I.Simonaitytės biblioteka: šeši dešimtmečiai kaitos ir pastovumo

I.Simonaitytės biblioteka: šeši dešimtmečiai kaitos ir pastovumo

Rašyti apie bibliotekos 60 metų gyvenimą reikėtų mažiausiai 60 lapų, užpildytų 10 punktų dydžio šriftu su viengubu tarpu tarp eilučių. Aiman, tai pats lengviausias variantas, nes rašinys gali būti sudarytas iš 60 punktų, kurių kiekvienas telpa 60 lapų, tiesa, gali būti ir 60 žodžių. Bet kur surasti tiek daug prasmingų žodžių?!.

Juozas Šikšnelis

I.Simonaitytės biblioteko direktorius

Paradoksai

Šiandien nepaminėti kelių paradoksų, lydinčių biblioteką nuo pirmųjų jos gyvavimo dienų, būtų neteisinga.

Biblioteka vadinosi: Klaipėdos srities viešoji, Klaipėdos miesto viešoji, Klaipėdos viešoji, Klaipėdos viešoji I.Simonaitytės ir Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka. Kuri iš jų tikroji, kurios istoriją ryžtuosi jums pasakoti?

Steigėjų irgi buvo ne vienas, o trys, iš Kultūros ministerijos vadavomės du kartus ir abu kartus grįžome, nesakyčiau, kad pabrukę uodegas, atvirkščiai, pakėlę galvas. Penkių Lietuvos bibliotekų perdavimas apskritims, prieš joms sugriūvant, buvo, švelniai tariant, avantiūra, bet ne pati didžiausia Marijos žemėje.

Nors per 50 m. vyrų skaičius bibliotekoje niekada neviršijo 10 procentų visų darbuotojų limito, jai visais laikais vadovavo išimtinai vyrai, beje, naciams atėjus į Klaipėdą 1939-aisiais, šiuose rūmuose veikusiai bibliotekai irgi vadovavo vyras.

Kieme auga trys ąžuolai. Storiausią ir seniausią, gamtos paminklą, kuriam jau reikia pagalbos, skyriau pirmajam direktoriui Nikolajui Petrovui (1950–1953) – ne už ypatingus nuopelnus, bet dėl to, kad buvo pirmas. Antrasis, vešlus ir sparčiai augantis, priklauso Valentinui Malukui (1953–1988), jis sakė jį sodinęs. Ąžuoliukas kėsinasi sugadinti stogą, todėl dažnai liepiu apipjaustyti jo šakas, Malukui nežinant, savaime suprantama. Trečiąjį skyriau Stasiui Songinui(1988–2008), neseniai liepiau nurėžti viršūnę, kad būtų kuplesnė laja. Nei pats sau sodinau, nei kolektyvas ąžuolo nesodino. Nupirko pušį, tiesa, ne mūsišką, juodąją. Gal dėl to, kad nuolatos mažinu atlyginimus, etatus, išlaidas, vienu žodžiu, visą laiką pranešinėju tik blogas naujienas. Kartais pagalvoju: baigsis krizė, ministerija užpils pinigais, pakels atlyginimus, ką darys mano juodoji pušis? Tikriausiai ims žydėti ir megzti vaisius. Tad stebėkite ją.

Toli nenubėgant nuo kiemo medžių būtina priminti, kad 2007 m., kai buvome puolami, tarp kaltinimų buvo ir toks: Songinas su Šikšneliu ant Petrovo ąžuolo nukryžiavo Kristų.

Pavadinimas

1950 m. Lietuvos administracinis suskirstymas buvo sutvarkytas pagal TSRS modelį – apskritys ir valsčiai panaikinti, o jų vietoje sudaryti rajonai ir respublikos teritorija padalyta į Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos sritis. Pagal tarybinę bibliotekų sistemą, jei yra sritis, turi būti ir srites biblioteka. Tad mūsiškė vadinosi Klaipėdos srities viešoji biblioteka. 1953 m. TSRS vyko sričių stambinimo vajus ir Lietuvoje sritys buvo panaikintos. Sričių bibliotekos pervestos respublikinei priklausomybei ir pavadintos viešosiomis. Taip tapome Klaipėdos miesto viešąja biblioteka. Bet tais pačiais metais dar viena pavadinimo pervarta: iš pavadinimų išbraukiamas žodis „miesto“. Tampame Klaipėdos viešąja biblioteka. 1979 m. LKP CK ir LTRS MT nutarimu bibliotekai suteiktas Ievos Simonaitytės vardas ir ji vadinta Klaipėdos viešąja I.Simonaitytės biblioteka. 1995 m., suskirsčius Lietuvą į apskritis, biblioteka tapo apskrities ir vadinosi Klaipėdos apskrities viešąja I.Simonaitytės biblioteka, bet tik 2007 m. sausio 1 d. tapome pavaldūs apskričiai. Tai tęsėsi iki šių metų liepos, kai vėl tapome pavaldūs Kultūros ministerijai.

