Gyvenimo ir meno virtuozas
Iki vasario 18-osios uostamiesčio Baroti galerijoje galima pamatyti Audriaus Puipos (1960–1997) darbus – 19 litografijų, šilkografijos kūrinių ir ofortų, virtuoziško piešėjo sukurtų paskutinį jo gyvenimo dešimtmetį.
Ramutė Rachlevičiūtė
Nepakeičiamų žmonių nėra. O menininkų? 14 metų, prabėgusių po A.Puipos mirties, įrodė, kad niekas jo nepakeis nei Lietuvos mene, nei bendravime – auditorijoje, parodos atidaryme, svečiuose, kelionėje…
Leido sau būti savimi
Mūsų laikais nedaug yra menininkų, dėl kurių ir plačiosios, ir meninės visuomenės opinija sutaptų. Retai pasitaiko, kad žiūrovai dviejose ekspozicijų salėse praleistų po valandą ir daugiau: apžiūrinėja smulkiausias kūrinių detales, smalsiai studijuoja prierašus, visa tai komentuodami ir aptardami tarpusavyje. Kur slypi šio menininko ypatingo populiarumo paslaptis?
A.Puipa nesivaikė nei naujų technologijų, nei naujoviškų meno formų ar žanrų vien jų pačių dėlei, jis laikėsi realizmo, svarbu pabrėžti – ne anonimiško, beveidžio, anachronistiško, o sąmojingo ir kūrybingo realizmo – principų.
Nepriklausomybės epochos pradžioje atrodė, kad dailininkams profesionalams realizmas nepriimtinas, tik mėgėjas ar kuklus amatininkas iš nežinojimo ko griebtis ima kopijuoti realybę. Bet A.Puipa, savo dėstytojo Algimanto Švėgždos paskatintas, tikėjo, kad galima būti savimi ir nereikia apsimetinėti, ieškant madingų kelių. „Būkite savimi, savimi…“ – aiškino jis [Algimantas Švėgžda] Bartkui, Ivanauskaitei, Valantinui, man… Mene taisyklių nėra.“
Ir A.Puipa ramia širdimi leido sau būti savimi.
Abu paprašė… paveikslo
„Anksčiau, dar Dailės institute, meno esmę aiškindavau taip: gyvena štai žmogelis be pinigų, rūpesčių prislėgtas, ujamas darbe, mušamas žmonos… Ir sugalvoja, kad nueis meno pažiūrėti į Dailės parodų rūmus. Nueina. O ten viskas taip nesuvokiama, svetima, kad jam dar blogiau pasidaro… Aš nejuokauju, aš tikrai noriu priartinti meną prie gyvenimo. Vienąkart atėjo į mano namus santechnikas, pasikrapštė, pinigų neėmė. Ir plytelių meistras, ir tinkuotojas – abu paprašė… paveikslo“.
Apie A.Puipos kūrybos svarbą meniniam gyvenimui byloja ir tai, kad 1997-ųjų vasarą, iškart po menininko mirties liepos mėnesį, Nidoje buvo surengtas tapybos pleneras, skirtas jo atminimui. O kai Lietuvos dailininkų sąjungos Dailės leidybos ir informacijos centras 2000 metais atnaujino seriją „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, tarp trijų pirmųjų knygelių buvo ir „Audrius Puipa“.
Sujungė polėkį su kruopštumu
Nors buvo piešėjas par excellence, puikus Vilniaus dailės akademijos Piešimo katedros dėstytojas, jis, viena vertus, nesilaikė nusistovėjusių kanonų, antra vertus, nekreipė dėmesio į svarstymus apie pakitusias piešinio funkcijas ir svarbą, į neva nuvertėjusį akademinio piešimo metodą ir piešė iš natūros, gilinosi į modelių studijas.
„Neteisingas“ kūrybos metodas, kaip matome, davė puikių rezultatų. A.Puipai pavyko autentiškai ir prasmingai sujungti šiuolaikinio menininko polėkį su amatininko kruopštumu (pvz., popierių subtiliai tonuodavo kaštonų nuoviru ir panašiai). Todėl jo kūriniai ne tik nepaseno, bet tapo dar įspūdingesni, atraktyvesni. Detalios, mėnesių mėnesius dokumentiškai pieštos, akvarele lietos figūrinės kompozicijos interjeruose neturi sau lygių ne tik ir ne tiek dėl stulbinamo perfekcionizmo, kiek dėl autentiškos meninės vizijos.
A.Puipa nebuvo egocentrikas, bet labai didžiavosi savo profesija, itin gerbė amatą, visokeriopai puoselėjo visas kūrybiškumo apraiškas ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Kiekvienas darbas – net atvirlaiškio rašymas, namų aplinkos puoselėjimas, dovanų dukrai ar draugams parinkimas – turėjo jo saulėtos asmenybės ženklą.
Turėjo subtilų humoro jausmą
Bravūriškai, bet meiliai ir atlaidžiai pašiepdamas žmonių silpnybes, jis atidžiai tarsi metraštininkas stebėjo aplinkui verdantį gyvenimą ir fiksavo jį vaizdais. Tačiau A.Puipos metodo nepavadinsi socialine kritika, juolab kritiniu realizmu. Nuoširdi ironija ir autoironija atskleidžia gilius ir gerbtinus jo asmenybės bruožus. Jis niekada nesigėdijo savo praeities ir savo nugyvento laiko, nesistengė atrodyti geresnis negu yra.
A.Puipos tekstai, piešiniai, akvarelės, knygų iliustracijos stulbina neblėstančiu gyvenimo džiaugsmu (joie de vivre), galinga ir dosnia menine išmone. Dailininkas turėjo itin subtilų humoro jausmą – ne įžeidžiantį, ne pašiepiantį, o atjaučiantį ir skleidžiantį džiaugsmą.
„Jeigu būnu nuobodžioje kompanijoje, pradedu pasakoti Šešuolių kaimo istorijas. Apskritai labiausiai įsimenu linksmas, anekdotiškas situacijas, nors dažnai su kurioziškais, komiškais dalykais susipina tragedija“, – yra sakęs jis.
Savas tarp savų ir svetimų
A.Puipa buvo savas ir tarp savų, ir tarp svetimų. Su tokiu pat atsidėjimu ir meile jis vaizdavo ir inteligentų, menininkų gyvenimo scenas, ir nykstančio lietuviško kaimo (pvz., Šešuolių) vaizdus ir buitinius veiksmus.
Kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio maudymas vonelėje, triūsa prie krosnies ir panašūs buitiniai veiksmai įamžinti su šelmišku humoru, tragikomišką kasdienybę atskleidžia akvarelių „aprašai“, su smulkiai išvardytais, „išaiškintais“, neretai moraliai demaskuotais herojais ir mizanscenomis.
Galime tik spėlioti, kur dar A.Puipą būtų nukreipusi audringa jo fantazija, jei ne tokia ankstyva mirtis. Tačiau viena neabejotina: A.Puipa meną artino prie gyvenimo, o pats priartėjo prie Lietuvos dailės klasikų.
