Intymūs pašnekesiai apie Ją
Šiaulietės R.Šulskytės premjerinė fotoekspozicija Klaipėdoje liudija visų moterų seserystę
Danguolė Ruškienė
Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta Lietuvos fotomenininkės, Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno katedros dėstytojos Reginos Šulskytės autorinė paroda „Seserys“. Parodos, kaip ir fotografijų ciklo, pavadinimas nurodo ne autorės giminystės ryšius, o aplinkos, interesų bei kitų veiksnių formuojamų moterų tarpusavio artimumą. Šįkart fotografė uostamiesčiui parodė išskirtinį dėmesį ir premjerinę ekspoziciją surengė Klaipėdoje. Unikalią galimybę pirmiesiems pamatyti fotografinę autorės išpažintį parodos lankytojai turi iki vasario 12-osios.
Siekia bendrų pajautų atspindžio
Anot R.Šulskytės, moterys patiria labai panašius jausmus, ir todėl jai norėjosi sukurti ciklą apie vidines moters būsenas, jos išgyvenimus.
Šioji paroda nuosekliai tęsia ankstesnių ciklų tematiką, papildydama autorės kūrybą naujais bruožais. Lig šiol fotografijoje plėtojusi specifišką kasdienybės pažinimo fenomeną, kur laiko, kaip ir erdvės, ribos išsitrina, o neišspręsti lieka tik žmogaus būties klausimai, šįkart autorė individo būvį, jo pajautas ir būsenas, perfiltruodama per moteriškumo prizmę, organizuoja padedama laiko, erdvių ir gana figūratyvaus piešinio.
R.Šulskytės kūrybai būdingas simultaniškumas išlieka ir „Seseryse“. Iš jos praeities ar dabarties atkeliavusius žmones, kuriuos, kaip ir skirtingu metu iš skirtingų vietų surinktus realybės fragmentus, fotografė sintezuoja į apibendrinimus. Taip siekdama ne tik savo asmeninio pasaulėvaizdžio, bet ir „bendramoteriškų“ pajautų atspindžio.
Apnuogindama savo privatumą
Fotomenininkė ieško tikros, nesusimuliuotos būsenos, neretai universalizuodama ir priskirdama ją ne tik moterims, bet ir vyrams. Ji išsižada vyksmo – emocijų proveržio ir išorinių veiksnių formuojamo postūmio. Čia įsivyravusi sustingusi būtis – po lemtingo įvykio.
Autorės teigimu, tokios būsenos – ne efemeriškos, jos palieka žymiai gilesnį pėdsaką individo sąmonėje nei pats įvykis.
Anksčiau slėpusi savo privatumą po keliasluoksniu prasmių klodu, šiame cikle R.Šulskytė jį apnuogina, pateikdama suvokėjui asmeninius išgyvenimus atitinkančius vaizdinius.
Net ir kūrybos procese R.Šulskytė siekė tikrumo, iš pradžių sukeldama atitinkamas būsenas savyje ir tik po to jas išskleisdama fotografiniuose lakštuose. Skirtingai nei daugelis kitų kūrėjų, kurie atramos taškų ieško realybėje, autorė jų ieško savyje, tačiau ne materialiu, o dvasiniu pavidalu. Beveik visiškai praradęs siurrealizmo bruožus, kuriamas pasaulis atrodo kaip niekad įtikinamas, konstruojamos vaizdinių jungtys logiškai pagrįstos, nors neretai neturinčios atitikmens tikrovėje.
Žadina suvokėjo vidines būsenas
Anonimiški personažai (pabrėžiant tik jų lytiškumą) siejami su jiems nepavaldžiomis teritorijomis ir nepažintais subjektais. Jų pačių figūratyvumas pateikiamas kaip laikina poza, išryškinanti tam tikrą charakterį. Moters kūnas tampa simboliu, ženklu, nuoroda į subjektyvizuotas vidinių būsenų sąvokas.
Prabildama apie skirtingas patirtis – motinystę, meilę, vienatvę, ilgesį, nostalgiją, liūdesį, autorė ne visuomet išlieka diskretiška. Kartais ji pasitelkia lengvą ironiją, tarsi teigdama, kad nėra nekoreguotinų sampratų ir neginčytinų tiesų.
R.Šulskytės fotografinėse vizijose nugula tai, kas realybėje paprastai lieka už žmogaus suvokimo ribų – akimirkos, kurios nesulaukia dėmesio ir pranyksta lygiai taip pat nepastebėtos, kaip ir atsiradusios. Tačiau, be abejonės, jos gerokai koreguoja ar net formuoja patį individą.
Jautria įžvalga pagrįstas autorės fotografinės kalbos konstravimas nesiekia sukrėsti ar gluminti. Naujai formuojami vaizdiniai atspindi ne tik autorines, bet žadina ir suvokėjo vidines būsenas.
Fotomenininkės teigimu, kuriant jai buvo labai svarbu, jog fotografijose atsirastų keletas siužetinių linijų, kad kiekvienas, kontaktuodamas su jos kūriniu, galėtų susikurti savą perskaitomumo strategiją.
Nepalieka erdvės nutylėjimams
Sulydydama vaizdinį iš dviejų fotografinių sandų, autorė pasipriešina naratyviniam pasakojimui ir konstruoja ne veiksmų, bet būsenų apibrėžtis. Skirtingai nei kiti fotomenininkai (pavyzdžiui, R.Urbonas, U.Gelguda, J.Treinytė), ji nepalieka tamsių negatyvo perskyrimų, erdvės nutylėjimams. Lipdydama kadrą prie kadro, beveik visiškai maskuoja jungimo liniją ir tokiu būdu konstruoja savo iliuzorinę realybę, pretenduojančią į realų vaizdą. Kartais palieka skaudžius šviesos pliūpsnius, keliančius asociacijas su apšviesta fotografijos juostos dalimi, taip išgrynindama savo kūrinius nuo abejonių.
Viena iš svarbiausių raiškos priemonių, fotografinio leksikono sudedamųjų dalių autorės kūryboje išlieka šviesa ir šešėlis. Šešėlis – ne tik tamsi žmogaus silueto dėmė. Čia jis veikiau vidinis „aš”, prasiveržiantis į paviršių negatyviu pavidalu, todėl paprastai slopinamas. Fotografijose aptinkamas pačios autorės pėdsakas liudija jos dalyvavimą fiksuojamoje realybės atkarpoje, kuriamoje būsenoje, taip patvirtindamos jos ir visų moterų seserystę.