Patalpos

Pirmosios bibliotekai skirtos patalpos buvo P.Cvirkos gatvėje – 129 kv. m.

1952 m. balandžio 22 d. biblioteka persikėlė į Herkaus Manto g. 25, kur gavo jau 415 kv. m. Be jos, čia glaudėsi miesto 2-oji vaikų biblioteka, sanitarinio švietimo kabinetas, miesto Kultūros namai, balkone per revoliucines šventes buvo įrenginėjamos tribūnos. 1954 m., kaip teigė V.Malukas, Kultūros namai buvo paimti naktį, šturmu, nelyginant Žiemos rūmai, ir biblioteka prasiplėtė. 1961 m. vidiniame kiemelyje pastatytas saugyklos priestatas, kaip buvo sakoma, amžiams išsprendžiantis saugyklų problemą. Deja, paaiškėjo, kad vietos jame užteko tik keleriems metams.

1951–1959 m. bibliotekoje buvo 4 skyriai: komplektavimas, abonementas, metodinis, skaitykla. 1961 m. įsteigtas bibliografinis-informacinis skyrius. Toliau biblioteka plėtėsi ekspansyviai – naujai steigiamiems skyriams gaudama papildomas patalpas vis kitose miesto dalyse: 1963 m. įkurtas Muzikos skyrius pradžioje glaudėsi Kultūros rūmuose, o 1983 m. persikėlė į buvusį civilinės metrikacijos biurą Danės g., 1969 m. Vaikų skyrius, iki tol buvęs abonemente, persikraustė į Kauno gatvę, o 1973 m. migravo į Pempininkų centrą, 1966 m bibliotekai perduotas Tomo Mano namelis Nidoje, 1991 m. buvusiose Techninės bibliotekos patalpose Herkaus Manto g. įsteigta Periodikos skaitykla, 1994 m. po ilgų tąsymųsi bibliotekai buvo perduotas pastatas Herkaus Manto g. 45, buvęs tarybinės armijos objektas, 1998 m. saugyklai skirta dalis buvusio „Holivudo“ – kino studijos Tauralaukyje. Tuomet jau turėjome maždaus 2 tūkst. kv. m plotą, 120 darbo vietų, iš jų 14 – kompiuterizuotų.

Iki 2006 m. biblioteka lyg koks aštuonkojis apėmė gerą dalį miesto. Skaitytojus aptarnavome keturiose vietose, dar dviejose saugojome knygas bei periodiką. Biblioteka kaip medis – formuok jo lają kaip nori, bet jis vis tiek auga pagal jam vienam suprantamus principus. Tuomet gyvenome užburtame rate: neturėdami kur dėti naujų spaudinių, o užsisakyti mažiau irgi negalėjome.

Taip susiformavo bibliotekos medžio „ligos“: knygos buvo saugomos nekūrenamose patalpose, kartais dar paragaudamos lietaus ar vandens iš neveikiančių šildymo sistemų. Skaudžiausia, jog beveik visi iš anksto žinojome, kad jos niekada nepaklius pas skaitytoją. Taip ir atsitiko: persikeldami į naujas patalpas, iš tų vadinamųjų saugyklų turėjome nurašyti apie 90 tūkst. spaudinių kaip netinkamų naudojimui. Iki šiol su šiuo palikimu darbuojamės.

1997 m. nupirktas pirmasis kompiuteris, pajungtas internetas, apmokyti darbuotojai. 1998 m. lapkritį pradėjome kurti elektroninį katalogą. Daugiau nei pusė milijoninio fondo atsispindi jame. Dabar turime per 200 kompiuterių, be jų negali apsieiti net sargai.

Disponuojame beveik 8 tūkst. kv. m plotu, 243 darbo vietų, iš kurių 184 kompiuterizuotos, 99 iš jų skirtos vartotojams, likusios – darbuotojams. Šaltą žiemą per parą vien už šilumą mokame po 1,5 tūkst. Lt. Viskas skaitytojų labui.

