Gyvasis eksponatas
Ištrauka iš romano „Dulkė ir šešėlis“
Juozas Šikšnelis
Narutavičius trankė kumščiais stalą. Ne vienu, abiem. Tai efektinga ir primena Gotesmaną. Yra toks perkusininkas. Groja viskuo, kas skamba. Tiesa, stalo netalžo. Nei vienu, nei abiem kumščiais. Narutavičius talžė. Blogiausia, be žodžių. Išsikalbėjus palengvėja. Daužant stalą, skauda tik kumščius. Siela toliau kraujuoja. Kėkštas ramus nebuvo. Krūpčiojo nuo tų duslių garsų, bet sunku pasakyti, ar bandė įsivaizduoti vietoje stalo savo šonus, skruostus, pilvą, galvą. Tiesą sakant, klysta manantys, jog daužant kumščiais stalą, juos skauda labiau nei talžant žmogų. Nesąmonė. Kiek užpuolikų, žmonių skriaudėjų, sadistų bei kitokių niekdarių, atlikdami savo juodą darbą, t.y. talžydami kaltus ir nekaltus, yra išsinarinę pirštus, susižaloję plaštakas, patempę riešų sausgysles, jau nekalbant apie nubrozdintus krumplius. Taigi sunku suprasti ar Kėkštas, krūpčiodamas nuo kumščių dundenimo į stalą, bandė įsivaizduoti save vengės medžio pluoštu dengto stalo vietoje.
Narutavičiaus siela kraujavo. Skaudėjo ir kumščius, todėl liovėsi ir įbedė krauju pasruvusias akis į Kėkštą.
– Pakišai man kiaulę?
– Apie ką jūs?
– Neapsimetinėk.
– Šimtu procentų negarantavau. Rizikos būta. Perspėjau.
– Bet nevisiškas krachas. Bankrotas. Ar žinai, kokį raštą gavau iš savivaldybės, beje, su tavo parašu. Rekonstruoti negalima, perstatyti negalima, visiškai nugriauti negalima, užkonservuoti!
– Atsiprašau, ne aš rengiau šį nutarimą, esu tik vykdytojas.
– Tu esi kurstytojas! Prikurstei pirkti tą laužą, kuriame neva slypi lobis. Blefui paaiškėjus, turiu džiaugtis krūva griuvėsių, kurių, šiukštu, judinti negalima. Bet juk taip niekas nesibaigs, nes praėjus kiek laiko gausiu grasinantį raštą, kodėl netvarkau griuvėsių. Ir vėl su tavo pavarde.
– Aš tik varžtelis.
– Tu būk nors ir atsuktuvas, bet man reikia tvirto atsakymo. Lobis, kurio nebuvo, nuplaukė, pinigai, investuoti į namą, pražuvo. Kas toliau?
– Nieko, reikia laukti.
– Ko? Ruskių, amerikonų ar kinų atėjimo?
– Kantrybės. Nekilnojamasis turtas yra ne vienadienė vertybė.
– Gal, tada padėk atsikratyti tuo akmeniu po kaklu. Terminas mėnuo. Jeigu per tą laiką nepadėsi sudaryti naudingo kontrakto, aš tave prigriebsiu.
Ir sugrojo kumščiais į stalą. Melodingai bei vaizdžiai.
