Įprasta, (ne)įprasta „Baltija 2013“…

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Įprasta, (ne)įprasta „Baltija 2013“…

Sigita Bartkutė

Jau tikrai esu įgijusi girtuoklio kumelės sindromą sustoti prie kiekvienos pakelės karčemos… Taigi kad tik šis folkloriškai drastiškas posakis iš „Baltijoje 2013“ skelbiamos septynių dešimčių metų sukaktį birželio pabaigoje paminėjusio Aloyzo Každailio knygos „Smagios sunkios dienos 2“ ištraukos (p. 48) ir gali paaiškinti tą paradoksą, kodėl net kelintam iš šių almanachų pakliuvus į mano rankas vis „kritiškai“ prie jų palinkstu… Juk „Baltijai“, kaip ir tikrajai Baltijai (šis sugretinimas atsirado vien iš aptariamame almanache Bronei Liniauskienei ir Kostui Kaukui, šiemet paminėjusiems ypač svarias savo sukaktis, suformuluotų klausimų) aš buvus nebuvus… Tačiau vis tiek traukia mane abi jos, kad ir kokios pažįstamos būtų…

„Įprasta, įprasta…“ – kaip rožinį kalbėdama „meditavau“ pasiėmusi „Baltiją 2013“. Ta pati viršelių popieriaus faktūra – kaip ir pernai, ir užpernai… Juk leidėjai tie patys – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius ir spaustuvė „Druka“… Ta pati kaip ir „Baltijos 2012“ apipavidalinimo ir šriftų parinkimo maniera, nes ta pati ir dizainerė – Aida Zybartė. Na ir kas, kad almanacho viršeliai šiemet tapo ne tik sniego baltumo, bet ir iliustruoti kitaip – juk tai pasikeitė vien dėl jo proginių paskyrimų: „Baltija 2013“ be sparčiai artėjančio Kristijono Donelaičio jubiliejaus akivaizdžiai paskirta ne tik poeto Stasio Jonausko 65-erių metų sukakčiai, bet ir dailininko Augustino Virgilijaus Burbos, kurio darbai puošia šį almanachą, septyniasdešimtmečiui. Todėl ir šio leidinio viršelių atlankose, lyginant jas su pernykštėmis, rodos, pakinta tik asmenybių portretai. Ir vis dėlto ne vien jie. Šiemet nuo „Kalbėjimo balta ir juoda“ (p. 156) stiliumi tiek viršeliuose, tiek ir jų atlankose pereita jau prie spalvų… Tačiau taip pasielgta tik čia. Viso almanacho vizualinė struktūra vos ne kaip du vandens lašai sutampa su „Baltija 2012“, bet toks „konservatyvumas“ man labai mielas. Tik šiemet pasigedau ir daugumos autorių nuotraukų – pernykštis almanachas šiuo aspektu kur kas pranašesnis. Tačiau visa kita apie „Baltijų“ grafinę estetiką jau turėtų pasakyti vien dailėtyrininkai. Mano „kompetencijos“ juk privalo remtis visai kuo kitu…