Menas

1984 m. virš paminklinio biblio-tekos pastato įėjimo sumontuotas Andriaus Giedrimo vitražas „Ieva Simonaitytė“. 2007 m. pirmojo aukšto holą papuošėme Z.Vaičekonio stiklo pano „Ieva Simonaitytė“. Trečiajame aukšte kabo Edvardo Malinausko „Simonaitytė“ ir Dano Andriulionio dovanotas „Pajūrio angelas“, Bibliografijos skyrių puošia Vaclovo Rimkaus 17 grafikos ir 7 tapybos darbai, dovanoti jo našlės Irenos, ilgametės darbuotojos. Visoje bibliotekos erdvėje bei Gerlacho palėpėje yra dar apie pusšimtis kitokių meninių istorinių vertybių, kurios nuosavybės teise priklauso mums. Dar tiek pat paveikslų yra geranoriškai paskolinęs Romas Klimavičius. O kieme pasididžiavimas – Uosto kapitono tarnybos dovanotas dviejų tonų inkaras. Bibliotekos 60-mečio proga pastatyta Saulės laikrodžio-kalendoriaus meninė kompozicija „Laiko knyga“ – projekto mecenato A.Kliuko vadovaujamos bendrovės „Pamario restauratorius“ dovana, kurią sukūrė du klaipėdiečiai – dailininkas R.Klimavičius ir dizaineris R.Martinkus.

Vargas

Mūsų vargas tęsėsi nuo 1970 m., kai ėmėm svajoti apie naują biblioteką, bet tos svajonės buvo sutryptos kartu su architekto R.Lajaus projektu. Todėl apsistosime ties antruoju projektu. Taigi vargai tęsėsi nuo 1992 iki 2008 m., o recidyvų pasitaiko ir dabar.

Kuo pasireiškė vargas? Nesusikalbėjimu su institucijomis, dažniau Klaipėdos. Ėjimas keliais ilgais bei painiais valdžios koridoriais, nesubalansuotu finansavimu: čia liepia rinkti lentas pastatytų statinių konservavimui, tai kone per prievartą bruka dvigubai didesnę, nei gali įsisavinti, sumą pinigų, ar netikėtai reikalauja kooreguoti projektą, tai subrangovinių bendrovių bankrotas. Tai… laikas eina, baigiasi pirmasis dešimtmetis, pastatai kyla lėtai, įgauna formas, bet galo nematyti. Ilgai laukęs pripranti ir nebesuvoki, kada baigiasi laukimas. Pagaliau 2006 m. balandį iškilmingai duris atvėrė nauja biblioteka, Klaipėda tokios dar nematė, ką ten Klaipėda – Lietuva! Esame dėkingi tuometiniam Vyriausybės vadovui ir Prezidentui A.Brazauskui už laiku paremtą tvirtą petį, kitaip mažai trūko, kad bibliotekos statyba virstų amžiaus statyba.

Bet tuo viskas nesibaigė, nes laukė jungiamoji dalis ir paminklinis pastatas su paveldosauginėmis problemomis. Iš pradžių užkliuvo tunelis, kuris niekam nebuvo reikalingas, neturėjo jokios vertės ir parametrų tapti paveldo objektu. Nesibaigė tunelio byla, prasidėjo priestato su išvogtais „pečiukais“, lipdiniais, marmuro plokštėmis ir kt. istorija. Kaltintojų chore giedojo ne vien pilki eiliniai paveldosaugos kariai, bet ir mokslų daktarai, leidėjai, kurie pasidavė minios instinktui ir kaltino drabstydamiesi putomis. Laikraščiai noriai spausdino kaltinančius straipsnius, bet neskubėjo spausdinti paneigimų. Nesiteisėme, nors nugalėjo teisybė. Tik labai įdomu pažvelgti kokius 30 m. į priekį. Tarkime, studentas renka medžiagą apie biblioteką ir randa straipsnius, kuriuose teigiama, kad bibliotekos paveldas buvo išvogtas. Vėliau kažkas pasinaudoja ta medžiaga rašydamas disertaciją, monografiją ir t.t. Taip melas įgauna ilgas kojas.

O realybė sudeda taškus ant „i“, ir karavanas nesustoja pašėlusiai lojant šunims. Faktas: dabar turime biblioteką, kuria didžiuojamės net tik patys, bet ir pabuvoję joje supratingi žmonės nuo Kinijos iki Portugalijos.

