Gyvenimas su „Now Art Now Future“ – gabalėlis dangaus

Gyvenimas su „Now Art Now Future“ – gabalėlis dangaus

Ignas Kazakevičius

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui „Kultūrpolis“ – penkeri. Pats laikas prisiminti, kad „Kultūrpolis” augo kurdamas eksperimentinį projektą – grafikos meno bienalę „Now Art Now Future” (NANF), arba „Rytoj yra dabar”.

Į ją sudėjome tai, kas domino mus – bienalės organizatorius VšĮ „Now Art Now Future“ ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą. Ir tai, kas buvo svarbu šio projekto bendraautoriams – kuratorei grafikei Jūratei Rekevičiūtei ir prodiuseriui bei kino režisieriui Ričardui Rickevičiui. Projekte visa turi būti vienis. Reklama – edukacija – vartotojas – renginys – kūrėjas – kūrinys yra neatsiejamos meno proceso grandys. NANF labiau nei bet kuris kitas projektas išreiškė „Kultūrpolio“ esmę ir veiklos strategiją, todėl – kiek plačiau apie tas sunkias bet žavias buvimo procese akimirkas.

2004-aisiais Taline

…O viskas prasidėjo XIII Talino grafikos trienalėje „In exile“. Lietuvių grafikus traumavo tai, kad joje beveik nebuvo grafikos. Teko joje lankytis ir apie tai rašyti bei tiesiogiai reaguoti į problemą – su grafike J.Rekevičiūte nusprendėme sukurti grafikos bienalę, kuri leistų tradicinei grafikai byloti šiuolaikinio meno kalba.

Ketverius metus NANF buvo puikus Lietuvos grafikos situacijos lakmusas. Bienalė išryškino tam tikras šios srities problemas ir uždavė konkrečius klausimus. Pvz.: kokią grafiką nori kurti Lietuvos menininkai, kokia jų kūrybos samprata, kas stimuliuoja kūrybą? Ar yra eksperimentų ir esminių naujovių poreikis? Koks savo, kaip kūrėjo, vertės pajautimas? Svarbu ir santykis su visuomene – ką menininkas nori pasakyti savo menu? Ne mažiau svarbu, ar meno bienalės, trienalės stimuliuoja, inicijuoja, dar kaip nors kreipia meno procesą. Taigi NANF tapo ir socialiniu veidrodžiu.

Ieškant atsakymų

Ką sugalvojo estai, buvo aišku. Aišku buvo ir tai, kad daugumos lietuvių grafikų ieškojimų laukas neperžengia toliau paveikslo pasporto. Mūsų netenkino lietuviškasis trienalės analogas, kokybe ir turiniu daug prastesnis nei ugrofiniškasis modelis, nors jame buvo ir iki šiol esama daug grafikos.

Klausimai, klausimai, klausimai… Ar galima priversti grafiką prabilti šiuolaikinio meno kalba ir išsaugoti rankų darbą, tą atsitiktinumo nepakartojamumą, bet kartu ir panaudoti šiuolaikines medijas? Ar įmanoma sintezė? O kas yra šiuolaikinė grafika? Ar įmanoma grafikos meną padaryti populiarų ir kartu neprarasti meninės jėgos? Praplėsti grafikos meno suvokimą? Ką veikia jaunieji grafikai? Nejaugi visi tampa dizaineriais? O žiūrint visuotiniau – beveik visą lietuviškąjį vizualiojo meno pasaulį apėmęs kraupus letargas, inercija ir baimė. Baimė pamėginti kurti ir galvoti kitaip nei išmokai.

Prie priežasčių, paskatinusių sukurti nepriklausomą meno bienalę, prisidėjo ir šios: eksperimentinio meninio konteksto vaizduojamojo meno sferoje ir jo proceso pristatymo Lietuvoje trūkumas, šio proceso pristatymo aiškumo ir pagrįstumo stoka; menininkų, žiūrovų ir kuratorių tarpusavio atotrūkis, bendradarbiavimo nebuvimas; noras atvirai kalbėti apie meno kokybę, meno vartojimo tendencijas, kultūros rinkodarą, idėjos ir projekto kaip išraiškos formos vertę.

