Linksmųjų ksilofagų klubas
Rimantas Černiauskas
Iš ciklo “Miestelio istorijos”
Geras vaikas
Vieną kartą maža mergaitė Ievutė naktį nemiegojo ir pamatė, kaip į jos kambarį įlindo baisus vagis. Vagis priėjo prie mergaitės ir paklausė.
– Na, vaikai vanagai, kur tėvelio pinigai?
Maža mergaitė Ievutė greitai iššoko iš lovelės, pribėgo prie rūbų spintos ir parodė pirštu į stalčių.
– Sia!
Tada vagis neskubėdamas susikrovė pinigus į kuprinę, davė mergaitei apčiulptą saldainį ir tvarkingai išėjo pro miegamojo duris.
O galėjo būti blogiau, galėjo juk uždegti namus ar papjauti jos tėvelius.
Statybos žaliava
Viena pikta viršininkė vadinosi Laužikaitė. Tai lauždavo ji savo pavaldinius, kol tie sutrupėdavo į smulkius šipulėlius. O vienas pavaldinys vadinosi Šikšnelis, labai jau lankstus kaip žaltys ar žilvitis. Lauždavo jį viršininkė, lauždavo, linksta jis, riečiasi, susiraito į kamuoliuką, bet neaižėja ir nelūžta. Ką daryti? Nors imk ir sukapok! Nors imk ir atiduok kaip statybinę žaliavą piktam dailidei Marijui. Ne tam, žinoma, kuris išdrožė Buratiną, o tam piktam dėdei, kuris prikapojo visokių gedačių, juškačių ir net roračių…
Taip viršininkė ir padarė, perleido Šikšnelį Marijaus malonumui.
Dantų krapštukas
Dailidė Marijus su Šikšneliu elgiasi panašiai kaip su visais kitais neaiškios kilmės objektais, prie kurių neprikabintas lapelis, kaip ir ką su juo veikti. Jis įsijungia Vilniaus radiją ir pasiklauso instrukcijų – geras daiktas ar blogas. Jeigu geras, įsideda jį į papkę ir nešiojasi, rodo visiems draugams ir priešams, kokį gerą atkasė daiktą. Jeigu blogas, pasmerkia jį pats pirmasis ir kitiems parodo pirštu – va, koks sulenktas, kreivas, šleivas, niekam tikęs objektas. Vyti tokį toliau iš gražaus mūsų miesto! Bet būna, kad net radijas iškrečia kiaulystę. Taip ir taip, sako radijas, paimk kirvį ir duok objektui per galvą.
Kirvį dailidė privalo turėti. Geras dailidė turi visą komplektą kirvių. Dailidė Marijus pasideda tą Šikšnelį ant trinkos ir perskelia pusiau, o tą pusę dar per pusę, dar ir dar, kol pasidaro smailas dantų krapštukas. O tokį daiktą žino visi, kas turi bent vieną dantį.
Tokia Baltija
Vienas literatas, jo vardą nutylėsiu, nemėgsta skaityti knygų, o labiausiai žurnalo “Baltija”. “Baltijos” jis tiesiog negali matyti, jį purto drebulys, kai paima į rankas tokį kvailą leidinį, kokį šūdą tu man kiši, šaukia visas drebėdamas ir negali tokio žurnalo net atsiversti, nes parašyta tas ir tas per tą patį, vienos literatūrinės banalybės ir senų žmonių skiedalai, pasenusios kronikos, pasenusios nuotraukos ir jokių parulskių, kunčių ar laurų sintijų, ir jokios filosofinės minties, kam toks daiktas išvis reikalingas? Jau geriau nusipirksiu butelį!
Va, dabar suprantu, pritariamai linkteliu galva, tik galėjai iš karto sakyti, kad trūksta buteliui.
Toksai Kantas
Kai kurie klaipėdiečiai, daugiausiai iš tautininkų partijos, pilna burna tvirtina, kad visi filosofai turėjo lietuviško kraujo. Tarkim, Sokratas, Platonas, Hegelis – ar ne lietuviškai skamba jų visų pavardės? O jau dėl Kanto net abejonių negali kilti, Imanuelio senelis ant Priekulės tilto atsistodavo basas ir šaukdavo gryna lietuvių kalba: Eive! Ei-ve! Ei! Bet atsiliepdavo tik rašytojos kaimynė Edita.
Kas tu esi? Klausdavo jos senelis. Iš kur tu esi? Kodėl čia esi? Klausimai buvo rimti, iš Kanto repertuaro. Tokius klausimus užduoti gali tik filosofas ar policijos pareigūnas girtam miestelėnui, pametusiam savo pasą. Kas tu esi? Kur nueisi? Ir per kepenis su bananu, per kepenis, kol žmogus prablaivėjęs giliai susimąsto, net dūmai rūksta iš jo galvos, kas aš esu iš tikrųjų ir kur nueisiu? O karštos galvos mūsuose šneka ir kitiems akis muilina, kad Klaipėdoje neliko filosofų. Iš kur visa tai? Kam visa tai reikalinga?
Kaip atsikratyti žmonos
Vienas mano draugas iš tautininkų partijos paprašė, kad parašyčiau labai negerą daiktą, tokį bjaurų ir tokį negerą, kad ranka nekyla pasiimti popierių ir pieštuką, net burna neprasiveria tarsi vartai Jeruzalės apie tą daiktą kalbėti, net plaukai pasišiaušia, šiurpsta oda kaip žąsies, šaltas prakaitas išpila, kojos, rankos suakmenėja, akys ant kaktos išlipa, dar daugiau tokių apibūdinimų rasite frazeologijos žodyne, vos tiktai pagalvoju apie tą baisų daiktą, be kurio juk nebūtų šviesos ir tiesos, vasaros ir žiemos, ir kas mus kvailus mūsų kelyje lydėtų, kas paduotų mums ranką, duonos žiauberę, rankšluostį po ilgos ir sunkios kelionės ar po darbo dienos fabrike, braižykloje ar aludėje, kas nutrauktų batus, paguldytų į lovą ir greta pastatytų butelį alaus, ką čia dar bekalbėti, baisus mano draugas, bet dalykas, kurio jis paprašė, dar baisesnis. Nerašysiu, žmogau, nerašysiu!