Fondai

Pirmosios mūsų bibliotekos knygos – 7000 egz., 1950 m. gautų iš kolektoriaus, Klaipėdos knygyno, Kaliningrado srities, Černigovo srities, iš jų 21,2 proc. – visuomeninė politinė literatūra.

Per pirmąjį dešimtmetį fondai išaugo nuo 7000 iki 159579 egz., t.y. 22 kartus.

Pirmoji suinventorinta knyga lietuvių kalba – Jono Avyžiaus „Garbė“, antroji – Ž.Amadu „Aukso vaisių žemė“.

Palyginimui: 1951 m. fonduose turėjome 16377 knygas, 2112 skaitytojų, kuriems buvo išduota 44820 knygų; 2009 m. disponavome jau 1005484 knygomis, turėjome 27106 skaitytojus, kurie ėmė paskaityti 556267 knygas.

Seniausia knyga fonduose – „Theologia moralis“, išleista Antverpene 1678 m. Brangiausios: net dvi – pirmasis naujos bibliotekos statybos projektas, kainavęs 150 tūkst. rublių, ir antrasis – apie 1 mln. litų. Sunkiausia knyga – Vebsterio žodynas, sveriantis 8 kg. Lengviausia – valstybės finansiniai įsipareigojimai bibliotekai – užima vos vieną eilutę ir nieko nesveria.

Didžiuojamės ir džiaugiamės B.Aleknavičiaus archyvu, kuriame daugiau kaip 500 knygų, apie 1200 laiškų, kompozitoriaus K.Kavecko, valstybės veikėjo J.Paleckio, poetų Just. Marcinkevičiaus, A.Baltakio, B.Brazdžionio, rašytojų J.Baltušio, E.Cinzo, I.Simonaitytės, V.My-kolaičio-Putino autografais, apie 10 tūkst. negatyvų, daugelis jų preciziškai sutvarkyti pagal temas: I.Simonaitytė, Mažoji Lietuva, Klaipėdos dramos teatras, Jūros šventės, Tarptautinė perkėla / Mukranas, Klaipėdos naujamiestis ir senamiestis bei kt.

Tapytojo V.Rimkaus fonde – 771 spaudinys su unikaliais knygų ženklais, ekslibrisais, autografais. Taip pat pas mus saugoma poetų keturvėjininko S.Šemerio ir P.Drevinio dalis asmeninių fondų, filosofo A.Tytmono rankraščių ir knygų rinkinys, fotografo A.Dapkevičiaus archyvas, profesoriaus kalbininko A.Salio itin vertingų senųjų leidinių kolekcija, kurioje – Sirvydo trijų kalbų žodynas, išleistas 1713 m., „Aušros“, „Tėvynės sargo“ komplektai, antikvariniai M.Valančiaus, S.Daukanto, A., J.Juškų raštų leidimai, retų maldaknygių rinkinys.

Rėmėjai

Opiausios bibliotekų problemos glūdi pinigų atlyginimams bei fondų kaupimui kiekyje, kuris nuolat mažėja. Bibliotekoms leista užsidirbti tik 1995 m. išleistu įsakymu dėl mokamų paslaugų teikimo. Anekdotas: berods 1989 m. gruodžio 15 d. į kabinetą įpuolė išsigandusi buhalterė: ministerija į sąskaitą netikėtai įmetė ketvirtį milijono rublių knygoms įsigyti, skubiai reikia išleisti, o tuo metu knygyne – tik Brežnevo trilogija ir Lenino rinkinys apie partinę drausmę.

Negalime pasigirti turį dosnių rėmėjų, kurių dėka papildome fondus. Kasmet tam tikras kiekis žmonių perveda savo 2 proc. mokesčių, remia leidyklos, štai neseniai Sauliaus Jokužio spaustuvė padovanojo keliasdešimt spaudinių, kurių trūko mūsų fonduose.

Atkūrus nepriklausomybę tuometis Jūrų prekybos uosto generalinis direktorius S.Šileris komplektavimui paaukojo 1000 Lt.

Asmeninių kontaktų su prof. A.Salio našle Sofija dėka 1994 m. iš Lietuvių fondo Čikagoje gavome 2 tūkst. JAV dolerių, 1995 m. – 1000 JAV dolerių.

Šiemet komplektavimui gavę tik 50 tūkst. Lt, tai yra aštuonis kartus mažiau nei įprastai, paskelbėme vajų „Jei reikia – tai galim“ ir išplatinome dešimtis kreipimųsi į stambias, neskurstančias verslo institucijas, prašydami padėti mums finansiškai. Sulaukėme tik vieno teigiamo atsakymo – „Klaipėdos naftos“ naujojo generalinio direktoriaus Roko Masiulio.

