Grįšim, grįšim ten, kur teka Nemunėlis…

Grįšim, grįšim ten, kur teka Nemunėlis…

Kovo 1 ir 2 dienomis Klaipėdoje svečiavosi žymus išeivijos lietuvių muzikas Faustas Strolia, kuris vasario 28-ąją, skrisdamas iš Čikagos į Lietuvą, lėktuve sutiko savo 80-ąjį gimtadienį. Šios viešnagės tikslas buvo apsilankyti S.Šimkaus konservatorijoje, Klaipėdos universitete, dalyvauti Išeivijos kultūros ir meno archyvo atidaryme ir autoriniame koncerte.

Danutė Petrauskaitė

Čikagos lietuvių dainius

Kam teko per pastaruosius du dešimtmečius lankytis Čikagoje ir susipažinti su vietinių lietuvių muzikine veikla, negalėjo nepastebėti F.Strolios, nuo 1956-ųjų gyvenančio Amerikos lietuvių sostinėje ir dalyvaujančio beveik visuose svarbiausiuose kultūriniuose renginiuose.

Jo būta visur – chorų sambūriuose, lituanistinėse mokyklose, koncertų salėse, vasaros stovyklose, dainų šventėse, jaunimo vakaronėse ir senjorų susiėjimuose. Energingas, visada skubantis, tačiau atidus, paslaugus, tolerantiškas, pasižymintis subtiliu, „strolišku“ humoro jausmu, jis dar rasdavo laiko vadovauti Šiaurės Amerikos lietuvių muzikos sąjungai, publikuoti savo įžvalgas periodinėje spaudoje.

Įgijęs Čikagos konservatorijoje muzikos pedagogo bakalauro ir magistro diplomus, duoną užsidirbdavo mokytojaudamas, vargoninkaudamas, vadovaudamas chorams ir vokaliniams bei instrumentiniams ansambliams. Kaip mokytojas visada buvo mylimas tiek lietuvių, tiek kitataučių, nes su įvairaus amžiaus vaikais rasdavo bendrą kalbą – mokėdavo juos sudominti ir įtraukti į muzikinę veiklą.

Ypač daug širdies jis atidavė „Lietuvos vyčių“ chorui, pradėjęs jam vadovauti 1960 m. Naujojo dirigento dėka šis kolektyvas meniškai sustiprėjo, jo koncertinė veikla suintensyvėjo. „Vyčiams“ Faustui padedant pavyko įrašyti keletą plokštelių, susukti TV ir videofilmų.

Net 1996 m. išėjęs į pensiją, F.Strolia nenutraukė savo veiklos – grojo, vargonavo, dirigavo, o nuo 2005 m. redagavo ir leido vienintelį išeivijoje lietuvišką muzikinį leidinį „Muzikos žinios“. Visus šiuos darbus jis grindė vien idealizmu ir entuziazmu, siekdamas kaip įmanoma ilgiau išlaikyti išeivijoje lietuvybę. Todėl apmaudu, kad 2008 m. rudenį jį netikėtai užklupusi klastinga liga sustabdė visus darbus. Sustojo ir „Muzikos žinių“ leidyba, nes iš Čikagoje gyvenančių naujųjų emigrantų neatsirado nė vieno norinčio ir pajėgiančio rašyti bei publikuoti šį svarbų išeivijos muzikinio gyvenimo metraštį.

Bet kūrybinė F.Strolios veikla buvo tik trumpam nutrūkusi. Nors ir nebūdamas profesionaliu kompozitoriumi, jis nuolat kūrė ir iki šiol kuria lietuviškas giesmes bei dainas, kad jaunimas ir garbaus amžiaus žmonės turėtų ką dainuoti. Jos yra paprastutės, lengvai įsimenamos ir persmelktos patriotizmo dvasia, todėl dainuojamos ir jaukioje aplinkoje prie laužo ar užstalėje, ir didžiuliuose stadionuose, kur vyksta masiniai renginiai.

Žymi išeivijos visuomenės veikėja Danutė Bindokienė taikliai pastebėjo: „Jo (Fausto – D.P.) dainos ir giesmės nuolat mus lydi“. F.Strolia savo kūryba siekia puoselėti lietuvių kalbą, tradicijas, ugdyti meilę tėvynei. Tik kažin ar septintajame dešimtmetyje rašydamas dainą „Grįšim, grįšim“ B.Brazdžionio eilėmis, galėjo įsivaizduoti, jog iš tiesų teks apsilankyti nepriklausomoje Nemuno ir Neries žemėje. Bet tai jam pavyko padaryti net keturis kartus. 1994 ir 1998 m. jis dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėse ir dirigavo jungtiniams chorams, 2006 m. klausėsi savo kūrinių koncerto, kurį jam surengė vilniečiai, taip pat iš Lietuvos Prezidento atsiėmė Karininko kryžiaus ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Ir po penkerių metų vėl sugrįžo į gimtąją šalį, neaplenkdamas Klaipėdos – su žmona Terese bei jos giminaičiu Robertu Ambrozaičiu ir anūku Mikalojumi.

