Iš gatvės – į Europos parodų sales

Iš gatvės – į Europos parodų sales

Valerija Lebedeva

Kaip menu patraukti žmogaus, kuriam labiausiai rūpi gyvenimo technologija – kas, iš kur ir už kiek – dėmesį? Jaunosios kartos Klaipėdos tapytojas ir dizaineris Rodionas Petrovas, savo drobes pasirašantis Rodion Petroff, testuoja keletą būdų: jaunatviškai ironizuoja vartotojiškos visuomenės įvaizdžius, ieško atsakymų į visiems rūpimus žmonių santykių klausimus ir, komentuodamas savo kelią, nenutolsta nuo kasdienybės aktualijų.

Ką tik Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusioje parodoje „JCE. Laureatai 2012“ kartu su dviem kitais bienalės „JCE. Jaunieji Europos kūrėjai 2011–2013“ dalyviais eksponavęs naujausios serijos „Anima“ darbus, balandį dailininkas praleis Vokietijoje, menininkų rezidencijoje Arenshope. Kūrybinių meditacijų mėnuo taps artėjančio intensyvaus laikotarpio įžanga: birželio pabaigoje Rodionas dalyvaus grupinėje parodoje Vokietijoje, kuri jam yra itin reikšminga, nes prie jos prisijungs ir vyresni pripažinti šiuolaikiniai dailininkai. O rudenį jis surengs parodą Olandijoje, dar ieško galimybių eksponuoti savo darbus Paryžiuje.

– Iš gatvės kultūrai neabejingų kūrybingų uostamiesčio paauglių kompanijos po kiek laiko lengvai perėjai į taikomosios veiklos – dizaino, aerografijos ant įvairių objektų ir interjere – propaguotojų gretas, o prieš porą metų pasirodei parodų erdvėje kaip šiuolaikinis menininkas. Jeigu tuometiniam Rodiai grafitininkui kas nors būtų paanonsavęs šią įvykių eigą, jis būtų nustebęs?

– Kai buvau 16–17-os, mano tėvai svarstė, kad grafičiai greičiausiai bus mano laikinas pomėgis, po kurio ateis naujas rimtesnis etapas. Po kiek laiko pats tai suvokiau, tad tapyti pradėjau dar gerokai prieš įstodamas į Vilniaus dailės akademiją. Kad tapyba atveria daugiau perspektyvų nei grafičiai, man tapo aišku seniai. Tapybos turtingesnė meninė kalba, o grafičiai – tik trumputė replika su silpnoku kontekstu. Norėčiau akcentuoti, kad kalbėdamas apie grafičius neturiu galvoje gatvės meno (angl. street art), kuris yra kur kas vertingesnis, daugiasluoksnis ir gilus.

– Po ironiškų darbų masinės kultūros ir vartotojiškos visuomenės tema cikle „Rebranding“ atsigręžei į analitinės Karlo Gustavo Jungo psichologijos postulatus ir naujausiuose darbuose nagrinėji šiuolaikinę amžinojo moteriškumo išraišką.

– Kaip sakydavo Pikasas, prastas tas kepėjas, kuris kepa vienodus pyragus, – juokiasi. – Naujoji darbų serija „Anima“ – dviejų ankstesnių ciklų „Capricho“ ir „Interference“ tęsinys, todėl tiksliau būtų sakyti, kad sumanymas šaknis įleido iki serijos „Rebranding“, ironizavusios tuštybės vaikymąsi. Mūsų sąmonė ir pasąmonė kimšte prikimštos prisiminimų, flashbackų ir fantazijų apie ateitį, mes vystome nenutrūkstamą vidinį dialogą su savimi, bendraudami vienas su kitu mėginame identifikuoti pašnekovo asmenybę ir bendravimo pradžioje dažniausiai apsirinkame. Tai man labai įdomu. Anima – tai ne tik amžino moteriškumo įsikūnijimas, bet ir įvairių būties klausimų raktas, kurio kiekvienas ieško savaip.

– Kaip vieną iš naujosios serijos kūrybinių impulsų esi minėjęs ir naktinių klubų estetiką. Ji taip pat yra masinės kultūros subžanras. Ar čia yra sąsajų?

– Paveikslų serija „Anima“ visiškai nenagrinėja masiškumo. Klubas – viso labo vizualiųjų inspiracijų dalis. Klubinis apšvietimas turtingas intensyvių spalvų ir dinamikos, yra impresionistinis, spalvų fejerverkas sukuria kažko sensacingo nuojautą, o kontrastai – mistinę nuotaiką. Kartu tai atspindi technokratiškumą, pasaulio raidos greitį… Man tai atrodo labai šiuolaikiška.

