Informacinis karas
Po visus uostamiesčio „Kultūrpolio“ dailės parodų rūmus okupavusios Klaipėdos menininkų parodos „Vakarų vėjai“ atėjo eilė gausiam Rusijos šiuolaikinio meno pristatymui.
Gytis Skudžinskas
Varomoji kūrinio jėga
Net neverta lyginti šių dviejų pa-rodų, tiesiog akivaizdu, jog Rusijos ir Klaipėdos menininkai gyvena ir skirtingu laiku, ir skirtinguose kontekstuose. Paroda „Estetika VS Informacija“ – grynakraujis šiuolaikinio meno pristatymas.
Pirmiausia norėtųsi atkreipti dėmesį į parodos koncepciją. Kuratoriai ją apibrėžė kaip estetikos ir informacijos priešpriešą. Lyg ir derėtų sutikti su formuluote, kad informacija ne tik mene užima vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, o kartais be jos apskritai sunku išsiversti. Tačiau tokiu atveju parodoje eksponuojami darbai ne visuomet pataiko į nubrėžtas tematines ribas, o kartais atrodo, kad surašyti paaiškinamieji tekstai sukurti specialiai šiai parodai. Dar daugiau – o kada informacija nebuvo varomoji meno kūrinio jėga?..
Parodos „Estetika VS Informacija“ pristatyme buvo akcentuota, kad tai nūdienos problema. Tačiau jei atsitiktinai paimsime bet kurį meno istorijos periodą, aiškiai pamatysime, kad informacija buvo svarbiausias kūrinio sandas. Pavyzdžiui, Egipto faraonai visuomet buvo vaizduojami visa galva aukštesni nei kiti pavaldiniai, taip parodant jų reikšmę, socialinį statusą, ir tai aiškus informatyvumo triumfas, paminant bet kokias grynai estetines kategorijas.
Specifinis ir universalus
Žvelgiant į atskirus kūrinius, pa-roda labai plačiai pristato šiuo metu Rusijoje egzistuojančias meno praktikas. Net atrodo, kad sąmoningai renkantis autorius buvo siekta kuo labiau išplėsti žanrines projekto apimtis, ranka numojant į anksčiau minėtas konceptualias nuostatas.
Rusijos šiuolaikinio meno specifiškiausiais bruožais dažnai laikomi ironija, santykis su kultūros paveldu ir tiesioginio efektingumo siekis. Parodoje trims autoriams ši stereotipinė etiketė puikiai priliptų. Grupės „Kur bėga šunys“ ir „Kupidonas“, atrodo, seka Rusijos meno „trademarku“ tapusios grupės „Blue Nouses grup“ pėdomis. Jos savo darbus pripildo ne tik sarkastiškų nuorodų į savo kultūrines bei istorines patirtis, bet leidžia suvokėjui tiesiog kvatoti stebint absurdiškus, hiperbolizuotus veiksmus. Davidas Ter-Oganianas žiūrovams suteikia galimybę kompiuteriniame žaidime iššaudyti rusų abstrakcionistų kūrinius, – taip ne tik pats autorius, bet ir kiekvienas lankytojas tampa ironišku ikonoklastu.
Bet čia ir baigiasi tradiciškai šiuolaikinį Rusijos meną apibūdinančių bruožų dominavimas. Kiti autoriai, matyt, sąmoningai renkasi universalesnius „kalbėjimo“ būdus, tipiškus pasauliniam meno kontekstui. Jei nebūtų etiketės prie Valerijaus Čtako instaliacijos, šią erdvės transformaciją galėtume priskirti begalei panašiai dirbančių ir tokiomis pačiomis nuostatomis besivadovaujančių pasaulio menininkų. Žinoma, to nereikėtų suprasti kaip neigiamo bruožo, natūralu, kad menininkas renkasi šiuo metu eksploatuojamus raiškos būdus, ypač kai tie būdai leidžia pasiekti deramą rezultatą.
Dominuoja videomenas
Kitas aiškus parodos aspektas – videomeno dominavimas. Kaip bet kurioje kitoje šalyje, šis žanras dėl savo transportabilumo ir pagaliau visuotinai nusistovėjusių gamybos, platinimo bei kolekcionavimo normų tampa pagrindiniu atvaizdų kūrimo ir pristatymo metodu.
Rusų videomeno kolekcijoje bene savičiausias ir labiausiai intriguojantis Dmitrijaus Bulnygino kūrinys „Tub. Ta-bu-dub“, balansuojantis tarp tradicinio videomeno, videoperformanso ir videoinstaliacijos.
Performatyvumas ryškus ir kituose videodarbuose. Tačiau dažniausiai jis, kaip įprasta videomene, slepiamas už pseudo ar atkuriamosios dokumentikos šablonų. Dmitrijus Bulnyginas, pasirinkęs kitokį sprendimą, visų pirma laimi išskirtinumo dėka, nors dance-videoperformansas pasaulyje taip pat jau įprastas ir gana paplitęs dalykas.
Prisiminus jau minėtą žanrų įvairovę, reikia paminėti fotografą Igorį Muchiną ir tapytoją Alisą Joffę. Deja, taip ir neaišku, kodėl šie autoriai atsidūrė tokiame kontekste. Todėl ir peršasi toji įkyri mintis apie sąmoningą žanrinės įvairovės plėtimą.
Sėkmingiausiu parodos projektu laikyčiau Anatolijaus Osmolovskio audioinstaliaciją „Informuojame jus“. Ir ne vien dėl įtaigaus, linksmo, daugiaplanio darbo, bet ir dėl darbo atitikimo projekto koncepcijai, ko gero, sąmoningo pritaikymo lokaliam kontekstui. Pats kūrinys pasitinka lankytojus jau prie fasadinių durų ir sujungia visą ekspoziciją. Transliuojamas tekstas pirmiausia nuskamba kaip autoironiškas rusų menininko pokštas, tačiau sužinojus, jog tai dokumentinis Antrojo pasaulinio karo vokiečių generolo tekstas, interpretavimo ribos pakankamai išsiplečia. Užtenka prisiminti Lietuvos ir Rusijos bendrą istoriją, dabartinius politinius santykius, ir galime A.Osmolovskio audioinstaliaciją girdėti ar net vizualiai regėti pačiais įvairiausiais rakursais.
Atrodo, kad A.Osmolovskis ir yra toji ašinė figūra, apie kurią ir turėtų suktis visas „Estetikos VS Informacijos“ veiksmas. Informacinis karas neretai laimimas ir mistifikuojant turimus duomenis.
Nemokamos ekskursijos
Kol veikia paroda, iki lapkričio 14-osios, kiekvieną trečiadienį 18 val. parodos lankytojams organizuojamos ekskursijos, kurių metu išsamiau supažindinama su Rusijos šiuolaikinio meno scenos aktualijomis bei parodos autorių kūryba.
Parodos laikotarpiu šeštadieniais nuo 12 val. vyksta edukacinės ekskursijos moksleiviams ir kūrybiniai savaitgaliai šeimoms.
Ekskursijas veda projekto kuratorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Laukiami visi, tačiau būtina išankstinė registracija: tel. 8 (46) 410 054, mob. tel. 8 603 20 271, galerija@kulturpolis.lt .
