Įkvepianti simfoninės triados kulminacija

Įkvepianti simfoninės triados kulminacija

Laima Sugintienė

XXXVI festivalis „Klaipėdos muzikos pavasaris“ palepino simfoninės muzikos mėgėjus – net tris vakarus klausėmės skirtingų orkestrų interpretuojamos skirtingos stilistikos muzikos. „Pulsuojantis ir begalinis amžinybės prisilietimas“ su G.Verdi „Requiem“ vainikavo simfoninių orkestrų paradą.

Galingi orkestrai ir solistai

Pavasario aromatą skleidė „Kerinti operų ir baletų muzika“ ir jos atlikėjai – LNOBT simfoninis orkestras, diriguojamas M.Staškaus su solistais S.Stonyte (sopranas) ir V.Juozapaičiu (baritonas). Būtent šiems aukščiausio lygio profesionalams prisijungus antrojoje koncerto dalyje, skambant W.A.Mozarto, R.Wagnerio ir G.Rossini’o operų arijoms ir duetams, „aromatai“ ir ėmė sklisti. Mažiau „kvapūs“ (vėlyvas, vėlyvas šiemet pavasaris…) buvo P.Čaikovskio, L.A.Minkaus, M.Theodorakio baletų fragmentai.

Po savaitės, LNSO diriguojant žaviam O.Grangeanui (Prancūzija), siautėme „Romos karnavale“. Lyginant su pirmuoju koncertu – daugiau orkestro spalvų, įdomesnė programa: pojūčius kuteno itin subtiliai niuansuotas H.Berliozo „Romos karnavalas“, preciziškai „perskaityta“ J.Brahmso 2-osios simfonijos partitūra, itin meistriškai „išlukštenta“ B.Bartoko koncerto altui su puikia soliste Ū.U.Žebriūnaite (altas) dramaturgija.

G.Rinkevičius – savo stichijoje

Didžiosios savaitės metu skambėjo ir didis kūrinys – G.Verdi „Requiem“. Jį atliko ir didelis muzikų būrys, scena talpino pusantro šimto atlikėjų: Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą (LVSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius), Kauno valstybinį chorą (meno vadovas Petras Bingelis) bei solistų kvartetą – Sandrą Janušaitę (sopranas), Jovitą Vaškevičiūtę (mecosopranas), Vaidą Vyšniauską (tenoras) ir Maskvos Didžiojo teatro solistą Michailą Kazakovą (bosas).

Kūrinį, kaip visada, ekspresyviai dirigavo ką tik iš įspūdingų gastrolių su Maskvos Didžiojo teatro simfoniniu orkestru grįžęs G.Rinkevičius. (Jiems vėrėsi elitinėmis tituluojamos Vengrijos, Austrijos ir Vokietijos koncertų salės. Tai kiekvieno dirigento „svajonių turnė“, sakė muzikas, šiose gastrolėse pavadavęs susirgusį garsų rusų dirigentą, buvusį ilgametį šio orkestro vadovą Aleksandrą Lazarevą.) Garsėjantis dideliais užmojais dirigentas ir šįsyk buvo savo stichijoje.

Artima G.Verdi operoms

Įspūdingas, didingas septynių dalių gedulingas mišias, inspiruotas daugybės asmeninių netekčių, tarp jų – ir poeto novelisto Alessandro Manzoni, ryškiausio Risorgimento – Italijos Atgimimo atstovo, kurio romanas „Pasmerktieji“ buvo vienas mėgstamiausių kompozitoriaus kūrinių, – mirtys. Tad neatsitiktinai autorius kūrinį vadino Manzoni-Requiem . O kritikai šį „Requiem“ ironiškai titulavo „geriausia Verdi opera“. Ne be pagrindo – juk „Requem“ (1874) kompozitorius kūrė paraleliai su viena įspūdingiausių savo operų „Aida“, o mišių muzikinė kalba yra labai artima jo operoms.

Tuo ne kartą galėjome įsitikinti koncerto metu. Daugelis dainininkų solinių epizodų asocijavosi tai su kantileninėmis ar dramatiškomis garsiausio italų operisto arijomis, o solistų kvartetai – su įspūdingais operų finalais. Instrumentuotės ypatumai kėlė tiesiogines asociacijas su bendraamže „Aida“ : Dies irae pasigirdusios trimitų fanfaros dar ne kartą priminė pergalingo „Triumfo maršo“ skambesį. Itin „operiškai“, net teatrališkai nuskambėjo paskutinioji mišių dalis Libera me.

Kontrastingumas – svarbiausias kūrinio dramaturgijos principas: septynių dalių mišiose rūsčius, grėsmingus vaizdus keitė šviesūs, lyriniai epizodai. Atlikėjai įspūdingai atliko viso kūrinio svorio centru tapusią išplėtotą Dies irae.

Iškėlė kartelę vokalistams

Ypatingas vaidmuo čia tenka vokalistams. Ir ne tik šioji dalis, bet ir visas kūrinys reikalauja „didelių“, galingų ir dramatiškų balsų.

Toks, be abejonės, buvo svečias iš Rusijos, jau pirmuoju soliniu fragmentu Tuba mirum aukštai iškėlęs kartelę kitiems solistams. Stiprus, tačiau neforsuotas, laisvai besiliejantis gražaus tembro bosas dar ne kartą vertė žavėtis (Mors stupebit, dramatiškas rečitatyvas Confutatis, Lux aeterna ir kt.). Solistas patvirtino, kad pelnytai yra lyginamas su legendiniu bosu Fiodoru Šaliapinu, vadinamas jo įpėdiniu, o Placido Domingo interviu prisipažino, kad M.Kazakovas – jo mėgstamiausias rusų bosas.

Sodriu, skambiu, „mėsingu“, visuose registruose lygaus tembro balsu jam prilygo J.Vaškevičiūtė. Šiame kūrinyje mecosopranas dramaturgiškai net gožia tradiciškai vedantį sopraną, ir puikios formos solistė deramai užėmė lyderės poziciją. Grožėjomės jos atliekamais soliniais fragmentais Liber scriptus, Recordare ir kitais.

Mažiau įtikino likę du dainininkai – S.Janušaitė ir V.Vyšniauskas. Šiuos puikius atlikėjus yra tekę girdėti tikrai geresnės formos. Gal nuovargis (savaitgalį ekspresyvusis tenoras atliko Turidu partiją Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeroje P.Mascagni’o operoje „Kaimo garbė“), o gal liga neleido jiems deramai, visavertiškai įsilieti į muzikinę drobę. Bėdos ypač tapo akivaizdžios solistų kvartetuose a cappella, unisoninėse (Pie Jesu, Agnus Dei ) bei jų solinėse dalyse.

Kauniečių choras masyviu skambėjimu itin tiko šiam kūriniui, jų indėlis solidus, choristai tapo puikia sėkmingo atlikimo sudedamąja dalimi. Kaip ir orkestras, skambėjęs lanksčiai, jautriai, demonstravęs didžiulę dinaminę skalę, žavėjęs darniais varinių pučiamųjų choralais, fagoto, fleitos sudėtingais, nepatogiais violončelių ir kitų instrumentų soli. Meistriškai arijų, ansamblių, tutinių epizodų labirintais vedė dirigento G.Rinkevičiaus mostai.

„Pulsuojantis ir begalinis amžinybės prisilietimas“ tapo įspūdinga ir įkvepiančia simfoninės triados kulminacija.

by admin