„Įprasta, įprasta…“ – bandžiau „poteriauti“ ir atsivertusi „Baltijos 2013“ „Turinį“, nors čia pat ir sustojau, nes vietoj itin racionalaus „Sudarytojo žodžio“ čia pasinaudota metaforiniu laiko apmąstymu vien per S.Jonausko eilėraštį… Ir taip iš karto priverčiama pasiduoti vieno iš šio almanacho sudarytojų – Marijaus Šidlausko – estetinei įtaigai. Visgi bijau net ir aprioriškai spręsti, kur prasideda ar baigiasi jau Juozo Šikšnelio kompetencijos, bet akivaizdu, kad aptariamojoje „Baltijoje“ tekstų kokybę visgi labiausiai lėmė (tą šiemet ypač drąsiai teigiu) M.Šidlausko išmanymo, skonio ir asmeninių ryšių prioritetai. Juk šiųmetinis almanachas be K.Donelaičio, Stasio Jonausko ir Leonido Donskio jau akivaizdžiai orientuojasi ir į tris šio literatūrologo intelektualines „mūzas“ – profesorę Viktoriją Daujotytę (sudarytojo disertacijos vadovė), Nidą Gaidauskienę ir Gabrielę Labanauskaitę. Dvi pastarosios – ne vien M.Šidlausko studentės, bet gana ryškiai kultūriniu aspektu net ir tarptautinėje erdvėje dabar užsirekomendavusios asmenybės… Neapeiti, žinoma, ir kiti su Klaipėdos universitetu susiję literatūrinio vyksmo dalyviai – pvz., per straipsnį apie Sergejaus Isajevo į rusų kalbą išverstus Kristijono Donelaičio „Metus“ ar ne pirmą kartą (nors gal ir klystu) „Baltijoje“ pristatoma literatūrologė Žavinta Sidabraitė. Beje, ar tik ne iš šioje aukštojoje mokykloje vykusios konferencijos yra atkeliavęs ir Alinos Kuzborskos straipsnis „Kristijonas Donelaitis ir lietuvių literatūros raida“? Vis dėlto kas daugiau „Baltijoje 2013“ galėtų „priklausyti“ vien M.Šidlauskui, jau tikrai nesiimu spręsti (vien įkyriai kartoju, kad esant porai ar daugiau autorių bet kurio leidinio metrikoje būtina apibrėžti ir jų atsakomybės ribas), nes apskritai šio almanacho „geopolitikoje“ ne taip daug kas ir pakito.

„Įprasta, įprasta…“ – bambu sau toliau, kadangi, lyginant „Baltiją 2013“ bent su pora ankstesnių almanachų, ir jos skyrių pavadinimai apibūdintini gal vien pagal posakį „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“… Ar „Pamaina“ („Baltija 2011“) ir „Istorija“ („Baltija 2012“), ar „Jaunųjų balsai“ ir „Iš praeities“ (jau šiųmetinė „Baltija“) – almanachų esmė nuo to nesikeičia. Na ir kas, jog atsisakyta „Baltiją 2013“ skirstyti žanriniu (literatūros rūšių) principu – vis tiek su įvairiais autoriais pristatoma tiek ir poezija, tiek ir proza, tiek ir dramaturgija etc. Na ir kas, kad atsirado ir kelios naujos rubrikos: pvz., „Iš toli ir iš arti“, „Kristijono Donelaičio jubiliejui artėjant“ ar „Jūros druska“ – juk tai, kas aktualu dėl garsių vardų ar vien dėl konkrečių situacijų, „Baltijoms“ niekad nebuvo svetima. Visgi maloniai nustebino, kad pirmąkart šiame almanache yra pasiryžta pristatyti ir naujus LRS Klaipėdos skyriaus narius – šiemet taip pagerbta Dalia Bielskytė. Beje, būtų begal gražu, kad ši „Baltijos 2013“ iniciatyva būtų puoselėjama ir ateityje – kaip kad šiemet, pristatant I.Simonaitytės premijos laureatus Algį Kuklį ir S. Isajevą, itin sėkmingai pratęstas ir „Baltijos 2012“ „atradimas“. Juk tai, kas pernai dar buvo visai nauja/neįprasta, šiemet jau tiesiog fundamentalu. Turėti „tvirtą stuburą“ ir almanachams svarbu. Juk visa kita jau savaime pakinta vien per tekstus.