Tiesiog „dabar“

„Now Art Now Future“ išsireiškimą gavome populiaraus pankiško devizo neiginį „no“ pakeitę teigiamu „now“, t.y. „dabar“. Pesimistinį niurzgėjimą, protestą prieš abstraktų „kažką“ konvertavome į principinį darymą – „now“.

Savo teoriją nusprendėme paremti praktika. Sukurti projektą, kurio pobūdis, stilius, veiksmų seka leistų įgyvendinti pasirinktą meno pristatymo visuomenei modelį.

Kodėl NANF tapo grafikos bienale? Mums patiko grafika. Ji yra visur. Iš pažiūros populiariausia, labiausiai paplitusi (nuo gatvės meno iki dizaino ir reklamos) sfera. Grafika apima viską – nuo dėmės ant marškinių, užrašo ant puodelio iki dizainerio etiketės, kaligrafijos ir nežinomo menininko grafito. Grafikos elementus naudoja tapytojai, skulptoriai, tekstilininkai, fotografai.

Grafika – vienintelis menas, kuriame ypač svarbus atsitiktinumas. Kiekvienas atspaudas yra šiek tiek skirtingas, t.y. unikalus. O kiekvienam iš jų originalumo pridėtinę vertę pasiūlėme išgauti savotiškoje meno laboratorijoje; išmėginti save įgyvendinant tai, kas sudomino, bet kam pristatyti nėra nei laiko, nei tikslo, nei vietos, nei konteksto.

Nauja komunikacija

NANF visada intrigavo meno socializacijos problema.

Ar socializacija yra lygu devalvacijai? Tokio pobūdžio projekto edukacinei misijai būtinai reikia ir teorinio svorio, paskaitų ciklo, nuolatinio informacijos srauto, paaiškinančio, kas ir kodėl daroma.

Tradicinės meno parodos Lietuvoje socialine prasme yra uždari renginiai, kurie didesniajai visuomenės daliai nėra tinkamai pristatomi, t.y. per mažai dėmesio skiriama reklamai ir bendravimui su galimais kultūros vartotojais. Nesistengiama sudominti žiūrovus meno kūriniu, autoriaus motyvacija jį kuriant, pasirenkant siužetą, techniką, temą, taip pat ir menininko kelio pasirinkimo galimybe.

Dėl šių priežasčių statistinis kultūros vartotojas vengia elitinėmis laikomų meno erdvių, drovisi išsakyti savo nuomonę apie meną, vengia aiškios pozicijos.

„Menas menui“ ar „menininkas – meno kūrinys“ „sistemos“ jau nebeveikia, reikalinga nauja komunikacija, į projekto renginius aktyviai įtraukianti žiūrovus, skatinanti kultūrinį bei socialinį visuomenės aktyvumą. Būtina supažindinti žmones su menu jų gyvenamojoje aplinkoje, pasiūlyti jiems naują kultūrinę bendravimo ir laisvalaikio praleidimo formą. Taip pat reikia sudaryti galimybę pačiam žmogui įsitraukti į kūrybinį procesą, supažindinti šiuo atveju su grafikos meno technikomis ir daug didesniu jų pritaikomumu kasdienėje aplinkoje.

Nepriklausomybė ir jos kaina

Nepriklausomos grafikos bienalės idėja… Idealu būtų sakyti: „Nepriklausoma nuo oficialių institucijų, kūrybinių sąjungų, privačių rėmėjų, žiniasklaidos, menininkų“. Ar įmanoma proceso nepriklausomybė nuo jį maitinančios terpės? Visišką laisvę garantuoja tik didelės ir nuosavos lėšos. Jų nebuvo, tačiau eksperimentas pavyko.

NANF nuo įprastų bienalių skyrėsi tuo, kad vietoje įprasto metodo – eksponuoti per dvejus metus sukurtus kūrinius, taip tarsi pristatant konkrečios dailės šakos ir jai atnašaujančių menininkų egzistavimo faktą, ji siūlė kurti specialiai projektui ir pagal išgales finansuodavo originaliausius eksperimentus. Kodėl? Todėl, kad visa, ką buvo galima „išspausti“ iš klasikinės grafikos kūrinio sampratos klasikinėmis technikomis, jau buvo „išspausta“. Atėjo laikas ir klasikinei formai prabilti netiražuota (arba labai originaliai tiražuota) grafikos medija.

