Hipnotizuoja jaunatvišku azartu
Atrodo, kad jau galima kalbėti apie baroko muzikos tradiciją, kuri randasi Klaipėdos muzikiniame teatre.
Gitana Gugevičiūtė
Diplominis darbas – repertuare
Jame 2007 m. rampos nušvietė Claudio Monteverdi’o operos „Orfėjas“ pastatymą, 2010 m. – to paties kompozitoriaus operą „Popėjos karūnavimas“, šiemet teatras kviečia į Henry Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ premjerą, parodytą ir Klaipėdos muzikinio teatro festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.
Vakarų Europoje barokinės operos statomos gana dažnai – ne išimtis „Didonė ir Enėjas“ (pakanka paklaidžioti dosnios youtube svetainės erdvėje, kad įsitikintum, kiek esama įvairių šios operos pastatymų ir interpretacijų). Lietuvoje buvo atliktas tik koncertinis šios operos variantas, taigi tarsi ir turime dar vieną priežastėlę džiūgauti „perspjovę“ kitus miestus.
Šis anglų kompozitoriaus barokinės muzikos perlas – režisierės Karinos Novikovos diplominis darbas, jau įtrauktas į teatro repertuarą. Norisi tikėti, kad „Didonė ir Enėjas“ jame laikysis ilgiau nei „Orfėjas“ ar „Popėjos karūnavimas“: teigiama, kad pastarosios operos neišliko, nes jose skambėjo brangūs autentiški barokiniai instrumentai, kuriais grojo dar brangesni muzikantai. O „Didonės ir Enėjo“ nebojantis eksperimentuoti chormeisteris ir dirigentas Vladimiras Konstantinovas orkestro sudėtį papildė fleita, obojumi, dviem fagotais ir šiuolaikiniais instrumentais – sintezatoriumi, akustine ir bosine gitara bei mušamaisiais. Taigi turime barokinę operą su roko atspalviu.
Liudija gerą skonį ir drąsą
Žymiausio XVII a. anglų muzikos kūrėjo H.Purcello (1659–1695) baroko operoje (pagal Vergilijaus poemą „Eneida“ libretą sukūrė garsus tų laikų anglų poetas Nahum Tate) įtaigiai pasakojama Kartaginos karalienės Didonės ir trojiečio Enėjo tragiška meilės istorija – tiek pat neįtikėtina, kiek ir reali net mūsų dienomis, apkaltintomis paviršutiniškumu, cinizmu, kilnumo ar pasiaukojimo stoka. (Didonė įsimyli Trojos didvyrį Enėją. Jie sudaro sąjungą. Gražiai prasidėjusi istorija galėtų baigtis laimingai, bet čia įsikiša keršto deivės erinijos: jos primena Enėjui seną dievų ištarmę (jis turi pasiekti Italiją ir įkurti Romos miestą) ir įsako jam palikti Kartaginą. Pamatęs savo mylimosios skausmą, Enėjas nusprendžia nepaklusti dievų valiai ir pasilikti, bet Didonė, suprasdama besąlygišką Enėjo meilę ir numatydama jos pavojus, nusprendžia pasiaukoti dėl mylimojo gyvenimo ir laimės.)
Pasirinkta medžiaga liudija gerą menininkės skonį, o pasiryžimas dirbti ne tik su anglų muzikos šedevru, bet ir su dideliu muzikinio teatro kolektyvu – drąsą ir net savotišką avantiūrizmą. Čia verta pasveikinti ir teatro vadovą Ramūną Kaubrį, suteikusį debiutuojančiai režisierei galimybę prisistatyti teatrinei visuomenei profesionaliame teatre – tai ne taip jau dažna Klaipėdoje.
Koziris – šiuolaikinė choreografija
Spektaklio kūrybinė komanda (operą apipavidalino dailininkės Lauryna Liepaitė bei Agnė Kupšytė) nesivertė per galvą ieškodama būdų, kuo nustebinti žiūrovą. Pagrindinis tikslas – sukurti foną nuostabiai muzikai – pasiektas minimaliausiomis priemonėmis: beveik jokių dekoracijų, asketiški kostiumai; santūri muzikos ir teksto teatrinė realizacija, kurios koziriu būtų galima laikyti Agnijos Šeiko choreografiją (ne tik atskirus šokius, bet ir bendras choreografines kompozicijas), įrašančią frazes (ištisus sakinius) tarp režisūrinių sprendimų punktuacijos (režisūra nėra vienalytė, nuosekli). Šiuolaikinio šokio stilius, praturtintas barokiniais, antikiniais elementais, dramatiškam turiniui suteikia lengvumo, subtilumo.