O šiuo aspektu „Baltija 2013“ pirmiausia yra begal sava, nes čia ypač daug klaipėdiečių vardų – jei ne tiesiogiai pristatomų, tai bent prisistatančių per vertimus. Ir apskritai dauguma įvykių čia įdomiai sukasi tiek apie Vakarų Lietuvą, tiek apie Donelaičio žemę, tiek ir apie kaimynines valstybes, prisiglaudusias prie Baltijos (pristatoma po pora lenkų ir rusų autorių). Be to, paskaičius vien „2012 m. Klaipėdos kultūrinio gyvenimo kroniką“ (ją tradiciškai sudarė Ingrida Pocienė), kuri apima beveik 21 puslapį (sic! – „Baltijoje 2012“ ji užėmė bent perpus mažiau), mane užplūdo tikrai nemenkas pasididžiavimo jausmas, jog gyvenu mūsų uostamiestyje. O juk „Baltija 2013“ iki pat paskutinio puslapio yra ir itin chronologiška, ir neabejotinai turininga dvasiniu požiūriu. Nors paskutinį ką tik užrašytos frazės teiginį jau gali patvirtinti arba paneigti tik kiti „Baltijos 2013“ skaitytojai. Man asmeniškai pats netikėčiausias ir gražiausias atradimas joje buvo Agnes Gober laiškai (tik gaila, jog šiame leidinyje nepažymėta, kas juos atrinko spaudai)… Taip pat savitai „papirko“ ir šio almanacho neįprastai mielas lengvumas – net specialiai atkreipiau dėmesį į praėjusių ir šių metų „Baltijų“ puslapių skaičių – tas pats… Štai ką gali vien subtiliau parinktas popierius (ar jis buvo vien pigesnis?)… Tačiau redagavimo riktų ir joje neišvengta – bent Indrės Bručkutės tekste kalba galėjo būti kur kas atidžiau pakoreguota… Nesupratau ir kaip su svečio Boriso Bartfeldo tekstais yra susijusi J.Šikšnelio informacija: „Gegužės mėnesį mūsų bibliotekos Saulės laikrodžio kiemelyje atidengtas paminklas užmirštiems lietuviškiems žodžiams.“ (p. 93), kuri lyg ir labiau tiktų skyriui „Įvykiai“, nors šiame jau yra informacija „Paminklas kalbai“… Ar tai vien B.Bartfeldo pasirinktas epigrafas? Bet tuomet jau grafiniu požiūriu jis itin netinkamai prie šio poeto eilėraščio įterptas. „Baltijos 2013“ leidybinė grupė tikrai galėjo „nepamiršti“ ir puslapių išnašose įrašyti almanacho datos, nes informaciniu požiūriu tai itin nemalonus riktas – juolab kad dėl jo ir pernykščiam almanachui jau replikavau (bet „šuns balsas į dangų neina“?). Gan nemaloniai net keliolikos puslapių išnašose suskamba ir derinys „BALTIJA „Baltijos“ svečiai“ – kam čia tas „sviestas sviestuotas“?.. Be to, nelabai supratau ir skyriaus „Mūsų jubiliatai“ komponavimo principų: kodėl tik porai sukaktuvininkų – jau minėtiems K.Kaukui ir B.Liniauskienei – pateiktas klausimynas?.. Štai S.Jonauską pristato literatūrologė V.Daujotytė, o A.Každailis su savo rašiniu ir apskritai prisistato vien pats… Beje, dar du jubiliatai, jeigu, žinoma, tą per šio almanacho pristatymą gerai išgirdau, „Baltijos 2013“ apskritai buvo nutylėti. Įtariu, kad vienas jų – Marijus Šidlauskas, gegužės 1-ąją šventęs savo 60-metį. Suprantant itin keblią almanacho sudarytojo padėtį tokiu atveju, o ir itin kuklų šio literatūrologo būdą, toks „pamiršimas“ gal ir „pateisinamas“… Bet tuomet vis tiek kyla klausimas, o kas tas antrasis jubiliatas – kodėl jis „tapo nevertas“ „Baltijos 2013“?..

Na o visa kita… Taigi kad ne vien mūsų Baltija, bet, laimė, ir „Baltija“ yra vien tokia: ji kaskart ta pati, bet kiekvienąkart ir kita… Tik net ir iš jūros juk ne viską vienodai kiekvienas mes priimam… Vadinasi, ir „Baltija 2013“ kitiems gal pasiūlys visai ne tą, ką čia aš parašiau…

by admin