Vadinamasis šiuolaikinis menas dažnai skolinasi dailės šakų išraiškos vertybes, dažniausiai imituoja (nes argi verta vargti, pvz., su linoraižiniu, jei idėją gali greičiau užfiksuoti skaitmeniniu būdu), o klasikinis standartas išlieka gana literatūriškas ir pralaimi kovą už tai, „kas daro meno kūrinį aktualų“.

Kas gi lemia meno kūrinio aktualumą? Tai poveikis žmogui, žmonių grupėms. Jis gali būti daugiaplanis. Pirmasis planas – technikos virtuoziškumas, formos galia, paviršiaus įtaiga (juk svarbu pritraukti?), antrasis – turinio intriga. Trečiasis – kontekstinė polemika, parafrazės, kai, panaudojant pirmojo plano galimybes, diskutuojama su kolegomis, meno palikimu ar pačiu savimi (savo praeitais etapais).

„Bienalizacijos“ kontekstas

Tekstilės bienalė, tapybos trienalė, grafikos trienalė, tarptautinė dailininkų knygos trienalė, mažosios grafikos bienalė, akvarelės trienalė, ekslibrisų bienalė, dar, dar, dar… Atskirų meno sferų ir žanrų bienales ir trienales iki šiol puoselėja, kuruoja ir globoja Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS). Vienintelė Kauno tekstilės bienalė sukūrė savo atskirą struktūrą ir pradėjo pusiau savarankišką gyvenimą. Kaip rašoma jos tinklalapyje, „tarptautinės tekstilės meno bienalės parodos Kaune vyksta nuo 1997 metų. Kas dveji metai vykstančius renginius kaskart organizuoja iš naujo suburiama tekstilės entuziastų komanda, tad kiekvienos bienalės strategijos ir gairės kinta, plečiasi renginio veiklos sritys, tikslai ir jų įgyvendinimo būdai“. Tai iš tiesų vyksta. Bent jau šioje sferoje.

NANF atsirado dar dėl vienos priežasties – dėl noro laisvai kurti ir laisvai galvoti; sukurti projektą nuo koncepcijos, nuo logotipo iki tarptautinių ryšių tinklo, autonomiškos struktūros. Nusprendėme patys 100 procentų būti atsakingi už kiekvieną projekto fragmentą ir veiksmų seką, būti bent jau nepriklausomi nuo LDS.

Per ketverius NANF metus iščiupinėjome iš esmės visas įmanomas tokios bienalės evoliucijos galimybes, tapo aišku, kas mūsų laukia. Daug dėmesio skyrėme konkrečiai dailės sferai, buvo įdomu pabandyti iš jos „išlaužti“ maksimumą, todėl nesinorėjo tapti dar vienu įprastu šiuolaikinio meno projektu, kuriame pristatomi įvairiomis technikomis, įvairiais būdais sukurti kūriniai. Originaliems tapti pavyko, pavyko išlikti nepriklausomiems, tačiau pavargome įtikinėti menininkus, kad verta kurti originaliai, bei galvoti už juos, kaip „ištraukti“ eksperimentines idėjas iki normalaus pateikimo lygio. Išvada – dauguma Lietuvos grafikų negali kalbėti šiuolaikinio meno kalba. Grafika gali.

Pirmasis NANF turas

2005 m. – bienalės ištakos. Startavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno projektas „Now Art Now Future“. Pirmą kartą Lietuvoje projektas pateiktas kaip meno turas per tris didžiausius miestus, parodos pristatytos penkiose galerijose, įkurta keliaujanti meno galerija traukinio vagone. Pirmoji Lietuvoje galerija ant ratų tris savaites kursavo geležinkelio maršrutais po visą šalį. Vagone buvo įrengta konceptuali ir žaisminga erdvė, kur retai užeinąs į meno galeriją pilietis galėjo susipažinti su grafikos kūriniais ir idėjų pasauliu.

Klaipėdoje žiūrovų kojomis buvo atspaustas 18 kvadratinių metrų linoraižinys (aut. J.Rekevičiūtė, L.Dubauskienė, E.Vertelkaitė), užregistruotas didžiausias grafikos atspaudas, didžiausioje meno akcijoje dalyvavo maždaug 500 žmonių.