– Sėkmingai paskirstai laiką ir jėgas tam, kas užtikrina kasdienę duoną, ir tam, kad leidžia realizuoti kūrybines ambicijas. Balansą lėmė aplinkybės ar asmeninis apsisprendimas?

– Be abejo, dizainą suvokiu kaip labiau komercinę veiklą, o tapybą – kaip saviraiškos priemonę, poreikio pasisakyti ne į vakuumą, o auditorijai realizavimą. Bet kūrybinių ambicijų turiu tiek tapybos, tiek dizaino srityse, ir abi jos gali būti pelningos. Paskirstyti laiką nelengva, bet vis dėlto įmanoma. Svarbiausia, kad nenukentėtų darbų kokybė.

– Nesyk esi organizavęs grafičių čempionatus, dalyvavęs parodose. Kokie komponentai reikalingi, kad pavyktų, tarkime, pritraukti į parodų rūmus žmogų, kuriam menas šiaip jau yra svetimas? Ar reikia šito siekti?

– Susidomėjimo pojūtį dažnusyk sukuria lankytojų kiekis, bet tai apgaulinga. Reikėtų siekti ne tik įvilioti žmones į parodas ir kitus kultūrinius renginius dėl tuščio smalsumo, bet žadinti natūralų jų susidomėjimą, norą šviestis, pažinti naujoves. Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinis menas turi būti suvokiamas ne tik vizualiai – svarbu suprasti kontekstą. O tam, kad jį suprastum, reikia skirti daugiau dėmesio, pamąstyti. Kaip žinote, iš tikrųjų susimąstyti šiuolaikiniam žmogui dažnai nėra kada, sudėtinga, o ir tingu.

Žinoma, gera reklama ir patraukliai pateikta informacija apie atlikėjus ir renginius labai reikšminga jų sėkmei. Tačiau ar ji pasieks naują auditoriją? Nežinau, kaip sudominti žmones, kurie vakarais sėdi namuose ar bare kartodami, kad aplink nevyksta nieko įdomaus. Tuo metu tie, kuriems menas iš tiesų įdomus, visada žino apie įvykius ir nesiskundžia nuoboduliu.

Negali išleisti iš akių ir paprastos realybės. Patiko dailininko Genadijaus Životovo tikslus pastebėjimas – mūsų laikais žmonės labiau už kitką domisi gyvenimo technologija: kas, iš kur, kaip, kodėl ir už kiek.

– Kaip klostėsi tavo kelias – esi iš tų, kurių piešiniai traukė aplinkinių dėmesį jau vaikų darželyje, ar šis pomėgis atėjo vėliau?

– Pradėjau piešti ankstyvoje vaikystėje. Buvau pastebėtas ir paskatintas aplinkinių – žinoma, tai suteikė pasitikėjimo savimi, tapo postūmiu lavintis ir skirti prioritetą mėgstamai veiklai. Vaikystėje daugiausia piešdavau buitinius daiktus, mėgdavau perpiešti žinomų prekinių ženklų logotipus. Kartu su kramtomosios gumos popieriukais tai buvo spalvoti, akį masinantys dalykai, tais pilkais laikais atrodę naujai ir labai patraukliai.

– Tavo alma mater – Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra – jau netrukus planuoja plėstis iki fakulteto su naujomis specialybėmis. Kaip vertini šį žingsnį ir ar sieji su juo asmeninius ketinimus – galbūt ir pats svarstai dėstyti jaunesniems?

– Manau, rinkoje yra dizainerių perteklius – kur daugiau? Daug jų išvažiuoja dirbti į užsienį, taigi Lietuva eksportuoja ne tik darbo jėgą į Europą ir krepšininkus į NBA bei mūsų žemyno klubus, bet ir jaunus kūrybininkus. Kita vertus, tai, kad Klaipėdoje atsiras Interjero dizaino katedra, yra gerai tiems, kurie nenori arba negalėtų važinėti į Vilnių. O asmeniškai aš esu įsitikinęs, kad prieš pradedant dėstyti reikia sukaupti daugybę subalansuotos teorinės ir praktinės patirties. Deja, mano studijų VDA metais šito santykio dėstytojų darbe dažnai buvo pasigendama.

 

Vizitinė kortelė

Gimė 1985 m. Klaipėdoje.

Baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedroje.

Nuo 2002 m. dalyvauja įvairiose jungtinėse parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Rusijoje, yra surengęs personalinių parodų.

2011 m. buvo atrinktas atstovauti Lietuvai tarptautinėje bienalėje „JCE. Jaunieji Europos kūrėjai 2011–2013“.

Yra Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro skelbto jaunojo menininko konkurso laureatas.

by admin