***
Kėkštas buvo žinomas žmogus – gatvėje daugelis jam mojo, sveikinosi, stvarstė už skvernų ir kitaip reiškė prielankumą. Todėl gatve eidavo aukštai iškėlęs galvą, plačiai mosuodamas rankomis ir pasirengęs palaiminti kiekvieną nuskriaustąjį. Buvo pripratęs prie dėmesio, o žurnalistams mėgdavo kartoti: jei pasirinkai žmogaus gynėjo kelią, turi kantriai nešti tą kryžių. Šiandien, palikęs Narutavičiaus biurą, jautėsi tarsi ne savame kailyje: dairėsi atgalios, krūpčiojo, atsitrenkinėjo į praeivius – daugelis iš jų pažino visuomenės veikėją, todėl šypsojosi, plojo per petį, o viena garbaus amžiaus ponia netgi siekė pabučiuoti ranką už nuo pedofilų kėslų išgelbėtą anūkę. Kitais atvejais Kėkštas tik išpūstų krūtinę ir išdidžiai pareikštų: mes galim! Dabar susigūžė, lyg patį būtų apkaltinę turint pedofiliškų polinkių, ir movė šalin. Tik netoli. Kol atsitrenkė į tvirtą krūtinę. Jos savininkas nepuolė garbstyti ir dėkoti visuomenės veikėjui už komunalinių paslaugų įkainių sumažinimą, net nesiteikė trauktis iš kelio, atvirkščiai, dar labiau pasidavė į priekį ir prispaudė Kėkštą prie sienos, nupurkštos visokiausių spalvų dažais, kitaip sakant, sienlaikraščiu, kažkodėl vadinamu nelietuviškai, grafičiu. Reikėjo paklausti, ko iš jo norima? Bet negalėjo ištarti nė žodžio. Būna momentų, kai tylima ne prasmingai, o nevalingai. Sekse situacija taikosi dažnai: nori, bet negali, arba gali, bet nenori. Neatitikimas. Neadekvatumas. Iš mokyklos laikų kalte įkalta Didžiosios spalio revoliucijos priežastis: kai apačios nenori, o viršūnės negali. Bet tikriausiai, atvirkščiai. Laikas supainioja ne tik akcentus, bet ir viršų su apačia. Užtat prabilo žmogus, į kurio krūtinę atsitrenkė Kėkštas.
– Mes norim žinoti, ar paieškos bus tęsiamos, ar jau įjungti skolos skaitiklį? – pasakė lietuviškai su akcentu, kurio negalėjo atspėti visuomenės veikėjas, nes buvo nekompetentingas kalbos moksluose ir velniškai išgąsdintas. Išdrįsęs plačiau atmerkti akis ir nužvelgti tvirtos krūtinės savininką, pastebėjo, kad šis tarsi iš fantastinių filmų ar komiksų atkeliavęs personažas: veidas be ypatingų žymių, bet įtartinai tobulas, toks tarsi skulptūrų tarybinių karių kapuose arba manekenų Baltman drabužių parduotuvėse.
– Tęsiamos, – išstenėjo visuomenės veikėjas ir susigėdo tokio savo ištižimo. Ko jam bijoti? Aplink visi savi. Visas miestas jo. Užtenka surikti, pašaukti pagalbą ir…
– Pabandyk, – šyptelėjo ypata, parodydamas dar vieną nežmonišką požymį – idealiai lygius bei baltus dantis ir pūstelėdamas malonų, bet sunkiai nusakomą kvapą. – Pabandyk pašaukti pagalbos.
Taigi ne tik išvaizda antžmogis, bet ir vidumi – skaitė mintis.
– Aš… nieko… tokio… – lemeno Kėkštas, keikdamas dieną, valandą, minutę, kai nuobodžiaudamas naršė internete ir aptiko nekaltą pranešimą, kuriame perskaitė, jog savivaldybė atsakė užsieniečiui atlikti viename name paiešką. Reikėjo spjauti, o ne gilintis kas, kodėl, kam.
– Turi keturiasdešimt aštuonias valandas įprastais kanalais pateikti tolesnių paieškų planą. Jeigu pasirodys, kad jis nieko vertas arba nerealus, įjungsime skolos skaitiklį. Tik tak…
Atsipeikėjo Kėkštas ausyse skambant tik tak, nors to padaro, kuris buvo užspeitęs prie sienos, nesimatė ir nesijautė nė kvapo. Aplink buvo savas miestas, pilnas savų geranoriškai nusiteikusių, besišypsančių žmonių, pasirengusių kiekvienu momentu ateiti į pagalbą.
***
Generolą įkalbėti nebuvo sunku. Reikia? Vadinasi, reikia. Kariškis. Iki kaulų smegenų. Tik perspėjau:
– Jei galima išvengti kontakto su lankytojais – reikia jo vengti.
– Visokių yra, visokių reikia, – sutiko generolas.
Priekabiai apžiūrėjau uniformą. Atrodė dar pusėtinai, tik per daug blizgučių, vaikigaliai kėsinsis, mano statytinis priešinsis, kils konfliktas. Ko gero, net tarptautinis.