Biudžetas

Valstybės išlaikomos bibliotekos sąmata 1950 m. spalį siekė 73 tūkst. rublių, iš jų knygoms – 19 tūkst. rublių; 2009 m. – 3 mln. 52,5 tūkst. Lt, iš jų knygoms įsigyti, deja, – tik 160,5 tūkst. Lt.

Tarybiniais laikais stovėjome ant pačios žemiausios atlyginimų pakopos, ten pat stovime ir dabar, ant tos pačios pakopos stovėsime ir “prie eurų”. Suprasčiau, jei tokius atlyginimus mokėtų nieko nevertiems žmonėms, kurie vos ne vos atsivelka iki darbo tuščiai praleisti laiką. Bet bibliotekoje turime pačios aukščiausios kvalifikacijos specialistų, energingų, sumanių, darbščių, išradingų, kurie, nė kiek neperdedant, nuverčia kalnus. Už menką atlygį, deja. Gal keista, bet mane žavi žmonės, kurie nesiskundžia pinigų stoka. Manau, kad būtent jie sudaro bibliotekos stuburą.

Darbuotojai

Bibliotekos istoriją sąlyginai galima skirstyti į periodus ir eras. Pirmasis periodas – Nikolajaus Petrovo, toliau eina Valio Maluko ir Stasio Songino eros. Aš eros nespėsiu išdirektoriauti, tad tenkinsiuosi periodu.

Reikėtų išvardyti visus darbuotojus arba nepaminėti nė vienos pavardės. Visi jie nusipelnė pagarbos, nes dirbo ir dirba be piniginės ar karjerinės motyvacijos. Išties, kokią karjerą gali padaryti bibliotekoje?

Pas mus yra dirbę įžymių žmonių – pirmasis abonemento vedėjas S.Ratkevičius vėliau tapo lėlių teatro direktoriumi, A.Račas – Kauno muzikinio teatro solistu. Pas mus darbavosi dainininkė S.Paulauskaitė.

Per tuos metus bibliotekoje dirbo kone tūkstantis žmonių. Jų darbo stažas: trumpiausias – savaitė, ilgiausias – 50 metų.

Bibliotekos žmonės pergyveno tris steigėjus, penkis pavadinimus, gerus, ne visai gerus, prastus, labai prastus laikus, keturis direktorius. Maluko eroje biblioteka mieste garsėjo gražiausiomis moterimis, kurių skaistybę akylai saugojo direktorius. Songino eroje buvo begalės dulkių, vienas kėlė statybininkai, kitas – bibliotekininkai, judindami senus, užsigulėjusius fondus. Be dulkių, užteko ir gražių moterų, tik jų skaistybės nebuvo kam saugoti, visi buvo užsiėmę statybomis. Tiesą kalbant, tada mums gražiausia buvo projekto autorė, architektė Neringa Blaževičienė, jai meldėmės, jos meldėme.

Mano periodas prasidėjo anekdotu, kurį išgirdau Šiauliuose. Jis skelbė: Šikšnelis, vos spėjęs tapti direktoriumi, atleido pensininkes ir priėmė dirbti visą kursą KU absolvenčių. Nors neteisybė, bet kelia vyrišką prestižą.

Išvados

Visomis eromis ir periodais bib-lioteka nuosekliai dirbo savo darbą. Kas galėtų kaltinti bibliotekininkę, kad ji tarybiniais metais skaitytojui piršo „Vasia Trubačiovas ir jo būrys“, „Lionka Golikovas šaunus partizanas“, „Kalvio Ignoto teisybė“ ir, kaip dainuojama toje dainoje, dabar tos pačios rankos paduoda Landsbergį…

Bibliotekoje telpa tiesa ir melas, kaip sakė Umberto Eko. Klausas Graberis jam antrino: „Bibliotekos vertė ir paskirtis – sukaupus dvasinį turtą, suteikti jam amžinybę erdvėje ir laike, bandyti įveikti laiką ir išsaugoti žmonijos atmintį, kad tarp bibliotekos mūrų žmogus prisiliestų prie amžinybės. Juk neįsigilinę į praeitį, į kurią veda mūsų branginamos knygos, tikrai neturėsime garbingos ateities nei mes, nei ateinančios kartos“.

Parengta pagal pranešimą

I.Simonaitytės bibliotekos 60-mečio proga

2010 m. spalio 22 d.

by admin