Ilga kelionė per sapną…
Iki skausmo aktualią socialinę temą lėlių teatras pavertė menu
 |
| Režisierės J.Januškevičiūtės spektaklyje “Nebenoriu sapnuoti” keturi aktoriai sceniniam gyvenimui prikėlė neįtikėtinai daug būtybių, plokštuminių siluetų, figūrinių simbolių, kurie ieško atsako žiūrovų išgyvenimuose. Vytauto Liaudanskio nuotraukos |
Gitana Gugevičiūtė
Rugsėjo 10-ąją Žvejų rūmų teatro salėje Klaipėdos lėlių teatro parodytas ir režisierės Jūratės Januškevičiūtės režisuotas premjerinis spektaklis „Nebenoriu sapnuoti“, skirtas paaugliams ir jaunimui, jau savaime vertingas dėl dviejų priežasčių: dėl adresato, kurio teatralai dažnai vengia (specialiai paaugliams pastatytų spektaklių profesionaliame teatre tikrai maža), ir socialinės tematikos – spektaklyje gvildenama ankstyvosios narkomanijos prevencijos problema.
Dviejų dimensijų priešpriešoje
Pjesės autorė, režisierė ir dailininkė J.Januškevičiūtė, vengdama dogmatikos ir tiesmukumo, konstruoja metaforišką, apibendrintą, filosofinį pasakojimą apie gyvenimą apskritai; apie lengvai pažeidžiamą, naivią ir atvirą paauglio sielą, apie norą „išsilaisvinti“, bet patirti priešingą efektą – nepastebimai tapti priklausomu. Šiame teatriniame pasakojime daug sąlygiškumo, daug fantasmagoriškų vaizdų, haliucinacijų, kurias padeda sukurti apšvietimas, šešėliai ir, žinoma, lėlės.
Spektaklyje kontrastuoja lengvai atskiriamos dvi plotmės: realybės plokštuma ir metafizikos tūris. Buitinis laikas ir sakralusis laikas. Šių dviejų dimensijų priešpriešoje, – tapatinantis su veikėjais (Gydytoja, Nora) ir prarandant tapatybę, bet, grįžtant į „šventąjį laiką“, – žiūrovui leidžiama išgyventi dvigubą dramą: visada yra galimybė „atgimti“, grįžti į prarastą laiką, bet geriau (teisingau ir paprasčiau) iš karto gyventi taip, kad nereikėtų iš naujo kurti gyvenimo.
Apnuogina pasąmonę
Gyvenimiškąją realybę demaskuojančiuose dialoguose atrandamos nuorodos į tai, apie ką spektaklis: paauglė Nora (akt. G.Radvilavičiūtė) Gydytojai (akt. V.Narveišytė) jau pirmoje scenoje prisipažįsta „sėdusi ant adatos“. Gydytoja bando išsiaiškinti, kaip ir kodėl Nora atsidūrė tokioje situacijoje, siūlosi pagelbėti, bet ne kartą pabrėžia, kad tik ji pati (Nora) galinti išties sau padėti. Ir Nora sako: „Nebenoriu sapnuoti!“, tačiau jai nėra paprasta atsisakyti tariamų malonumų: stebint hipnuotizuojančias lėliškas vizijas, klausantis šnabždesių, įmanoma suvokti vidines prieštaras, kankinančias jauną žmogų ir neleidžiančias griežtai ir vieną kartą pasakyti „ne“. Spektaklio pabaiga dviprasmiška – atrodo, kad Nora „supasuoja“… Ar vis dėlto jai pavyksta „iš naujo gimti“?
„Lėliški“ žaidimai tarsi apnuogina pasąmonę, iškelia metafizinius filosofinius klausimus. Imama mąstyti apie žmogaus kaip individo, o vėliau ir asmens egzistencinę vienatvę, nesaugumą, nekaltybę ir naivumą, pasyvumą; apie išorinio pasaulio destruktyvią jėgą, gebančią suvilioti, sujungti, o vėliau ir manipuliuoti „abejojančiais“. Teigiama asmens laisvė, jo teisė pasirinkti, todėl nė nebandoma įvardinti kaltų ar nekaltų – yra tik „ne tai“ pasirinkę…
Palieka dvejopą įspūdį
Aktorių scenos palieka dvejopą įspūdį: bendrame spektaklio – naudojančiame sąlyginę ženklų, simbolių, metaforų kalbą – kontekste atrodo tiesmukiškos, netgi paviršutiniškos. Ir kartu – būtinos. Matomi du žmonės, iš kurių vienas bando priartėti, o kitas – pabėgti, išsisukti. Gydytojos tariamos frazės – formalios, „lyg pro šalį“, racionalios. Noros kalba kupina nepasitikėjimo, impulsyvi, spontaniška. Gydytoja – apibendrinta, statiška, turinti aiškias etines normas („neįdomi“). Nora – individuali, vitališka, dvejojanti ir nesugebanti apsispręsti: jos, kaip daugelio panašaus likimo jaunuolių, problema, kad nespėjo (nepanorėjo) laiku pasakyti „ne“.
