Į „Kraštą prieblandoje“
Ruth Leiserowitz
Iki kovo vidurio Klaipėdos etnokultūros centre eksponuojama klaipėdiečio fotografo Raimundo Urbono (1963–1999) darbų pa-roda „Kraštas prieblandoje“. Fotografijos padarytos kone prieš du dešimtmečius jų autoriui keliaujant po senuosius Rytprūsius, dabartinę Kaliningrado sritį.
Tolstantis Rytprūsių aidas
Tik prabėgus laikui galime išmatuoti, kiek telpa nuotraukose, kurias 1991 ir 1992 m. Rusijai priklausančiuose Rytprūsiuose fotografavo R.Urbonas.
Jos darytos tuo metu, kai Kaliningrado sritis – anais laikais „uždraustasis Europos kambarys“ – buvo ką tik atverta atvykėliams.
Iš pradžių ten vyko daug tokių, kuriems miestuose ir pakrantėse rūpėjo kuo greičiau nufotografuoti, kas iki šiol buvo griežtai draudžiama. Neretai jie jau iš anksto žinodavo, į kuriuos motyvus nukreips objektyvą.
R.Urbonas elgėsi kitaip. Jis visą dieną tiesiog važiuodavo senomis vokiškomis alėjomis, senu prieškariniu gatvių grindiniu tik žvalgydamasis, stengdamasis kuo geriau įsidėmėti įvairias vietoves, gatveles, autobusų stoteles ir griuvėsius. Kai kurie miestų ar vietovių vaizdai jo nepaleisdavo ilgai – taip ilgai, kol sugrįždavo ir juos nufotografuodavo.
Užfiksavo atmosferą
R.Urbonas daugybę kartų keliavo iš Klaipėdos į tąją kitą planetą, į buvusią uždraustą zoną, kurioje buvo pilna kareivių ir karinių įrenginių, tačiau ten negalėjo nepamatyti vokiškų įspaudų. Jie atidžiam stebėtojui tiesiog lindo į akis.
Kaip niekam kitam R.Urbonui pavyko pajusti ir užfiksuoti tuo metu šį kraštą gaubusią atmosferą. O galėjai pajusti savotišką dar neišsisklaidžiusį sustingimą, būseną tarp miego ir pabudimo, kai neaišku, ar tikrai prabusi, ir kaip tas pabudimas ateis.
Šiandien, žvelgiant atgal, labiau domina pirmosios prabudimo akimirkos. O anuomet stulbinantys ir įsirėžiantys vaizdai buvo stingulio akimirkos. Ir mažuose miesteliuose, ir pastatuose laikas, regis, buvo sustojęs. Vokietmečio pabaiga tam tikra prasme buvo užkonservuota.
Nebėra kaip buvo
R.Urbono nuotraukose matome, pavyzdžiui, prūsišką miestelį, tiesa, apleistą, tačiau iškart aišku, kokiai kultūrai jis priklausė. R.Urbonas, užfiksuodamas tą vaizdą, labiau intuityviai negu racionaliai suprato, tad tuometinė pastatų būklė ilgai netvers. Bažnyčių stogų konstrukcijos, atrodė, teatlaikys vieną paskutinį vėjo gūsį, dar išlikusius lipdinius ant gyvenamųjų namų fasadų netrukus pakeis naujas tinklas, istorinių aruodų medinės gegnių konstrukcijos tuoj grius…
Šiandien, praėjus beveik 20 metų, nebėra taip, kaip buvo. Karaliaučiaus katedra, kurios griuvėsius R.Urbonas su neįtikėtina gelme 1988-aisiais pirmą kartą užfiksavo juostelėje, vėl atstatyta. Frydlando (Romuvos) bažnyčiai vietinių gyventojų iniciatyva uždengtas naujas stogas, ji suremontuota. Kiti griuvėsiai per tą laiką visiškai suiro, net jų pėdsakai ištrinti.
Reikia pripažinti R.Urbono nuopelną – jis buvo ano svarbaus laikmečio metraštininkas estetas. Sambrėškos akimirkas jis sugavo pačioje perspektyvoje.
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė
