Ieva Stirbytė
***
Eureka! – Archimedas
dievas tarė:
tebūnie šviesa ir tebūnie jos
greitis vakuume pastovioji
konstanta c = 3 X 108
jei įjungsite šviesą
mes išvysime viską:
išvysime koks yra pasaulis
išvysime kokie esame mes
išvysim vienas kitą sustingusius
įdomiose pozicijose nelyg per
vakarėlinį žaidimą „kuris nužudė“
išvysime save kaip visumą ir
save kaip atskirus individus
išvysime savo individualumą
išvysime skirtumus ir žmogiškos
variacijos nuostabumą – išvysim,
kad kiekvienas yra savaip nuostabus
ir kad niekam nieko nereikia daryti
tik bendrauti, bendrauti, bendrauti
gražiai bendrauti, brandžiai
nusmailintais smáilais
žodžiu taip, kaip norėtume
kad bendrautų su mumis –
išauklėtais žmonėmis
o jei atsiras kas nors nemalonus
verčiau nesipykti ir nesiaiškinti
verčiau patylėti ir ignoruoti kol
pats paršliauš maldaudamas
kad kas nors su juo pakalbėtų
ir beliks tada tiesiog
būti tokiems maloniems
ir būti maloniems
nes tokia jau ta
dievo malonė
aštuntuoju
laipsniu
Šalčio vaikas
aš – Sibiro taigos užauginta
Ledo karalienės gimdyta
žvarbaus šiaurės vėjo gąsdinta
vienišų vilkų prijaukinta
neužmatomų tyrų mokykloj ugdyta
amžinai pasiklydusi tarp balto ir balto
spengiančią tylą dainuot išmokusi
ritmingai girgždu savo baltais mokasinais
niekieno žemėj.
– – – – – – – – –
aš – Šalčio vaikas, sėdžiu jam ant kelių
į apšerkšnijusią barzdą įsikibusi,
klausaus jo stingdančių atodūsių.
jo ledinės rankos glosto mano baltus plaukus
o mano veide jokio kraujo –
mėlynos lūpos, gyslose – Ledo motinos kraujas.
sėdžiu ir šaldau savo jausmus
Šalčiui žvelgdama į akis,
o jo akys – spindintys ir žaižaruojantys ledinukai,
o vietoj ašarų – varvekliai
sakau, – ko verki, Šalti, mano tėve,
mano alfa ir mano omega, mano vienatvės šaltini,
negi ne gera taip šalti dviese ir stingti?
jis giliai atsiduso man prabilus
ir iš jo vidaus tiesiai į mane padvelkė pūga.
aš vos bemačiau jo veidą, tik išgirdau kaip
varvekliai nuo atsidūsėjimo krito ant ledo
ir sklido mažais gabaliukais į šalis.
– nepakeliamas būties šaltumas,
mano vaike, aš – tavo alfa, tu – mano omega.
tu manyje paskęsti, aš tavy netelpu.
ir taip skauda, kai niekad nebus mes,
bus tik tu ir aš. mūsų šalčiai niekada nepūs ta pačia linkme.
tu būsi sau, aš sau. tik akimirkomis mes šaltais skruostais
susiglausim, kad prisimintume, jog esam vienas iš kito išėję.
štai tyrais nueina mano tėvas,
Vienatvė jam žemai lenkiasi,
o aš parkritusi ant ledo, renku sudužusius varveklius,
dedu sau prie ledinių skruostų,
o jie slysta ir čiuožia žemyn, nepripažinę manęs.
parkrentu veidu į ledą ir pamatau savo motinos veidą,
– kelkis, eik į priešingą pusę, nei tėvas.
Tik atsiskyrimas gali tave užauginti.
pasitik savo vienatvę ir jums susitikus,
jo būtis tilps tavojoje.
Dama su šermuonėliu. Da Vinci
Šviesos žaidžia ant tavo veido.
Lūpų.
Karolių taškeliais nusagstytas tavo kaklas.
Baltas.
Žvilgsnis nukreiptas į nežinią.
Į ne mane.
Sakyk man, ko tu bijai?
Ilgais pirštais apglėbus šermuonėlį,
Giniesi nuo mūsų žvilgsnio.
Mano.
Plaukai kruopščiai suguldyti kaip šilkiniai siūlai,
Švelniai apgaubia baugščias ausis,
Apriša baltą veidą panardintą.
Tamsos.
Tu – viduramžių geiša,
Sakyk man, ko tu bijai?
Pažįstu tave, tu nuolat
Ir nuolat ir nuolat ir nuolat.
Bijai.
Pragaro kituose, kitų pragare.
Ieškojai.
Gležnais savo pirštais kuteni.
Šermuonėlį.
Minkštu kailiu užsimaskavusią.
Negi mane čia laikai.
Ant rankų.
Aš tyliai ilsiuosi.
Begarsėj erdvėj ant drobės.
Tu mano akyse.
Ir jau nebėr nei tavęs, nei manęs.
Aš.
Dama su šermuonėliu –
Viduramžių geiša,
Sakyk man, ko tu bijai?
Bijau aš savęs.
Arse poetica
tai visgi, sakykit
jūs man:
durys
ar
dūris
visi mes čia
šitam geriausiųjų
padaliny, pirmajam
žvalgybos vienete
paprasčiausiai laukiam
stebuklų
puikiai žinodami –
stebuklų nebūna
tik jau ne mums
visi užkerėjimai
seniai išgyventi
dabar jau tik
užkalbėjimai
visi stebuklai
seniai išburti
dabar jau tik
čiūdai
ir monai
ir mes –
gyvenimu
apsidžiaugę
lavonai