Teksto dramaturgija spektaklyje silpna ir vis dėlto privaloma, nes naudojama perduoti konkrečiam pranešimui, kurio aktualizuoti vien vizualinės kalbos priemonėmis atrodo nebeįmanoma. Gydytoja ir Nora – dvi skirtingos psichinės erdvės, du skirtingi mentalitetai, beveik sąmoningai prasilenkiantys mažame gydyklos kabinete – kambaryje (remontuojamame, kaip kad remontuotinas yra ir Noros gyvenimas); du žmonės, iš kurių vienas – ramus ir teisingas, o kitas – kovojantis pats su savimi ir savo demonais, kurie kvaišalų naktyje tokie neapčiuopiami, plastiški, švelnūs…
Stiprybė – lėlės
Klaipėdos lėlių teatras visada išradingai kuria ir naudoja lėles – tai teatro stiprybė ir „kitoniškumas“. Jos (lėlės) nepaprastai vizualios, utriruotos, deformuotos; tai netgi „pusiau lėlės“, pratęsiančios aktoriaus vizualinę raišką, nes yra „prijungtos“ prie aktoriaus. Keturi aktoriai – G.Radvilavičiūtė, V.Narveišytė, L.Zubė ir A.Daukantaitė – sceniniam gyvenimui prikelia neįtikėtiną skaičių būtybių, plokštuminių siluetų, figūrinių simbolių: mažų žmogučių, kvailai strakaliojančių pagal muzikos ritmą; kvaišalų prekeivių – paukštiškų, dieviškų ir spalvingų; prekeivį, spalvotus „niamniam“ ryšulėlius dalinantį tiesiog iš stalčiaus, įmontuoto jo paties kūne… Iš scenos gilumos į žiūrovą nusitiesia įspūdingo ilgio čiuptuvai (kirmėlės?)…
Viskas persipina – ir narkotinės vizijos, ir mitologinis žmogaus gimties virsmas: kai liaujasi šnabždėtis dvasios, visiškoje tamsoje į sceną įplaukia žarijomis žėruojanti laivė (įsčios), kuriai atsivėrus, akt. G.Radvilavičiūtės rankos iškelia mažą, nuogą žmogelį, beregint atgyjantį ir pavergiantį žiūrovą paprastomis patirtimis (bandymu žengti, o paskui ir eiti, nerti ir skristi – paprastai kuriamomis gyvenimo metaforomis). Miesto ūžesys ir slegianti miesto vienatvė, noras prie ko nors šlietis, kam nors priklausyti, būti su kuo nors; gyventi linksmai – štai tie abstraktūs motyvai, vedantys link trumpalaikių linksmybių ir ilgos kelionės iš sapno link.
Sąlygų neturi
Patrauklus režisierės gebėjimas iki skausmo aktualią socialinę temą paversti menu. Tai ne išorės stebėjimas, o bandymas įveikti vidinius pasąmonės labirintus, reflektuoti vidų. Tai žaidimas daugiaprasmėmis reikšmėmis ir aiškiomis prasmėmis. Todėl kiek fragmentiškas ir stilistinės vienovės stokojantis reginys palieka įspūdį, besisklaidantį pamažu – kaip sapnas; kaip sapnas vis prisimenamą…
Ir mažutė replika. Klaipėdos lėlių teatras įgyvendina gana rizikingą, tačiau nepaprastai aktualų visuomenei ir miestui projektą, neišvengiamai reikalaujantį ne tik tęstinumo, bet ir sąlygų, kurių teatro trupė neturi. Keista, kad aktyviai kultūriniame miesto gyvenime, įvairiuose šalies ir tarptautiniuose festivaliuose dalyvaujantis ir pats juos organizuojantis teatras – vis dar entuziastų grupė (VšĮ), o ne Klaipėdos miesto savivaldybės lėlių teatras. Ir kartu nekeista – kultūra labiausiai mėgstama teoriniame lygmenyje. Kai minta pati iš savęs…