Kauno miesto Rotušės aikštėje grafiką išleidome iš rėmų tiesiogine prasme. Į orą pakilo iš estampų suklijuoti oro balionai (J.Rekevičiūtės akcija).

Menininkams, dalyvaujantiems projekte, buvo pasiūlyta suskaičiuoti savo kūrinio bei kūrybos sąnaudas elementariais buitiniais ir kitais kultūros ekvivalentais statistiniam vartotojui suprantama kalba (meno akcija „Art for free“ „Meno parko“ galerijoje Kaune).

Sukurtas filmas apie meno projektą (aut. R.Rickevičius „Rise“). Bienalė pristatyta Stokholme.

Įsiveržė į naujas erdves

2006 m. projektas tapo grafikos bienale. Ji pristatyta Rygoje, Taline, Sankt Peterburge ir Maskvoje.

Bienalės tema „Freedom“ įkvėpė menininkus įgyvendinti edukacinį projektą su Panevėžio moterų pataisos namų kalinėmis. Pirmą kartą Lietuvoje lygiomis teisėmis projekte dalyvavo ir ne profesionalai. Grafikai J.Rekevičiūtė, Eglė Vertelkaitė ir Evaldas Mikalauskis 15 įkalintų moterų mokė spalvoto linoraižinio, sausos adatos, oforto technikų. Bienalės heroje tapo Olga, kurios gyvenimą apvertė aukštyn kojom pro grotas įsiveržusi grafika. „Kai iš čia išeisiu, noriu studijuoti dailę Šiauliuose“, – tada prisipažino ji.

Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje, suskambo bienalės uvertiūra „trišalei parodai ir akcijai“. Estai joje parodijavo saloninę dailės stilistiką, latviai menu vertė savąjį kūną, o lietuviai – svetimus. Latvė Liena Bondarė akcijoje „Changing pictures – drinking art“ įrodė, kad vidinis alkoholio vartojimas nėra būtinas norint kurti meną. Užtenka juo pagirdyti patį paveikslą. Galerija „ARTima“ tris savaites globojo festivalio svečių – aštuonių Sankt Peterburgo grafikų – kūrinius.

Kauno „Meno parko“ galerijoje žiūrovai išbandė sąveikiąją Julijono Urbono grafinę-muzikinę instaliaciją „Pučiamųjų orkestras“. Rotušės aikštėje įvyko Jurgos Juodytės ir Sauliaus Leonavičiaus akcija „Autografika“. Menininkai automobilio ratais atspaudė kasdienį savo „nekūrybingai“ pravažiuotos grafikos kilometražą.

Bienalė įsiveržė ir į visiškai naujas menui vietas: J.Rekevičiūtė surengia parodą dėvėtų drabužių parduotuvėje Kauno Petrašiūnų rajone. Vakaro vinimi tapo Auksės Petrulienės vaizdo performansas „Išdurtas ir apiplėštas Šilainiuose“, tiesiogiai rodytas ant šio mikrorajono daugiabučio namo sienos.

Pajūryje į dangų kilo menininkų J.Pikčilingytės, V.Juodzevičienės, G.Vaičio, E.Kriaučiūnaitės, N.Šaltenytės, M.Petrausko ir J. Galdikaitės sukurti aitvarai. Po meno akcijos „Viešas meno kūrinių teismas“ Klaipėdos meno kieme buvo įteiktos trys lygiavertės „Jungtinių pajėgų projektų“ premijos J.Rekevičiūtei, J.Urbonui ir E.Vertelkaitei. E.Mikalauskis už kūrybinę drąsą apdovanotas Vilniaus miesto savivaldybės diplomu.

Atvėrė grafikos dirbtuves

2007 m. skelbė: „Bienalės projektas „Esamasis laikas“ – tavo šansas kurti šiandien!“

Buvo akcentuojama grafikų ir kitų meno sferų atstovų bendra kūryba. Kūrybinės menininkų „kovos“, vaizdo ir garso projektai, DJ Party, parodų atidarymai. Menininkai tiesiogiai bendravo su visuomene, pristatė ir komentavo savo kūrybą. Projekto metu sukurti kūriniai buvo eksponuojami paliekant juos natūraliam laiko poveikiui.