Sutiktuvės – konservatorijoje

Faustui ypač brangi S.Šimkaus konservatorija, kurioje mokėsi jo tėvai – smuikininkas Juozas Strolia ir dainininkė Zenta Grubaitė. Būtent čia prasidėjo jų abiejų koncertinės veiklos kelias, sujungęs juos ne tik bendrai veiklai, bet ir šeimyniniam gyvenimui.

Tolimą ir brangų svečią konservatorijos menėje „In Salvo“ pasitiko direktorė Loreta Jonavičienė ir pedagogė Stefa Rimkevičiūtė, rūpestingai parengusi parodėlę iš J.Strolios publikuotų darbų. Juk šis S.Šimkaus mokinys buvo pirmosios lietuvių kalba išleistos muzikos istorijos, solfedžio sąsiuvinių, muzikos teorijos vadovėlio, per 300 įvairaus žanro kūrinių autorius. Nors tarp ūmaus S.Šimkaus ir J.Strolios buvo įsižiebusi nesantaikos kibirkštėlė, todėl pastarasis turėjo laikyti baigiamuosius egzaminus ne Klaipėdoje, o Kaune, tačiau jis ypač vertino S.Šimkaus nuopelnus lietuvių muzikinei kultūrai – pasitraukęs į Vakarus didžiavosi esąs šios mokymo įstaigos auklėtinis ir net ketino išleisti monografiją apie savo Alma Mater. Todėl ir Faustas pagarbiai žvelgė į menėje stovinčią S.Šimkaus skulptūrą, sunkiai galėjo patikėti, kad eina tais pačiais koridoriais, kuriais vaikščiojo jis ir J.Žilevičius.

Susitikimas su svečiu, vykęs konservatorijos salėje, prasidėjo nedideliu koncertu. Į sceną vienas po kito kilo merginų ir vaikinų vokaliniai ansambliai bei mišrus choras, vadovaujamas Jolantos Vyšniauskienės. Skambėjo populiarios J.Strolios dainos „Valiok, dalgeli“ ir „Tykus buvo vakarėlis“ bei Viltenio „Rūpintojėlis“ ir „Gimtinė“. Paaiškinti klausytojams, kad po Viltenio slapyvardžiu slepiasi Fausto kūrybinė asmenybė teko šio straipsnio autorei, pristačiusiai muzikų Strolių dinastiją ir apžvelgusiai svečio nueitą gyvenimo kelią. Ypač įdomu buvo išgirsti F.Strolios atsakymus į klausytojų klausimus, stebinančius gyvenimiška išmintimi, pasiklausyti gražiai skambančios jo lietuviškos tarties, nerodančios jokių svetimų kalbų įtakos požymių. Iš konservatorijos svečiai nuvyko į šalia esančią Kristaus Karaliaus bažnyčią, kurioje buvo laikomos pamaldos už jos esamus bei buvusius mokytojus bei mokinius. Mišiose dalyvavo konservatorijos mišrus choras, kuris, vargonuojant Živilei Čapienei, atliko kelias Juozo ir Fausto Strolių giesmes.

Universitete atidarė archyvą

F.Strolios viešnagė sutapo su Klaipėdos universiteto bibliotekoje įsikūrusio Išeivijos kultūros ir meno archyvo atidarymu.

O šiam archyvui pradžią davė 2009 m. vasarą iš JAV į Klaipėdą atkeliavusi vyriausiojo Fausto brolio Vytauto daugiau nei 50 metų Amerikoje kaupta kolekcija – knygos, garso įrašai, rankraščiai, epistolinis palikimas, atspindintis ne tik lietuvių muzikinę veiklą išeivijoje, bet ir jų vaidmenį kitų tautų kultūrose. Tik kolekcijos įkurdinimas nebuvo lengvas – reikėjo rasti lėšų suremontuoti jai skirtas patalpas, pastatyti lentynas, deja, ne naujas, surūšiuoti iš dėžių išimtą medžiagą ir pasirengti atidarymo šventei. Daug energijos ir širdies atliekant šiuos darbus įdėjo bibliotekos direktorė dr. Janina Pupelienė, administratorė Nijolė Latauskienė, bibliotekininkas Ignas Kislauskas ir Retų dokumentų, kolekcijų bei rankraščių skyriaus vedėja Danutė Steponavičiūtė, parengę nuotraukų ekspoziciją apie V.Strolią bei jo šeimą ir Fausto natų, esančių dr. Kazio Pemkaus bibliotekoje, parodą.

