Hieroglifas dulkių stulpe
Gitana Gugevičiūtė
Sausio 28-ąją Klaipėdos žvejų rūmuose, o vasario 17 ir 22 dienomis Vilniaus menų spaustuvėje susirinkę žiūrovai galėjo pamatyti naujausią Beno Šarkos kūrinį „Vabi sabi vasabi“ – premjerinį klaipėdiečio aktoriaus ir režisieriaus, atstovaujančio, jo žodžiais, teatro „trupams“ „Gliukai“, judesio monospektaklį.
Teatro filosofas
B.Šarka epitetus galėtų skaičiuoti dešimtimis, bet naujasis režisieriaus ir aktoriaus spektaklis „Vabi sabi vasabi“ provokuoja panaudoti dar vieną – teatro filosofas. Filosofas, kurio traktatas – spektaklis. Filosofas, kuris galynėjasi su kultūra – ją atranda, demaskuoja, su ja rungiasi artėdamas prie esmės.
Neišmanantiems Rytų filosofijos subtilybių režisierius aiškina: „Vabi sabi principai kilę iš dzenbudizmo. „Vabi“ galima versti kaip kuklumą, vienišumą, neryškumą, liūdesį, asimetriją. „Sabi“ – kaip archajiškumą, neapibrėžtumą, tikrumą. Tai sunku paaiškinti vakarietiškom sąvokom, tačiau „vabi sabi“ japonų estetikoje yra tas pats, kas vakariečiams – graikų grožio idealai. Tas, kuris gyvena pagal „vabi“, yra supratęs uolų ir žiogų išmintį. „Sabi“ – archajiškas netobulumas. „Vabi sabi“ – nieko nėra tobulo, niekas nėra užbaigta ir nieko nėra amžino“. Pirmiesiems dviems spektaklio pavadinimo dėmenims oponuoja trečiasis – „vasabi“. „Japoniškas krienų padažas“ spektaklio patiekalui suteikia pikantiško skonio, leidžia atsipalaiduoti ir skonio receptorius nukreipti mažiau akcentuotų prieskonių paieškai.
Savikūros seansas
„Vabi sabi vasabi“ – bežodis, judesio spektaklis. Jau nuo šio mosto – nuo tylinčios burnos ir kalbančio kūno – prasideda spektaklio filosofija: kūniškumas / gyvūniškumas vs dirbtinumas / intelektas / kultūra. Tai savotiška provokacija iš(si)šluoti mintis, pamiršti tai, ko į galvas prikimšo kultūra, ir atsidėti savęs paieškai, savikūros seansui.
Scenoje po tuo pačiu (pirmykščiu) mėnuliu – jau kituose spektakliuose matyta (bet visada kita) kreidos baltumo būtybė: žmogus-ne žmogus, žmogus-mediumas / šamanas, žmogus-paukštis (šįsyk – popieriniais sparnais, raudono molio galva).
Ir aktoriaus partneriai tie patys – ugnis, vanduo, molis, medis / popierius. Ir raiškos priemonės iš esmės tos pačios: vaizdinga fizinė gerai treniruoto kūno išraiška; žaidimas tuo, kas aštru, nepatogu, karšta; talentingas gebėjimas būnant režisieriumi sau pačiam kurti kompoziciškai prasmingą piešinį, vizualiai pagavias scenas; talentas pažadinti daiktą virtinei transformacijų ir intuiciją, ritmą paversti mizanscenų jungtimi…
„Įdarbintos“ materijos neleidžia blefuoti, jomis besinaudojantis kuria tikrą, vizualiai efektingą vaizdą – tarsi veiksmas vyktų ne tarp dekoracijų, o tarp gyvų daiktų: plaikstosi popieriaus juostos, ryjamos ugnies; iš molio dulkių ir vandens gimsta nauja materija; dulkių stulpe pranyksta ir žmogus.
Bando palikti ženklą
Kiekvienas spektaklio segmentas – kaip gamtoje – absoliučiai susijęs su kitu, nes niekas iš nieko neatsiranda: knyga saugo ne tik užrašytą žmogaus, bet ir medžio atmintį; ragai, kuriais pasiramsčiuodamas aktorius brėžia muzikalios choreografijos liniją, – tai ir „pančiai“ (supančiotas gyvūniškumo), ir indai, nešantys vandenį (lygiai tokie pat indai – pilni vandens – esame mes); „suvaldydamas“ popierinį chaosą į mistinį ratą, personažas savo bežodę burną paverčia rašaline peilio ašmenims, atliekantiems popieriui akupunktūrą (taigi irgi paliekantiems ženklą).
Svarbiu spektaklio leitmotyvu knyga tampa neatsitiktinai. Knyga – tai noras būti išgirstam, siekiamybė įsiamžinti. Tik B.Šarkos veikėjas eina kita kryptimi: reflektuoja save ir antspaudą popieriuje („medinėje“ materijoje ženklui palikti) bando palikti ne plunksna ar rašikliu, o visu savimi, t.y. kūnu (be abejo, pamenate, kad Antoninas Artaud’as ir patį aktorių vadino hieroglifu, ženklu).
Nepaklūsta kalbai
Po spektaklio „Kas lieka, kai nieko nelieka“ naujausias B.Šarkos darbas atrodo gaivališkas, laukinis, vėlei laisvas nuo literatūriškumo, kontekstualus.
Jis komunikuoja ne tik su A.Artaudo teatro principais, ne tik su Rytų filosofiniais principais, bet ir, tarkim, su Arvydo Šliogerio mintimis: „Gyvas padaras yra gyvas tol, kol jis nepaklūsta kalbai. <…> Kalba yra tik pražūtis. Norėdamas išsigelbėti kalbėdamas, aš turiu pasakyti bent keletą naujų žodžių. Tai reiškia – dauginti kalbą, taigi storinti tą baisų klodą, kuris skiria mane nuo gamtos. Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Rojaus sodą. Kodėl Dievas išvarė žmones iš Rojaus? Dėl to, kad Adomas pradėjo kalbėti. Čia glūdi ir perspėjimas: kalba yra šėtono pagunda“.
„Vabi sabi vasabi“ – gyvas. Gyvas ritualinis atsivėrimo aktas.