Idėjos, jei didžios, nemiršta
Nelė Gricienė
SŠimkaus konservatorijos dėstytoja 1969–1997 m., choro dirigentė
Atgavus spaudos laisvę, pavergtos Lietuvos gyvenimas XX amžiaus pradžioje ėmė keistis. Įsižiebusi lietuvių nacionalinio
atgimimo banga pagavo ir Stasį Šimkų (1887–1943), būsimąjį kompozitorių, Klaipėdos konservatorijos steigėją.
Tarsi „padangių sakalas“
Jis, trylikametis berniokėlis, trejus metus pasimokęs vargonininkų-chorvedžių kursuose, sekdamas J.Basanavičiumi ir J.Naujaliu, tapo tautinio atgimimo žadintoju: būrė sodžių, miestelių jaunimą į chorus ir rengė lietuviškus vakarus–koncertus, vaidinimus. Profesinių žinių S.Šimkus įgijo Varšuvos muzikos instituto aukštojoje vargonų klasėje ir Sankt Peterburgo konservatorijoje, kur 1908–1914 m. studijavo kompozicijos teoriją, tobulinosi groti vargonais ir mokslus baigęs įgijo laisvojo menininko kvalifikacinį laipsnį.
S.Šimkaus asmenybės formavimuisi turėjo įtakos ir dalyvavimas Peterburgo karinės akademijos Medicinos fakulteto lietuvių studentų slaptos organizacijos „Fraternitas Lithuanica“ veikloje, kuri vadovavosi dr. J.Basanavičiaus patarimais ir savo šūkiu: „Laikytis tautiškumo ir vienybės, kelti tautinę lietuvių kultūrą, dalyvauti Lietuvos visuomenės gyvenime ir paaukoti savo žinias tėvynės reikalams“.
Studijų metais jis vasaros atostogų metu, poeto Stasio Santvaro žodžiais tariant, tarsi „padangių sakalas“ skraidė po Lietuvos kaimus ir miestelius, organizuodamas chorus ir rengdamas lietuviškus vakarus. Vėliau S.Šimkus rašė: „Prieš karą muzikos judėjimas Lietuvoje plėtėsi lyg gaisras vėjui pučiant. Dainų vakaruose skambančios „Šėriau žirgelį“, „Bijūnėlis“ ir kitos kukliai keturiems balsams harmonizuotos liaudies dainos pavirsdavo pergalės himnais. Salių ir klojimų sienos nuo jų lingavo. Kai vėliau pradėjo dainuoti ir „Lietuviais esame mes gimę“, tada dar stipriau lietuvių sielos sukunkuliuodavo patriotiniu karščiu“. Kauno gubernatorius uždraudė S.Šimkui šią dainą dainuoti koncertuose, nes manė ją esant pavojingesnę net už „Marselietę“.
Įtikino valdžią
Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. vasario 16 d. Aktu Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę. Pilsudskininkams (1920 m.) okupavus Vilnių, laikinąja sostine tapo buvęs carinės Rusijos gubernijos nedidelis miestas Kaunas, neturėjęs jokių muzikinių tradicijų: ten dar niekada nebuvo nei operos, nei simfoninio orkestro. Konservatorijos steigimo idėja nesulaukė pritarimo. Iš Sankt Peterburgo atskubėjęs operos solistas Kipras Petrauskas tapo kuriamo operos teatro centrine figūra. Opera tapo laikinosios sostinės meno šventove.
1919 m. Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, iš Tilžės į Klaipėdą persikėlė lietuvių kultūros centras, kėlėsi ir Didžiosios Lietuvos gyventojai, valdininkai, kūrėsi šviečiamosios draugijos („Aida“, „Sandora“, „Santvara“, „Aukuras“), jų chorai ir orkestrai.
Grįžęs po studijų Leipcigo ir Berlyno konservatorijose, Klaipėdoje apsigyveno kompozitorius S.Šimkus. Jis dažnai kalbėjo, kad „visuomenę reikia lenkti prie giliosios muzikos. Vien dainomis aukštai neiškilsime“. S.Šimkui rūpėjo profesionaliosios lietuvių muzikinės kultūros ateitis. Jis norėjo steigti konservatoriją. Poetas, diplomatas Jonas Žilius-Jonyla, tuomet dirbęs prancūzų valdomoje Klaipėdoje Lietuvos konsulu, pažadėjo S.Šimkui (tuomet J.Žiliaus sekretoriui) padėti įgyvendinti jo norą. Tokia galimybė atsirado, kai 1923 m. sausį, po sukilimo, Klaipėdos kraštas susivienijo su Lietuvos Respublika. Šiuo istoriniu momentu S.Šimkus, remiamas lietuvių šviesuomenės, susibūrusios į „Aukuro draugiją tautos kultūrai kelti“, įtikino Lietuvos vyriausybę, Klaipėdos krašto valdžią ir vokiečių muzikus, kad reikia „pagelbėti Klaipėdos ir Vakarų Lietuvos jaunimui įgyti muzikos mokslo“ steigiant „aukšto lygmens muzikos mokslo įstaigą“.
Pirmieji krašto istorijoje
1923 m. rudenį S.Šimkus įsteigė pirmąją Klaipėdos krašto istorijoje privačią muzikos mokyklą. Vokiečiai ją vadino Memeler konservatorium für Musik, o jos direktorių S.Šimkų – litauische Beethoven. Pirmaisiais metais fortepijono, vargonų, smuiko, violončelės, dainavimo specialybių mokėsi 114 įvairių tautybių 10–30 metų amžiaus mokinių. Mokymas vyko lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Valstybiškai mąstęs S.Šimkus lietuvių profesionaliosios muzikos būklę vertino kaip apgailėtiną, nes visoje Lietuvos Respublikoje nebuvo galima sudaryti nė vieno lietuviško simfoninio orkestro, nebuvo aukštosios muzikos atlikimo, klausymosi, koncertų lankymo tradicijų. Klaipėdą S.Šimkus įsivaizdavo ateityje būsiant Vakarų Lietuvos muzikinės kultūros centru su filharmonija, operos teatru. Jis norėjo prie esamų specialybių steigti simfoninio orkestro mokyklą ir rengti nacionalinius orkestro artistus, operos solistus ir choristus.
1924 m. S.Šimkui pavyko išrūpinti nemokamą mokslą, bendrabutį ir maistą 72 jaunuoliams (neturtingų valstiečių ir darbininkų vaikams), atidaryti orkestrinį skyrių (kapelą). Paupio dvare įkurtame internate būsimiesiems mokiniams jis tarė: „Reikia dirbti, reikia dirbti nuo ryto iki vakaro, reikia be atvangos semtis žinių ir tvirtai įsisavinti muzikos instrumento techniką. Jeigu nedirbsite – teks grįžti pas mamą ir tėtį!“. Nuo šio momento Klaipėdos konservatorija tapo lietuvių instrumentalistų kalve.
Šia proga su pagarba ir dėkingumu minime iškilų vokiečių muziką A.Johową, kuris nuoširdžiu savo darbu prisidėjo įgyvendinant S.Šimkaus iškeltą idėją. „Iliustruotoji Lietuva“ 1926 m. rašė: „Savo sumanymui įvykinti S.Šimkus ėmė tartis su Klaipėdoje ilgą laiką gyvenančiu muziku A.Johowu, kuris Klaipėdos krašto vokiečiuose turi, rodos, lygiai tokį populiarų vardą ir nuopelnų, kaip Lietuvai J.Naujalis“.
Meno ir mokslo židinys
„Kapelos“ orkestrantai buvo lavinami ne tik specialybės, orkestro, bendrojo muzikos teorijos ciklo pamokose; jie savo noru būrėsi į instrumentinius ansamblius, rengė programas ir koncertavo. Balsą ir klausą lavino, dainos interpretavimo tradicijų mokėsi dainuodami vyrų chore. Daugelis jų savaitgaliais pasklisdavo po Klaipėdos krašto miestelius, būrė vietinius chorus, koncertavo.
Klaipėdos konservatorija – pirmas ir labai reikšmingas lietuviškos Klaipėdos krašto kultūros, muzikos meno ir mokslo židinys. 1923–1930 m. joje dėstė apie 60 labai gerų akademinį išsilavinimą turinčių specialistų – Varšuvos, Peterburgo, Leipcigo, Prahos, Odesos, Berlyno, Budapešto konservatorijų absolventų. Jų pedagoginis darbas ir koncertinė veikla suformavo europietiškas muzikų rengimo tradicijas. Ypatingos pagarbos nusipelnė vadinamasis Česky Nonet. Jį sudarė ypač aukštos klasės muzikai, vadovaujami smuikininko Emilio Leichnerio, atvykę 1924 m. rudenį ir pagyvinę muzikinį gyvenimą. Prof. dr. D.Kšanienės žodžiais sakant: „Šie devyni svetimšaliai muzi-kai, dirbdami pedagoginį darbą (po 20 val. per savaitę), ugdydami jaunus lietuvių atlikėjus, kartu intensyviai koncertavo, kurda-
mi muzikinę miesto atmosferą, formuodami aukštosios, rimtosios muzikos poreikį, rodydami pasiaukojamo darbo pavyzdį jaunimui, pasėdami vaisingą profesionalaus kamerinio muzikavimo sėklą Klaipėdoje. Konservatorijos mokiniai daugiausia buvo lietuvaičiai, todėl tautiniam, kultūriniam gyvenimui mokinių ir pedagogų koncertai buvo labai svarbūs“.
Pirmąjį koncertą miesto visuomenei Klaipėdos konservatorijos simfoninis orkestras surengė 1925 m. gegužės 25 d. Schutzenhaus salėje (dabar Klaipėdos koncertų salė). Nuo šio koncerto S.Šimkaus vadovaujamas simfoninis orkestras pradėjo „trium-fo eiseną per sužėlusį muzikos gyvenimo dirvoną“, Lietuvos mies-
tuose ir miesteliuose propaguodamas ne tik M.K.Čiurlionio, bet ir iki tol niekada Lietuvoje neskambėjusią pasaulio genijų simfoninę muziką. Per šešerius metus orkestras surengė apie 100 koncertų ir padarė viską, ką tik galėjo, kad Lietuvos muzikinė kultūra kuo greičiau susilygintų su kitomis Europos tautomis, o vokiečiai nebevadintų lietuvių azijiečiais, kultūros atsilikėliais.
Klaipėdos konservatoriją baigė apie 60 gerai parengtų, turinčių orkestrinio muzikavimo praktikos muzikų.
Neprarado aktualumo
Klaipėdos konservatorijos orkestras paskutinį savo koncertą surengė Kaune. Publikos draugiškai, net karštai sutiktas „p. Šimkaus orkestras“ 1930 m. gegužės 15 d. atliko: L. van Beethoveno Simfoniją Nr. 8, Koncertą fortepijonui ir orkestrui G-dur (solistė E. Eckert-Jacevičienė), S. Šimkaus simfoninę poemą „Nemunas“, F. Mendelssohno-Bartoldy Koncertą smuikui ir orkestrui e-moll (solistas Nocolaus von B. Feheris). Gegužės 24 d., dalyvaujant Kiprui Petrauskui, orkestras grojo G.Verdi’o operos „Aida“ spektaklį. Šie du paskutinieji orkestro pasirodymai įrodė, kad kolektyvas yra pasirengęs atlikti sudėtingus kūrinius. Tačiau 1930 m. rudenį Lietuvos vyriausybė, suduodama smūgį Klaipėdos krašto lietuviškai kultūrai, Klaipėdos konservatoriją uždarė kaip nuostolingą.
1930–1937 m. Klaipėdoje veikė pianisto prof. Igno Prielgausko vadovaujama privati muzikos mokykla.
S.Šimkaus su meile pasodinta gyvybinga Klaipėdos konservatorijos šaknis po įvairių istorinių audrų, vadovaujant kompozitoriui ir dirigentui Juozui Karosui, atgijo dar du kartus – 1937 m. ir 1945 m., o 1948 m. išaugino atžalą – Septynmetę vaikų muzikos mokyklą, tarp kurios mokytojų apie 90 proc. yra S. Šimkaus konservatorijos ugdytiniai.
Vartyti lietuviškos Klaipėdos muzikinės kultūros lapus pradedame nuo 1923 metų. Per beveik
šimtmetį išmintame laiko ir darbų take žymios S.Šimkaus, J.Žilevičiaus, I.Prielgausko, J.Kačinsko, J.Karoso, K.Griauzdės pėdos. Jų darbai ilgus metus išliks klaipėdiečių atmintyje.
S.Šimkaus idėjos neprarado aktualumo ir šiandien. Visi muzi-kai, vadovavę ir šiuo metu vadovaujantys Klaipėdos muziki-niam gyvenimui, senąsias muzi-
kines tradicijas tęsia praturtindami savo asmeniniu indėliu ir pa-tirtimi. Poeto Maironio žodžiais tariant: „Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės“.