Dekoratyviniu šventės akcentu tapo įrėmintas V.Strolios portretas ir prie jo pamerktos raudonos rožės. Tai buvo ne vien padėkos, bet ir pasveikinimo ženklas. Koks simboliškas sutapimas! Juk archyvo atidarymo dieną, kovo 2-ąją, šiam muzikos veikėjui, bibliofilui, diskografui ir diskologui būtų sukakę 83-eji. Atidarymo ceremonijoje kalbėjęs Faustas prisiminė labiausiai jaudinančias akimirkas iš savo gyvenimo, kuomet pokario Vokietijoje, kur maišėsi tautos, kur klajojo nugalėtojai ir nugalėtieji, lemtingų atsitiktinumų dėka jam teko sutikti brolį Vytautą, tarnavusį JAV kariuomenėje. Už jį jis ir perkirpo simbolinę archyvo atidarymo juostą, padedant bibliotekos direktorei bei Klaipėdos universiteto prorektoriui prof. Alfonsui Ramonui. Ir akis į akį susidūrė su tėvo ir brolio kultūriniu palikimu – ant stalų ir lentynose buvo eksponuojami J.Strolios rankraščiai, Vytauto diskografinės rodyklės, straipsniai ir knygos bei paties Fausto atlikėjiškos veiklos reliktai – koncertinės programėlės, garso ir vaizdo įrašai, apdovanojimai. Atrodė, lyg sūnūs su tėvu, priversti pasitraukti iš Lietuvos dėl bolševikinės okupacijos, išgyvenę karo baisumus Drezdeno bombardavimo metu ir patyrę nelengvą išeivių dalią Amerikoje, apsuko didelį laiko bei erdvės ratą ir vėl sugrįžo į Klaipėdą. Dar kvepiančios dažais patalpos kol kas erdvios – trūksta baldų, būtinos kompiuterinės įrangos, nes unikalią archyvo medžiagą, kurios nerasime nei Vilniaus, nei Kauno universitetuose, teks ne tik sisteminti, bet ir įdėti į internetinį katalogą, kad būtų prieinama plačiam skaitytojų būriui.

Geriausia dovana – koncertas

Kovo 2-osios vakare įvykęs koncertas tapo jubiliato viešnagės kulminacija. Jame skambėjo Fausto giesmės („Garbė Dievui aukštybėse“, „Šiluvos Marijos giesmė“), dainos rezistencijos bei tremties tematika („Gegutėlė“, „Tiek žaizdų“, „Narsuolių daina“), romantinio pobūdžio ir liaudies motyvais sukurti choriniai kūriniai („Vasarėlės sniegas“, „Poeto svajonė“, „Svirtelę lenkiau“, „Bėras žirgelis“, „Mylėjau mergelę“), taip pat kelios J.Strolios dainos („Marija“, „Ar tu žinai“).

Programą atliko Klaipėdos miesto Kultūros centro mišrus choras „Cantare“ (dirigavo Artūras Dambrauskas, vargonavo prof. Gediminas Purlys), Klaipėdos universiteto Menų fakulteto merginų studija (dirigavo doc. Judita Kiaulakytė, akompanavo Olga Vasiljeva) ir Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“. Pastarojo vadovui Alfonsui Vildžiūnui ir pianistei Virginijai Ruzgienei teko atsakingiausias darbas – atlikti F.Strolios kantatą „Suledėjusiomis lūpomis“, iš kitų kūrinių išsiskiriančią žymiai sudėtingesne kalba, dramatizmu ir ekspresyvumu. Atlikėjai, tarp jų ir jaunas, bet daug žadantis solistas – S.Šimkaus konservatorijos moksleivis Steponas Zonys (mokytojas Vytautas Kliukinskas), puikiai perteikė kompozitoriaus bei eilių autorės, Sibiro tremtinės Adelės Dirsytės meninį sumanymą, tad, kaip ir kiti koncertavusieji (tarp jų prof. Eduardo Kaniavos studentė Rūta Venckutė bei jos koncertmeisterė Rima Pauliulytė), sulaukė šilto autoriaus bei publikos įvertinimo.

Pasibaigus koncertui prasidėjo jubiliato pagerbimo ceremonija. Klaipėdos miesto vicemerė Audra Daujotienė perskaitė Seimo pirmininkės Irenos Degutienės ir Klaipėdos mero Rimanto Taraškevičiaus, o Liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausa – Kultūros ministro Arūno Gelūno bei savo vadovaujamos įstaigos sveikinimo raštus. Sveikino Faustą ir chorinės bendrijos „Aukuras“ vadovas Algirdas Šumskis, itin daug pasidarbavęs, kad svečio viešnagė Klaipėdoje būtų turininga bei sklandi, ir pavieniai asmenys.

F.Strolia skendo gėlėse ir dėkojo visų renginių iniciatoriui bei organizatoriui doc. Robertui Varnui, jo talkininkui doc. Vytautui Blūšiui, Menų fakulteto fojė parengusiam archyvinę Strolių šeimos parodą, ir visiems kitiems, parodžiusiems svetingumą bei išskirtinį dėmesį jo kūrybai. Suskambusi Klaipėdoje F.Strolios bei jo tėvo muzika, atvėrusi savo fondą brolio Vytauto kolekcija suteikė galimybę prisiliesti prie dar mažai žinomo emigrantų muzikinio lobyno, o jiems, ilgus metus atskirtiems nuo Lietuvos, – ilgai lauktą progą įspausti jos žemėje savo kultūrinės veiklos pėdsakus.

by admin