jam judesio ir prasmės vektorių. O galėjo ir nesuteikti. Galėjo tiesiog brūkštelėti vietoje ilgesingo postscriptumo miniatiūrai. Ir tada mes sustotume ir paklaustume autorės – na, o kas toliau?

Toliau turėtų būti nuoroda (brūkšnys – rodyklė?) iš užliūliuojančios simetrijos labirinto.

Susapnuota paslaptis

Naujose N.Žukauskaitės drobėse (taip, nors čia grafika, tačiau monotipiją taip pat lengvai galima priskirti ir tapybai, juolab kad šioje parodoje jai patikėtas kolorito ir fono suformavimas) ryškėja toniniai perėjimai. Paskirus bendros kompozicijos fragmentus įtraukia dirbtinai metafiziški šviesos akivarai. Figūra auskaspalviai aprūdijusiame fone – tarsi tupinti saulės nutviekstame dėvėtame odiniame kresle, ir pati tampa minkštesnė. O paviršiaus vualis (ak, jūs spindulėliai, rausvi rusvi pilkšvai subtilūs!..) liūla it gražiausioje visatos pelkėje, kur rojaus paukščiai peri, ir atšiauroki, standūs it viela figūros kontūrai virsta takais… Ir žaidžiama medžiagiškumo imitacija bei įsivaizduojamų medžiagų paviršiaus faktūromis.

Nesvarumas, neapibrėžtumas, pavidalų draiskanos ir atmosferinis poveikis, tekstų nuotrupos it vėjo pakandžiotuose plakatuose paveikslams suteikia pop-meditatyvių plokštumų įvaizdį.

T.y. čia rasime krūvą asocijacijų ir visko, kas atpalaiduoja, džiugina, ramina akį, jaudina širdį ir sykiu nieko, kas bylotų apie kūrinio charakterį.

Turinys ir išraiška čia stilizuota, apvalyta nuo konkrečių taip/ne, konkretesnių posūkių, kuriuos būtų leista žiūrovui atspėti. Net lyrika neįtikina, ir gana.

Tonų sluoksnius saistančiose štrichų nuobruožose švysčioja susapnuotas dėmės ir figūros pasaulis. Lakšto paviršiumi slenka plunksniniai štrichai, linijų zigzagai, spaudos faktūras sugeriantys šešėliai. Ir… Ir paslaptis čia susapnuota.

N.Žukauskaitės pasirinktas kelias verčia paklausti, ar tokio turinio vartosena nenuves į žaidimą simboliais, saldų trafaretinį paslaptingumą? Ar galime tikėti, jog tarpais prasiveržiantis mokėjimas „padaryti paveikslą” ateityje nekels (ar nekelia?) pavojaus menininko klausai?

by admin