Ir naudinga, ir nenuobodu
Sigita Kondratienė
Kai liepos antroje pusėje gavau kvietimą į tradicinį tarptautinį Jūros šventės seminarą „Jūra ir vaikų literatūra“ ir pažvelgiau į jo programą, pasidarė liūdna, kad Lietuvos vaikų ir paauglių literatūros tyrinėtojai ir vėl neturi savų marinistų, tad priversti vis kitais aspektais analizuoti vien pasaulinę klasiką arba kaimynų jūrinės tematikos knygas. Tačiau ar ne tą pačią dieną vienas Klaipėdos kultūriniame gyvenime gerai žinomas asmuo pasiūlė man visai negirdėto autoriaus Rimtauto Rimšo apysaką „Ne Karibų kruizas“ („Gimtasis žodis“, 2008) – su nedviprasmiška užuomina „kažką parašyti“.
Iš pradžių sudirgau ne juokais, nes autorius man negirdėtas, o nuo „šedevrų“ ir taip pavargstu – ypač kai vis minama ant mano „priklausomybės nuospaudų“: „privalai“, „juk esi“, „kaip nesupranti?“ etc… Apžiūrėjusi ką tik įvardintą apysaką sudirgau ir dėl to, kad jos viršelyje yra „apsiramstyta“ įžymiais vardais – karti patirtis liudijo, jog kuo prastesnis tekstas išleidžiamas, tuo dažniau jis yra „aprašinėjamas“ ir recenzijomis, ir garsiomis pavardėmis. O knygos metrikoje radus frazę – apie Jūrą ir Meilę – pasidarė ir negera… Tik leidyklos pavadinimas siūlė nepasikliauti pirmuoju įspūdžiu. Provokavo ir švelniai ironiškas apysakos pavadinimas. Tad knygą pradėjau vartinėti atidžiau. Nors įžanginis tekstas nebuvo įdomus, visgi kai pradėjau skaityti paties devynmečio Ignoto istoriją, skirtą vaikams (bet tokį adresatą neigia knygos dizainas), kažkaip savaime tapau literatūrinio vyksmo dalyve ir pasidarė aišku, kad gal galėsiu ne tik „kažką parašyti“, bet ir per seminarą „Jūra ir vaikų literatūra–2008“ tikrai pasidžiaugsiu (taip ir atsitiko) lietuvių vaikų marinistikos naujausiu meridianu…
Metaforiškai parašiau paskutinį aukščiau esančios pastraipos žodį ir pasidarė baugu – ar nepadariau klaidos, dabar be galo prajuokinusios ne vieną labiau išprususį žmogų, juo labiau – jūrininką. Tačiau kaip tik absoliutus neišprusimas ir leido man ypatingai džiaugtis R.Rimšo knyga – lygiai taip, kaip kad, manau, ja turėtų džiaugtis vaikai (?) ar paaugliai. Apysaka labiausiai suintrigavo pažintiniu turiniu – sužinojau ir apie jūrą daug naujo ir pagaliau bent apgraibomis pradėjau įsivaizduoti, kaip valdomos burės, kaip atrodo šiuolaikinės jachtos vidus, kam reikalingi tam tikri jos manevrai uostuose ar atviruose vandenyse, nors senai moteriškei (bet dabar jau girdžiu Ignoto senelio pastabą: Senas esi tada, kai manai, jog esi per senas elgtis taip, kaip norėtum – p.168), atsidūrusiai tarp visokių bakų, falų, fokų, gikų, klampių, nokų, stakselių, šotų, špringų, vaterveisų (mano kompiuteris trejeto šių žodžių nepripažįsta!) ir kitokių sąvokų bei sąvokėlių, pasidarė pernelyg painu – juolab kad terminai aiškinami ne čia pat, o tik knygos gale (ar tai žinynas?). Tačiau manykime, kad su jaunaisiais skaitytojais taip neatsitiks. Jie galbūt vien iš apysakos „Ne Karibų kruizas“ išmoks netgi kai kurių jachtų valdymo ar navigacijos subtilybių, tačiau vis tiek norisi, kad dailininkas Julius Pauliukaitis būtų daug labiau prisidėjęs prie žinių bent apie jachtos įrangą propagandos, nes vaiko suvokimas juk remiasi konkretumu… Deja, profesionalios ir preciziškos apysakos žodinės medžiagos iliustracijos visai nepapildo (graži išimtis yra tik p.74). Tad gausybė verbalinės informacijos vargiai taps regimąja mažojo skaitytojo atmintimi. Greičiausiai tai virs tik gana miglotomis „fantasy”, nes vaiko vaizduotėje „šventa vieta“ niekada nelieka tuščia, o, mano supratimu, apysakos „Ne Karibų kruizas“ tikslas labai konkretus – sudominti jaunuosius skaitytojus jachtininkų kasdienybe. Pastaroji romantišku nuotykiu ar švente tampa jau savaime – tiek dėl nuolatinės extreme pagavos, tiek dėl kaleidoskopiškos kelionių geografijos – burlaiviu apkeliaujama ir Vakarų Lietuva, ir beveik visi Švedijos uostai. O knygos centre yra dargi ir pati svarbiausia „geografija“ – žmogus.