– Sėdėkite nurodytoje vietoje, o kai užtirps galūnės – pasivaikščiokite pirmyn ir atgal. Kol aš ateisiu ir jus išsivesiu.
– Tikrai taip, – atraportavo kariškai. O aš pagalvojau: be reikalo vengiau eiti į armiją. Daugeliui mūsų pravartu patarnauti armijoje, kad išmoktume klausyti ir atsakinėti: tikrai taip! Ypač moterims, kurioms sakai nesakęs, o jos vis viena nieko negirdi. Arba nesuvokia. Arba nuduoda, nes nespėji apsidairyti, o jau sako tą patį, tarsi niekur nieko.
Apsirikau per anksti apsidžiaugęs generolo kariška drausme. Jos užteko iki tol, kol muziejų užplūdo turistai, ir pasitaikyk tu man! Iš Lenkijos. Sustoję prie gyvojo eksponato ėmė pliaukšti niekus. Gelgaudas neišlaikė. Pora poniučių sukniubo kaip stovi. Šiek tiek keista, bet visą laiką buvau įsitikinęs, jog alpstantis krenta aukštielninkas arba į šoną, o čia sukniubo, kiti išsižioję klausėsi aistringos generolo kalbos apie Tėvynę, pareigą, kraują ir taip toliau. Poniutės irgi neilgai gulėjo kniūbsčios, atsikėlė, neėmė nelabasis, ir prisijungė prie klausytojų. Nepatikėsite, bet generolas tą vakarą man įteikė dešimt tūkstančių zlotų. Elitinė prostitutė tiek neuždirba. Svarsčiau: dalintis su direktoriumi ar pasilikti svečio išlaikymui (kartą pareikalavo jerubės kepenėlių pašteto, pakeičiau vaikišku, pačiu pigiausiu, sukirto net ūsus aplaižydamas, tad klausimas: ar kulinarijos menas anais laikais buvo itin žemo lygio, ar dabartinė maisto pramonė yra itin ištobulinusi skoniklius?). Nusprendžiau neskubėti, nes ne kiekvieną dieną šventė, bus ir alkanų dienų. Bet gandai plinta žaibo greičiu, todėl lankytojų pagausėjo. Ne visi buvo dosnūs, bet visi be išimties buvo žingeidūs, todėl generolas vakarais grįždavo lyg išsunktas. Ėmiau jo gailėtis.
– Kare buvo kur kas sunkiau, – ramino Gelgaudas.
Gyvasis eksponatas buvo priimtas ir netgi aprašytas spaudoje kaip pažangus muziejinės veiklos metodas, ir niekam nešovė mintis įtarti, kad jis ne tik gyvas, bet atkeliavęs iš anų laikų. Suprantamas, dėl to man galvos neskaudėjo, direktorius buvo teisus: užtektų kam nors iš valdininkų suuostyti tikrą teisybę ir kaip-mat prasidėtų problemos, nes prireiktų surinkti pažymas iš sanitarinės epidemiologijos stoties, vandentiekio ir kanalizacijos tarnybos, laidojimo biuro ir t.t. Kaip, pavyzdžiui, gauti generolo mirties liudijimą? Arba prisikėlimo iš numirusių? Pirmąjį gal pavyktų pakeisti nužudymo aprašymu, kuris fiksuotas šaltiniuose. O antrasis? Kas ir kaip paliudys prisikėlimą? Juk net Kristaus prisikėlimo liudininkų nebuvo.
Traukė jis labiau lenkus, nes lietuviai puikiai išmano savo istoriją ir nelinkę jos kartoti. Jiems viskas pernelyg aišku. Lenkams, atvirkščiai. Jie jeigu ir neabejoja tuo, ką žino, tai bando gilintis, kitaip sakant, vartyti istorijos puslapius. Lietuviui vieną kartą atsivertus būna daugiau nei aišku, todėl dažnai jis pamiršta tą puslapį užversti. O čia dar gidas ar eksponatas, kalbantis jų kalba, tegul kiek archajine. Atrakcija, kuri pasibaigė tragiškai. O buvo taip. Apspistas krykštaujančių tėvynainių, generolas su pakilimu pasakojo savo istorijas, o aplinkui, nutaisęs rūgščią miną, slankiojo toks tipas. Palaukęs, kol Gelgaudas liko vienas jis, lyg vanagas prišoko artyn ir kyštelėjo panosėn suglamžytą popiergalį, kuris skelbė, jog šio neva dokumento pateikėjas priklauso tautininkų partijai ar sąjungai.