Paradoksalu, bet šiame asketiškame, taupiame pastatyme kai kur per daug stengiamasi vizualizuoti: apkraunant atlikėjus judesiu pernelyg susmulkėjama (na, kad ir „gestų kalba“, kurią puikiai įsisavino choras ir baleto artistai, tik ne Kartaginos valdovė, II moteris ar erinijos, ginkluotos lazdomis); atlikėjų gausa scenoje ir masių (choro) „tektoniniai judesiai“ prislopina draminę įtampą, blaško dėmesį.
Tačiau vos valandą trunkantis 2 dalių, 3 veiksmų reginys maloniai hipnotizuoja – ne tik prašmatnia, išraiškinga, virpančia muzika, skoninga choreografija, bet ir jaunatvišku azartu, kuris skleidžiasi savarankiškai atradus tai, kas jau atrasta…
Komentaras
Danguolė Vilidaitė
Muzikologė
Man graži ši gana nesena Klaipėdos muzikinio teatro tradicija repertuarą papildyti retesniais įvairių epochų pastatymais. Tada tarsi gyvai galima išgirsti ir įvertinti jau laiko patikrintus, pamatinius operos spektaklius, anuomet vienaip ar kitaip veikusius šio žanro raidą.
Pastaroji premjera – H.Purcello „Didonė ir Enėjas“ muzikos istorijoje minima ne mažiau nei C.Monteverdi’o operos „Orfėjas“ ar „Popėjos karūnavimas“, jau esančios repertuare, ir savo reikšmingumu joms tikrai nenusileidžia. (Nors ji nesudėtinga, kamerinė, buvo užsakyti, ir skirta kilmingų merginų pensionato auklėtinėms atlikti).
Formaliai žiūrint, teatro programa praturtėjo dar vienu barokiniu projektu, o realiai – barokinio spektaklio, kokį mes tradiciškai įsivaizduojame arba norėtume matyti, čia nė nebuvo. Pastatyme mažiausiai dėmesio kreipta į specifines puošmenas, būdingą šiam stiliui garso artikuliaciją ir pan. Bet sutinku, kad gali būti ir toks – paprastesnis, skurdesnis variantas.
Negaliu pakankamai objektyviai įvertinti premjeros sėkmės, palyginti skirtingus atlikėjus, nes pavyko išgirsti tik patį pirmąjį šio pastatymo pasirodymą dar gegužės 28-ąją. Bendras įspūdis – geras. Kaip niekad darniai ir tiksliai tąvakar skambėjo choras, per jį atsiskleidė daug veiksmo spalvų ir nuotaikų. Stipresni man pasirodė ir II Moters (Vitalija Trinkė) bei Dvasios (Virginijus Pupšys) personažai.
Didonės (Svetlana Konstantinova) ir Enėjo (Mindaugas Rojus) personažai, režisierės sumanymu, pateikti tradiciškai, gana statiškai, simboliniais judesiais. Dramatiškesnio charakterio gal trūko M.Rojaus veikėjui, nors šiaip toji riba tarp lyriško ir tragiškai melancholiškai lyriško šioje operoje labai nežymi. Gražūs ir įsimintini pagrindinių veikėjų solo numeriai. Ypač paskutiniajam Didonės rečitatyvui ir lamento labai tiko paprasta, nuoširdi ir neforsuota (tai labai svarbu), bet giliai išjausta išraiška. Jei ne keli netikslumai, būtų tiesiog tobula – tai tragiškiausia operos scena ir kulminacija – Didonė pasitraukia iš gyvenimo.
Operos tekstas skamba originalo kalba, ir tai yra gerai, nes kompozitorius, rašydamas muziką šiam kūriniui, atsižvelgė į anglų kalbos žodžių ritmą, intonacines vingrybes. Verčiant šis ryšys greičiausiai būtų prarastas. Bet dabar dalis siužeto paskendo netobuloje anglų kalboje ir prastoje dikcijoje. O gaila. Opera yra sintetinis menas ir visi jo elementai labai svarbūs. Teatrui būtinai reikia „bėgančios teksto eilutės“.
Ir dar. Keli modernūs dalykai šiame pastatyme ypač stipriai kirtosi bendrame kontekste. Tai tamsi scenografija ir mušamieji instrumentai pačioje pradžioje (dėl kitų naujovių dar galima derėtis). H.Purcello „Didonė ir Enėjas“ – liūdna ir kartu kilni, sudvasinta nelaimingos meilės istorija, spalvinga, šmaikšti ir fantastiška, bet ne grubi, anot rusų muzikologės T.Livanovos, – „tobulas proto ir grožio junginys“.
