„Industrinio imperializmo mutacijos“, arba Ambicinga manifestacija

„Industrinio imperializmo mutacijos“, arba Ambicinga manifestacija

Goda Giedraitytė

Baroti galerijoje šį mėnesį eksponuota Dariaus Vaičekausko paroda „Industrinio imperializmo mutacijos“ turbūt nustebino ne vieną žiūrovą. Dar nespėję į valias pasimėgauti šio jauno menininko fotomozaikomis, šįkart tapome naujo – asambliažinio – žaismo dalyviais.

Žavi netikėtumais

D.Vaičekausko industrinės juvelyrikos objektai „Myli Ne Myli. Nuodijimas dujomis“ ir „Nijolė“.

Darius Vaičekauskas – vienas savičiausių jaunosios kartos menininkų, aktyviai kuriančių Klaipėdos mieste. Meniniame fronte jis reiškiasi kaip šiuolaikinių tarpdisciplininių menų atstovas, kuriam svarbu meno šakų sintezė, jungtis, persipynimas, transformacijos. Žanriniu požiūriu jis dažniausiai mėgaujasi plokštuminio meno teikiamomis galimybėmis: kuria fotografijas, tapybą, asambliažus.

Klaipėdos meniniame gyvenime D.Vaičekauskas išsiskiria nuolatiniu ieškojimu. Pilnas įvairiausių idėjų, menininkas jas rutulioja į nesibaigiančią dėlionę. Pripažinkime, netikėtumai žavi. Žavi tai, kad kaskart, atėjęs į parodą, turi būti pasiruošęs naujiems iššūkiams. Dažnas modernistinės pakraipos menininkas, pasirinkęs vienokį ar kitokį plastinės raiškos būdą, jį nuosekliai ir plėtoja, kažkiek paįvairindamas, paspalvindamas naujais niuansais ir/ar tematika, tačiau niekada – ryškiais kūrybiniais kontrastais ar netikėtais negatyviais / pozityviais pokyčių rakursais.

Su ieškotojų karta

„Eurointegracinė istorija. Teneniai“. „Taksi. Važiuoti draudžiama“.

Šiuolaikinė menininkų karta kitokia – ji ieško. Keliauja nuo vieno kūrybinio pasimatymo prie kito. Atradę ir užariavę nepažįstamą meninės saviraiškos salelę, jaunieji menininkai juda toliau į dar neatrastus vandenis. Blaškosi tarsi kolumbai ar guliveriai paskui savo idėjas, vizijas ir utopijas… Tačiau kiek tame mobilume žavesio, ugnies ir aistros!.. Nesąmoningi sąmonės pratrūkimai (apšvieta) šiuo atveju virsta ateities galimybėmis, būsimos kelionės „aplink (meno) pasaulį per 80 dienų“ rezultatais.

Tai deklaruoja ir pats autorius: „Menininkas turi būti įvairiapusiškas, įvairialypis ir nereprodukuoti savęs. Nebent tai yra būtina“ (iš „Kreipimosi į žiūrovus“).

Ieškoti – vadinasi kaskart atrasti kažką nauja, bet nebūtinai atsiriboti nuo sena. Tai – postmodernistinės kūrybos pamatas. Kūrybai padedant „perrašoma“ istorija – vienas iš esminių jos bruožų, kuriuo jaunasis kūrėjas nuosekliai operuoja.

Įgauna naujas formas

„Revolution – Resistance. Meksikietiški pusryčiai“. „Vaiduokliai ūke. Auksinė vizija“.

Naujoji D.Vaičekausko pa-roda atiduoda duoklę tiek novatoriškumui, tiek ir tradicijų komunikatui. Jau pats parodos pavadinimas suponuoja tradicijos ir dabarties konfliktą, tiksliau, transformacijas: šiandien niūria istorija dvelkiantis „industrinis imperializmas“ mutuoja arba menui padedant įgauna naujas formas. Apie jų teigiamą ar neigiamą charakterį, matyt, jau kalbės ateities kritikai ir istorikai.

Keliolikoje asambliažinių objektų (nes klasikiniais asambliažais šiuos kūrinius įvardinti būtų sunku), juvelyriškai (beje, šis terminas vartojamas paro-dos pavadinimo paraštėje) sudėliotų, sugręžiotų, sukaišiotų iš metalinių spraudžių, skirtų laukujų durų apmušalams dekoruoti, kukliai, gašliai, abejingai, įsitraukusiai, egzaltuotai, humoristiškai ir kitaip „-iškai“ blaškosi fotografinės replikos: visoje LT ir/ar Klaipėdoje bei pasaulyje populiarių asmen(ybi)ų portretai, visafigūriai paveikslai ar net duetai bei trio. Paspalvintos rausva ar gelsva spalvomis monochrominės fotografijos prabyla sultingomis kičo estetikai charakteringomis variacijomis. Reikalingo svorio tam suteikia ir metalinės sąsagos, iš kurių autorius modeliuoja floristinius motyvus, spindulių kaspinus, širdeles ar tiesiog geometrines figūras.