Klasikinė vaikų literatūros teorija teigia, jog knygose vaikams yra vienodai svarbu ne tik nepriekaištinga teksto estetika bei puikus vaiko raidos pažinimas, bet ir ugdomosios kūrinio nuostatos. Tiesiog vaikų literatūra – tai dar vienas Dievas trijuose asmenyse… Todėl „Ne Karibų kruizas“ mane sužavėjo ne tik žmogiškojo intelekto ugdymo svarumu, bet ir ypatingu žmogaus etinės laikysenos puoselėjimu. Knygą smagiai skaičiau ne tik kaip Jūrininkų etikos kodeksą, bet kartu su devynmečiu Ignotu išmokau ir nemažai jūrinio etiketo subtilybių. Pvz., kad ne visiems saliutuoti dera, tik karo laivams. Ir tik tiems, kuriuos sutinki plaukiojančius savo valstybės vandenyse (p.215). Tačiau R.Rimšo apysaka nėra jūrininkų ruošimo vadovėlis. Joje daug svarbesnis yra žmogaus ugdymas apskritai. Leidykla anonsuodama ją nesumelavo, jog tai yra ir pamokantis devynmečio berniuko pasakojimas (nuo žodžio pamokantis iš pradžių irgi susipurčiau). Čia jauniesiems skaitytojams reprezentuojama ir visai neprasta kultūrinė programa: susipažįstama su daugybės Baltijos regionų materialiąja bei dvasine kultūra, lankomasi koncertuose (į koncertą pilies kieme neinama ir bet kaip apsirengus) ir mąstoma apie muzikos suvokimą apskritai. Ignoto senelio kajutėje yra nemažai knygų, bet devynmetį berniuką kažkodėl traukia tik „Mudviejų vakaras“ – meilės lyrika. Tad čia jau reikia stabtelėti.
Vaikų knygos negali būti atskirtos nuo gyvenimo. Esu tad ir už erotinius motyvus jose
. Bet šie privalo būti susiję tik su natūralia mažųjų branda, todėl juslines vaikų nuojautas reikia budinti be galo atsargiai – daugiau tik per žaismingas užuominas (tą puikiai daro R.Černiauskas savo „sliekuose“) arba per itin subtilią suaugusiųjų erotinę kultūrą – iš Klaipėdos vaikų rašytojų čia išskirčiau N.Kepenienę. R.Rimšui pirmoje knygoje vaikams nepavyksta nei viena, nei kita. Knyga „Mudviejų vakaras“ – tikrai ne vaikams. Deja, pasirinkti dar ir ne patys brandžiausi jos pavyzdžiai (ir cituojami gana dirbtinai – ne pagal grožinės literatūros komponavimo kanonus – žr. kad ir p.217). Ar natūralūs tad begaliniai devynmečio Ignoto „dūsavimai“ dėl trumpam sutiktos svetimšalės mergaitės ir jų „deklamacijos“ dargi, pvz., A.Churgino eilėraščio „aš“ vardu?.. Man ne. Galėčiau, žinoma, dėl to tik pašaipiai nusijuokti, jei nežinočiau, kad vaikas, deja, bet kokį surogatą iš mūsų perima kaip etaloną – tiek etinį, tiek ir estetinį… Erotiniai surogatai – patys grėsmingiausi… Bet iš mano pusės šis moralas R.Rimšui – vienintelis. O moralų vaikams autorius tikrai negaili. Tačiau mažieji jų gal net ir nepastebės, nes Ignoto seneliui pasiseka labai paprastai juos susieti su veiksmo situacija, jog, pvz., „pamokslas“ – blogiausia, kad patys griaudami mes teisiname save, kad jei ne mes, tai kažkas kitas griaus, šiukšlins, degins. Tad kodėl to nepadarius pirmiems, a? (p.178) – ir neliktų tik „pamokslu“, kadangi ką tik pacituotas teksto fragmentas yra puikus ir (auto)ironijos pavyzdys. Tad šiek tiek aptarkime ir knygos struktūrą bei raiškos savitumą.
