Įkalintas vaizde kaip kambaryje ant ratų

Įkalintas vaizde kaip kambaryje ant ratų

Ignas Kazakevičius

Norinčius susipažinti su Ryčio Martinionio pasąmoniniais medžioklės plotais, inventorizuoti jo tapomų daiktų rinkinį gegužės 30 – birželio 20 die-nomis pakvietė Baroti galerija. Čia buvo eksponuojama nauja, šiemet dailininko nutapytų paveikslų paro-da „Pasąmonės safaris”. Kūriniai – ką tik iš dirbtuvių, atginti, anot autoriaus, tarsi avių banda. Glostyti – žaisti ar kirpti – skersti?

Kai interjeras išeina pasivaikščioti

Atidarymo metu R.Martinionis savuosius tapybos safario vartus išvertė nelyg koks visureigio vairuotojas ar kaubojus, tačiau neabejotinai herojus. Ir pažėrė saikingą interviu. Apie darbų savųjų spalvą, geometriją ir tūrį, ir keistą optinį jų dūrį, ir kaip keistoki deriniai daiktų, ir kaip siužetai atkeliauja, o publika stebėtis nepaliauja. Čia šypsos. Linkčioja rimtai, krizena… Kefyras, arbata jau nebeįkvepia, taip sako Rytis… Suprask, bohemiškai gyvena…

Kaip suprasti, Ryčio žodžiais ta-riant, jo „neuro-psicho-realizmą“? Tą smegenų ląstelių pingpongą ir panašiai. Kas yra tas martinio-nizmas? Tai mūsų galva, autoriaus galva, jūsų galva. Galva kaip meno dirbtuvės, galva kaip kambarys, kuriame gyvenimas nugyventas. Kaip kambarys su daugybe daugybe kambarių kambarėlių, atskirtų užuolaidomis ir širmomis, nišomis, durelėmis, atskirtomis dienų potėpiais, naktų lesiruotėmis ir rytmečio faktūromis, prietemų šešėlių personažais, nuėstais ir laiko numindžiotais daiktais.

R.Martinionis gyveno bute su interjeru. Ir jis pats buvo interjeras, ir buvo jo daiktas, ir buvo jo šviesa, ir interjeras gyveno savo gyvenimą. Ir išėjo interjeras pasivaikščioti. Ir tapo paveikslais, kuriuose visa kas telpa. Ir visa kas netelpa, ir virsta lauk iš atminties stalčiukų. Visi, visi įspūdžiai, fantazijos iš jų kilusios, sapno ir filmų likučiai… Kiaušinienė ant stalo ir po stalu, kur drožiasi saulės zuikučiai ir šlitinėja girta dailininko studi-jos musė tarp inkunabulų senų. Kažkur tolumoje, saulėje skrunda argonautų pamestas arklas, liejasi graffiti sienų užuolaidomis… Vakar-dienos skardinėje tuštumoje supasi vaikiškas arkliukas… Paveikslai apie kažkur. Paveikslai apie kažką. Apie interjero promenadas. Į kitur ir į kažkur.

Paveikslai, ginčykitės su manimi!

R.Martinionio tapybą pavadinčiau siužetine, kai siužetas nevaizduojamas, o patys tapybos išraiškos elementai – potėpis, dažų storis, sluoksniai, trynimai, pratrynimai, „rolikai“, skirtingi teptukai, mentelės etc – neturi ypatingo vaidmens. Nė vienas išraiškos elementas R.Martinionio paveiksluose nėra dominuojantis, tiesiog rungiasi spalvos ir formos dariniai.

Kalbėti apie R.Martinionio tapybą – vadinasi aprašinėti jos paviršių. Aprašinėti detales, pasakoti, kaip jos atrodo, ką mena, į ką panašios, kokias asociacijas įskelti gali. Aprašinėti kompoziciją, kuri lemia darbo įtampą – taigi įspūdį, nes patys daiktų de-

riniai neįspūdingi. Paveiksluose nėra nieko tokio, kas priverstų priešais stovintį parklupti, suvirpintų orą ir užgniaužtų kvapą į mišias susirin-kusiems.

Na, pagalvoti apie logikos ir laisvos mąstysenos santykį, apie absurdiškus „kas būtų, jeigu būtų” variantus, apie absurdo apraiškas buityje, taip. Tarkime, jei atsipalaiduotume, jeigu mosteltume daugiau negu dvi taures nekefyro, tada galbūt, galbūt tada kūriniai mus pramuštų įvertinti tapybos misiją apskritai.

Nėra R.Martinionio tapyba kuo nors sukrečianti ar ypatinga. Ją labai gerai papildytų kokie nors skulptūriniai, asambliažo akcentai, instaliatyvūs elementai, pabrėžiantys ir pakartojantys tapomų figūrų – manekenų, keistų spalvinių dėmių amorfiją. Papildytų tą sunkaus minkštumo atmosferą, tolydžio skalaujančią batus. Tą sunkųjį safarį.

R.Martinionio paveikslai nesuteikia vidinio – esminio ir stebinčiajam suvokiamo paaiškinimo, koncepcijos, kodėl tapomas vienas ar kitas kūrinys. Nesuteikia ir autorius. Cikliškumas, eilė, seka netenka prasmės. Paveikslai nediskutuoja vienas su kitu, nei paneigia, nei pabrėžia šalia esančius.

Trumpai tariant, pageidaučiau, kad kūrinys ginčytųsi su manimi, nesutiktų, prieštarautų… Kad jis atkakliai teigtų savąja tikrovės versiją.

Kupranugario taku su Camus

Atrodo, normali, klasikinė ekspozicija. Tačiau, regis, talentingas tapytojas, mechaniškai reprodukuodamas jau įvaldytas struktūras ir kompozicijas, formatus ir spalvinius derinius etc, patenka į savo paties sukurtą labirintą. Įkalinamas vaizde, kambaryje ant ratų… Jis veža, bet nepaleidžia į kitą erdvę, naują teritoriją…

O gal teisus A.Camus, pasakęs: „Ta metafizinę tapybą perprasminanti materija, vienintelis pastovus dalykas pasirodo besąs tas, kuris atrodė regimybė, – spalva. (…) Kartais dekoracijos sugriūva. O tolesnė eiga – arba nesąmoningas grįžimas į tą pačią veiksmų grandinę, arba galutinis nubudimas“.

O gal R.Martinionis kovoja su Absurdu, gal psichotaktilika vedžioti mus po labirintus, užkaborius šimtą kartų, kad šimtą kartų atsitrenktume, yra viso šio safario sumanymas? Ir tapydamas vaizdinius, dekoracijas, save ir pasaulį skiriančias, R.Martinionis gelbėjasi nuo jo tiesos. Tik sustok, tik liaukis tapęs, tik palik vietą nepridengtą, tik palik erdvės pasaulio spindulių skvarbai ir pabusi… Ir visa atsivers tokiais pavidalais, kurių nesitikėjome?

Ar mums to reikia? Verčiau paieškokime kupranugario tako septintu numeriu pažymėtame paveiksle.

by admin