– Kodėl jūs pažeidžiate valstybinės kalbos įstatymą?
– Nie rozumiem, proše pana? – atsakė sutrikęs gyvasis eksponatas ir susiorientavęs greitai perėjo į lietuvių kalbą: – atleiskite, ką jūs turite galvoje?
– Kodėl kalbate lenkiškai?
– Todėl, kad tai mano prigimtoji kalba.
– Ar žinote, kad lietuviškoje įstaigoje privalo būti vartojama tik valstybinė kalba.
– Nežinau, bet tie ponai valstybinės kalbos nesupranta.
– Ne bėda, tegul mokosi.
– Bet kam jiems? Jie gyvena Lenkijoje.
– Tai ko veržiasi į Lietuvą? Vėl kėsinasi užgrobti mūsų žemes?
– Man neduota žinoti, proše pana.
– O jūs man kažkur matytas… palaukite, o kodėl jūs toks panašus į generolą Gelgaudą?
– Todėl, kad aš ir esu Gelgaudas.
– Dar geriau. Dokumentus turite?
– Neturiu. Bet esu generolas Gelgaudas.
– Bet juk jis… gyveno…
– Taip, jis… aš gyvenau devynioliktojo pradžioje ir numiriau trisdešimt pirmaisiais, o prisikėliau dabar.
– Liaukitės, nes pasiskųsiu administracijai, jūs mane maustote.
Proto nušvitimas pasitaiko ne visiems, bet daugeliui. Tik vieniems jis pablogina situaciją, kitiems padeda išsipainioti iš kebeknių. Generolui nušvito protas atsikratyti tuo bepročiu, todėl jis nuolankiai sutiko:
– Atsiprašau, aš jus mausčiau, toks mano vaidmuo. Esu generolu nugrimuotas aktorius.
– Aš ir sakau, kad negali būti, – šūktelėjo Kapliadantis, nes tai buvo jis po paskutinio pokalbio su patronu pasiųstas kartoti istorijos kursą į muziejų. Galite manyti ką tinkami, bet generolo ir Kapliadančio susitikimas nebuvo specialiai surežisuotas, juk pasitaiko, kad erdvėje ir laike susiduria du kūnai. At-si-tik-ti-nai! Pasitaiko ar ne? Atsakykit. Niekas negali paneigti, kad nepasitaiko. Nors, kita vertus, šis susitikimas buvo iš anksto suprogramuotas. Taip, bet ne autoriaus, o likimo.
Tą vakarą generolas grįžo šuniškos nuotaikos. Ne prieš gera, supratau, nors apie incidentą nepasakojo, būtų papasakojęs, gal galėjome išvengti pasekmių, juk aš šiek tiek pažinojau, su kuo turėjome reikalų, ir galėjau imtis priemonių, bet Gelgaudas išdidžiai tylėjo, kilmingas mat, o aš viriau, kepiau ir rūpinausi juo lyg kūdikiu. Atvirai šnekant, ėmė patikti tūpčioti apie generolą. Nenorėjau būti jo pasiuntinuku ar adjutantu, bet virti, skalbti, lyginti ir adyti drabužius visai patiko. Su rūbais vėl problemos. Uniforma visai nusidėvėjo, teko dairytis kitos, ją aptikau dėvėtų rūbų parduotuvėje „Penki litai už kilogramą“. Vėliau paaiškėjo skudurų pundas atkeliavo ne iš svajonių europų, o iš teatro rekvizito sandėlio, kurį retsykiais patuštindavo viltį (ir talentą) praradęs aktoriukas už du tokius pundus gaudavęs vieną „bambalį“. Jeigu teatras, tai ir rekvizitas iš teatro, ne kokios Europos.
Ak, kad tik tokių problemų. Čia dar niekas neprasidėjo ir niekas dar nesibaigė.