Apysaka „Ne Karibų kruizas“ pradedama vos ne klišine pastarųjų metų vaikų literatūros situacija – šeimos suirimu. Tai kūrinio protagonistas pristato pirmuoju asmeniu: mano tėvai jau ketverius metus nebegyvena kartu, o aš gyvenu su mama, bet kiekvieno mėnesio vieną savaitgalį aš praleidžiu pas tėtį, nes taip liepęs teismas (p.7). Vaikas dėl tokios situacijos kaip ir nesijaudina, kol tėvo namuose neatsiranda Ingrid (šitaip, pačios Ingridos reikalavimu, tėtis, kirčiuodamas pirmąjį skiemenį, vadina dabartinę savo žmoną) – p.11. Toks sakinys nesunkiai leidžia nuspėti ir iniciacinę siužeto kryptį, itin būdingą stebuklų pasakoms: iš karto tarsi tampa aišku, jog ir Ignotas naujoje tėvo šeimoje bus svetimas – ir šios apysakos pagrindiniam veikėjui dėl to bus lemta išgyventi išbandymą – patirti nereikalingojo būseną ir daugybę nuotykių. Pastarasis skaitytojų nusiteikimas tik stiprėja, kai apysakoje staiga atsiranda dargi ir senelis (taipogi archetipinis personažas), apie kurį žinoma tik tiek, jog jis spardo mažus vaikus ir dar nežinia kuo užsiima – pusę metų pramiega kaip koks lokys, o kitą pusę jūromis kaip vilkas prasibasto (p.13). Kadangi pats R.Rimšas, pasirodo, yra jachtininkas, tai čia labai gražiai „prasikiša“ ir itin patrauklus paties autoriaus bruožas – gebėjimas išsišaipyti iš savęs tikrai mažai kam yra duotas. Tad ir Igno(to) pasakojimas apie tai, kaip jis tapo nereikalingas tėčiui ir to žmonai kruize po Karibų jūrą, prasidėtų ir plėtotųsi gana dramatiškai, jei ne tos ironiškos ir autoironiškos gaidelės, vis suskambančios beveik kiekviename apysakos sakinyje. O tokios gaidelės – jau modernaus teksto požymis.
Knygą „Ne Karibų kruizas“ smagu buvo skaityti ir dėl to, kad Ignoto pasakojimas yra ne tik pašaipiai „pasalūniškas“, bet ir nemonotoniškas. Nuoseklų ir vientisą tekstą suskaidžius į 59 dalis, Paskutinį skyrių ir Epilogą jis tarsi savaime „sutrumpėja“, o pradedant kiekvieną šių segmentų ar tai atviromis provokacijomis (Na, tai kas šiandien taisys vakarienę? (p.68) – vaikas su seneliu jachtoje juk yra tik dviese), ar ir vien tik lakoniškai konstatuojamu svarbiausiu bet kurios dalies įvykiu (Visbį pamatome jau vakarėjant – p.147) iš anksto sukuriama ir pakankama intriga. Tad jaunojo skaitytojo dėmesys turėtų būti išlaikomas gana nesunkiai. Ir apskritai kūrinys susideda beveik vien iš veiksmažodinių sakinių sampynos, pasižyminčios dargi ir pakankamai greita įvairių veiksmažodžio formų kaita: Ta maža dėmelė ir yra kažkas nesuprantama – tačiau negi dėl jos senelį žadinsi. Tiesa, jis nesakė – „pažadink, jis sakė – „pabelsk“ (p.113). Šiuos gana trumpus sakinius „perkerta“ dar ir elipsės – frazės tad dar labiau „susitraukia“, o jeigu jos kiek ir pailgėja, tai tada teksto dinamiką jau palaiko ekspresyvūs pakartojimai (…juk tai senelis bures žemyn traukė (…), juk tai jį virvės plakė (…), juk tai jis burę siuvo. – P.133), todėl pasakojimo energija apysakoje iki pačios pabaigos taip ir nenuslūgsta. Prie to prisideda ir labai konkreti bei turtinga leksika (Ir kas tau tokių vėjų galvon pripūtė – vieną minutę Baltijoje, be menkių ir silkių, daugiau niekas negyvena, o kitą tai jau tikra gyvačių veisykla? – P.166) Tad šį kūrinį yra tikrai nenuobodu skaityti.