Šiuolaikinės ikonos

Poparto stilistikoje formuojamas parodos kūrinių vaizdinys blaškosi tarp ekskliuzyvinės juvelyrikos ir banalaus kičo. O aukso ir sidabro spalvų išoriškas spindesys leidžia D.Vaičekausko kūrinius įvardinti originaliomis šiuolaikinės visuomenės ikonomis, votais nusagstytais stebukliniais „šventųjų“ paveikslais. „Kai industrinė revoliucija sudarė sąlygas gausėti ir pigti masinio vartojimo produktams, atsirado poreikis individualiai sukurtiems prabangos daiktams“ (iš minėto autoriaus žodžio žiūrovams).

Tokias įžvalgas diktuoja ir įvairialypė asambliažų kontūruotė – vienas karūnuojamas Vokietijos ereliu, kitas – trijų stilizuotų bokštų kombinacija ir pan.

Kita vertus, dėl savo žaismingumo, žaižaravimo ir spalvų D.Vaičekausko kūriniai vizualiai neretai siejasi su lošimo automatų landšaftu – dar viena šiuolaikinės kultūros neišvengiamybe. Tuo būdu, eksploatuodamas senas, dažniausiai monochromines fotografijas ar metalo dekorą, jaunasis menininkas kadaise sukurtą siužetą (situaciją) transformuoja į šiuolaikišką socialinį kontekstą.

„Parkainoja“ vertę

„Be pykčio. Su kultūriniu įniršiu“. „Laimingos meilės preliudija“.

Vadinasi, ši paroda tai – ir bandymas archyvuoti, išsaugoti senosios, jau užmarštin grimztančios sovietinės kultūros (kilnojamą) palikimą – kadaise itin madingas laukųjų durų spraudes. Toks kasdienių objektų reanimacijos procesas bei fotoelementų naudojimas priartina D.Vaičekausko ieškojimus prie dadaistų, Arte povera, Fluxus judėjimų ir/ar Džozefo Boiso kūrybinių žaidimų. Pats autorius to ir nesigina, darbuose akivaizdžiai atiduodamas duoklę pačiam objekto vertės „perkainojimo“ procesui.

Pastarasis procesas įžvelgiamas ir siužetinėje darbų linijoje, kur svarbiausia – sąsajų ar sąlyčio taškų su šiuolaikinėmis aktualijomis akcentavimas bei sveika vartotojiškos visuomenės kritika: drąsus (o gal drastiškas?) O. Bin Ladeno įvardijimas „St.OBL“, vos matomų (nusidėvėjusių) mobiliųjų telefonų ekspozicija (kompozicija „Taksi. Važiuoti draudžiama“), nuoširdi dedikacija Nijolei, o gal net visos „Eurointegracijos istorijos“ pristatymas Tenenių kontekste.

„Kanda“ aplinkai

D.Vaičekausko asambliažus neretai lydi nuorodos, citatos, asociatyvūs pavadinimai. Tai – verbalinės ir vizualinės kultūrų konflikto sankirta, bandymas tarp šių dviejų žmogaus saviraiškos plotmių atrasti šiandien dažnai pamirštamą bendratį. Pavyzdžiui, dienraščio pavadinimą menininkas transformuoja į lietuvišką žodį KLAIDA, o garsios LTV laidos pavadinimą papildo „Kultūrinio įniršio“ priedėliu.

Ši gal kartais ir fatališka minties destrukcija iš tiesų liudija žmogišką pokalbį su istorija. Tai – siekis būti laiku ir laike, reflektuoti tai, kas svarbu, bet kartu reikalauja pokyčių, tarpti aplinkoje, kuri, regis, nenusiteikusi dideliems perversmams, ir lengvai jai „įkąsti“. Tai liudija ir paties menininko parašytas „Kreipimasis į žiūrovus“ – savotiška nuoroda ar parodos žiūrėjimo instrukcija.

Apibendrinant telieka pasakyti, jog D.Vaičekausko darbai – kaip tie karališkojo dvaro juokdariai – lengvos ironijos padedami byloja apie giluminius reiškinius, tarpstančius mūsų aplinkoje ir visuomenėje. „Nebūtina į viską žiūrėti rimtai. Menas savyje slepia nemažą dozę ironijos bei žaidimo elementų. Tačiau rimtas žaidimas visada atrodo elegantiškesnis“, – įsitikinęs D.Vaičekauskas.

by admin