2006-ųjų bienalės herojė Olga – jau laisvėje. Bienalės kūrėjų grupė išpildė kitą jos svajonę – Šiaulių „Laiptų“ galerijoje atidaryta Olgos Mikulinos laisvėje sukurtų grafikos darbų paroda.

Belaukiant antrosios bienalės, pirmą kartą Lietuvoje surengtas ilgos trukmės visuomenei atvirų grafikos „workshopų“ ciklas. Kauno ryšių istorijos muziejus („workshopas“ Nr.1) ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras („workshopas“ Nr.2) dvi savaites laikė visuomenei atviras grafikos dirbtuvių duris. „Workshopas“ Nr.3 įvyko Mariefredo grafikos namuose Švedijoje.

Tapo tarptautine

2008 m. bienalė tapo tarptautinė. Išsiplėtė jos geografija. Šalys dalyvės: Japonija, JAV, Kanada, Lenkija, Rumunija, Estija, Kroatija, Meksika, Didžioji Britanija, Rusija, Suomija.

Vilniaus ŠMC vyko grafikos bienalės konkursinė paroda. Skirtingi fragmentai – vieningas požiūris. J.Rekevičiūtės parodoje „Paruošta istorijai #1“ prekybos centre „G9“ eksponuoti atspausti autorei svarbių asmenų drabužiai. Parodos Kaune atspindėjo vis dar aktualias lokalaus ir globalaus identiteto paieškas. M.Žilinsko galerijoje atidaryta rusų grafikės Olgos Tobreluts paroda „Sukeitimas“ įvertinta kaip labai gera pažintis su rusišku menu, o kartu ir rusišku požiūriu. „Meno parko“ galerijoje atidarytos iškart dvi parodos – Kęstučio Grigaliūno „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“ ir Anatolijaus Klemencovo „Identitetų laikas“. Pirmasis demonstravo personažus – prieškario Amerikos nusikaltėlių šilkografijas, antrasis – tipažus – tipiškus skirtingų tautybių veidus milicijos išklotinėje. Šalia pakabintuose veidrodžiuose parodos lankytojai galėjo pasitikrinti, kokiai tautinei grupei jie priklauso. „Ar galėtume pritaikyti šią iš sovietinių laikų pasiimtą idėją Europos Sąjungos nariams, pavyzdžiui, belgams, prancūzams? Ar yra visiems bendras europiečio tipažas?“ – klausė A.Klemencovas.

Klaipėdos parodos išsiskyrė kultūrine įvairove. „Kultūrpolyje“ buvo pristatyta suomės S.Ketola’os paroda „To colour“. Paroda kvietė prisidėti ir žiūrovus, imti pieštukus į rankas ir pratęsti autorės darbą. Dailės parodų rūmuose veikė projekto žvaigždės Kanados menininkės D.Kidd skaitmeninės grafikos paroda. LDM P.Domšaičio galerijoje buvo eksponuojama japono grafikos profesoriaus H.Miyayamos spalvotų ofortų serija „Gendži istorijos“. Norintieji tiesiogiai pažinti japoniško meno paslaptis dalyvavo „Kultūrpolio“ meno kiemo dirbtuvėse vykusiose meistriškumo pamokose. 2005–2008 m. NANF renginiuose dalyvavo 129 menininkai iš 14 šalių.

Jei dabartinis menas seka gyvenimo aktualijas, jis turėtų skatinti ir provokuoti mąstyti. Esamasis laikas – tavo gyvenimo būdas. Grafikos bienalės NANF pagrindinė žinia: laikas suvokti, kad šiandien dėl šiuolaikinių technologijų gyvename, kuriame, jaučiame, vartojame glaustesnėje erdvėje ir didesniu tempu nei vakar.

Grafikos bienalė NANF – tai konceptualus požiūris į grafikos atspaudą, laiko sampratą, menininko vietą bei kūrinio vertę visuomenėje. Tai meno procesas. Kurkite su mumis, būkite su mumis www.nowart.eu. O bienalės NANF daugiau nebebus. Nieko panašaus nebevyks. Tai jau istorija.

Bet ji turi prasmę „Kultūrpolio“ veiklos penkerių metų etape. Išbandėme visokias formas. Dabar imsimės naujų dalykų.

by admin