Vadinasi, toliau šios knygos ir nederėtų komentuoti – pažintinius, o dargi ir nuotykinio pobūdžio tekstus mažieji skaitytojai privalo perprasti ir išgyventi tik individualiai. Juo labiau kad pažintinė medžiaga šiame tekste ne tik kad labai patikima, bet dargi ir saikingai pasverta. Ypač žavi tai, kaip pateikiamos istorinės žinios, – ne tik dėl to, kad nė karto šioje apysakoje nerasta jokio politikavimo, bet ir dėl to, jog mažajam informacijos duota tik tiek, kiek tuo metu jam jos ir reikėjo. Ir dar. Man pati didžiausia knygos vertybė yra ta, kad vanduo (jūra) šiame kūrinyje žmones ne skiria, o jungia. Bet vėlgi tam pritarti ar nepritarti galite apysaką tik perskaitę. Jokie komentarai kūrinio nepakeis. Visgi prie poros dalykų dar stabtelėsiu.
Nors pagrindinio „Ne Karibų kruizo“ veikėjo elgesys psichologiškai gana patikimas, tačiau nemanau, kad devynmetis berniukas galėtų ne tik meilę, bet ir baimes išgyventi taip hipertrofuotai, kaip pavaizduota čia. Žinoma, galbūt visos apysakos hiperbolės – tai tik patirtų nuotykių pagražinimai ir vaikui būtini fantazavimai/„pasigyrimai“: „Jūs net neįtariat, ką aš išgyvenau!“. Tik taip tai gali būti apginama psichologiškai. Tačiau realistinėje apysakoje labiausiai norisi skaityti apie tikrą kelionių jachtomis riziką. Tai mažajam skaitytojui ir būtų pati tikroji romantika. Be to, tikra painiava mano galvoje atsirado, kai skaičiau apie pasienio kontrolę – išgabenamas be dokumentų iš Lietuvos vaikas privalo slėptis (tai vėl ypatingai sureikšminant), o užsienio uostuose ar grįžtant į Klaipėdą pro tą patį postą tokia „kontrabanda“ tampa jau kaip ir nesvarbi?.. Manęs neįtikino ir tai, jog Ignoto mama per visas jo atostogas taip nė karto ir nepasidomėjo savo vaiku. Neįtikino ir šio kruizo absoliutus slaptumas, nes po jo Ignoto mama savo niekad nematytą šešurą sutinka jau tik kaip kasdieninį svečią…
Vis dėlto R.Rimšo kūrinį „Ne Karibų kruizas“ tikrai verta statyti ne tik greta P.Mašioto apysakos „Pajūriais pamariais“ ir A.Každailio knygos „Laivai ir jūrininkai“, bet ir tarp visuotinės vaikų literatūros leidinių. Ir ten originalios nuotykinės marinistikos nėra per daug. Beje, knyga dar ir gana poetiška (tik, gink Dieve, ne dėl Meilės). Vien tai, jog šios knygos vaikas gali pamatyti ant laivo jūroje iškritusią rasą, jau yra tikrai neprastas lietuvių vaikų literatūros žingsnis, na žingsnelis – į nuostabų burių ir jachtų pasaulį./ Jūros pasaulį (p.5)…
