Iš humanitarinio emigranto dienoraščio
Mažosios paranojos
Rimantas Kmita
Persekiojimai prasidėjo daug anksčiau. Šiaip ne taip atkovojus grilį iš Pajūrio parko direkcijos skladuko ir jau visam išsipaišinusiam einant j išganingąją Iki pirkti alkoholinių gėrimų piknikui, iš už kampo išsuka Ruseckienė, bet tiesioginės akistatos tuokart pavyko išvengti. Gi jau kraunant į kuprinę alų bei-gi starkutę prieina katedros vedėja Bončkutė. Nors pasiimt kartu.
Ir jau visai visai paskutinėmis sekundėmis ant Klaipėdos žemės, prie Klaipėdos viešbučio, romantiškai palydint žmonai, spaudančiai man ant kaktos spuogus, iš to viešbučio kur buvęs kur nebuvęs pasirodo žymus miestelio poetas Aleksandras Žalys. Spaudžia ranką ir šypsosi.
Kelionė nuobodi. Radijas pranešė, kad Berlyne gegužės pirmosios demostracijos, užblokuotos gatvės, bet į savo stotį atvykau kaip niekada greitai.
Man gurkšnojant Nałęczowianka, nusipirktą dar Lenkijos degalinėje, traukinyje kėlė sąmyšį trys lenkai, iš kurių tik vienas vos vos mokėjo vokiškai, ir kurie norėjo su vienu bilietu suvažinėti per vieną dieną iki Štecyno ir atgal, bet apskritai pravažiavo persėdimo stotelę ir tą dieną jau greičiausiai niekur nenuvažiavo. Tada jau nebesi-slapstydami demonstratyviai gėrė alų ir nepaisė vokiečių žvilgsnių bei replikų. Vienas dar vis fotografavo pravažiuojančius traukinius. Turbūt tuos, kuriuose jie dabar turėtų būti.
Jau atvykus ir šiek tiek pailsėjus, įsijungus radiją – Sondeckio diriguojamas orkestras. Ar reikia minėti, kad apsistojau Johan-Sebastian-Bach- Straße ?
Kitą rytą iš ilgesio prakiuro radiatorius. Ir, beje, kai atėjęs santechnikas jį sutaisė, aš pirštu parodžiau į kitą. Vargšas santechnikas manė, kad dabar visi bendrabučio radiatoriai solidariai paeiliui taip ir prakiurs.
Pirmąją dieną nieko ypatingo. Tik nusileidus į rūsį, kur yra dušai, sutikau labai drovų japoną (???), kuris į mano gana neužtikrintą Hallo tik neaiškiai kažką sumurmėjo. Grįžęs girdžiu už sienos veikiantį feną. Vadinas, kaimynas.
Kai tas japonas vaikšto, girgžda grindys, o kai leidžia vandenį, tai atrodo, kad kažkas atsuko manąjį čiaupą. Pirmą kartą tai patyriau vidury nakties – pašoku, nieko nematau, o vanduo bėga. Džiugina tai, kad jo lova tiek nebraška, kad pagalvočiau, jog po mano drovusis japonas lenda po mano antklode.
Bendrabutis – išskirtinis Greifswalde. Sako, kad vokiečiai, norintys prisiminti DDR atmosferą, prašo čia gyvenančių pasikviesti juos į svečius. Na, mano kambario tapetai tikrai tuos laikus mena. Atsigulu, žiuriu į sieną, ir ima akyse mirgėti tos smulkios taukuotos gėlytės. Ant vienos sienos, kur buvo dabar jau nukniauktas paveiksliukas, tapetai rodo savo jaunystės spalvos galimybę, o dabar jie kaip geltonas sviestinis popierius.
Dar yra toks aparačiuks prie kambario kriauklės, kuris pašildo
vandenį. Vieną kartą įsijungiau, nusiprausiau, niuktelėjau ir išsijungė. Bet antrą kartą niekaip ne-išsijungia. Tuzginu jį kiek galiu -nieko, tik daugiau šnypščia. Galvoju, reikia vyniot meškeres iš čia. Bet susitinku valytoją. Štai žiūrėk, kokia problema. Kokia problema, -klausia, kas yra, neveikia? Veikt tai veikia, bet kad veikt nesustoja. O ta valytoja: tai gerai, kad veikia, viskas tvarkoj. O, karštas vanduo! Tai jeigu per karštas, tai su šaltu pamaišysi. Bet, sakau aš, ta lemputė neišsijungia. Tai gerai, veikia, sako ji ir išeina.
Žodžiu, susišnekėjom. Valytoja, turinti įprotį po kiekvienos frazės sukrizenti, man įspūdžio nepadarė. Jaučiausi apie gresiančią nelaimę pranešęs, atsakomybe pasidalijęs ir išmoviau lauk. Grįžus radau aparačiuką nusiraminusį. Kai pagalvoji, jeigu jau visokie aparačiukai iš DDR turi tokių neurozių, tai ką jau kalbėt apie valytojas…
Tad virtuvėje pašeimininkaut net nebandau, nes nujaučiu, kad ten tokių aparačiukų bus daug daugiau. Kita vertus, kai kriauklė visada pilna neplautų indų, ne ką ir tepašeimininkausi.
Deja, ar laimė, šiame ekskliu-zyve ilgiau užsibūti neteks. Buvo pasakyta, kad čia ilgai negyvenama, reikia susirasti kitą vietą. Ir patys surado. Matysim.
Tiesa, buvau dar susidūręs su vienu turku, bet tas į mano Hallo nesiteikė net sumurmėti. Suprask, čia turkai rules.
Atsisveikinimas su puikiuoju DDR baraku prasidėjo liūdnai.
Sentimentalusis vandens šildymo aparačiuks neįsijungė visai. Grū-dinuosi šaltu vandeniu, nes, kaip supratau, sveikatos draudimas čia ne pigiausias. O aš turiu tik pirmosios pagalbos draudimą. Tad šiaip sau sugalvojus sirgti nerekomenduotina.
Susirandu savo naująjį baraką, kur duris atidaro toks diedas su kombinezonu, Herr Lubeck, na, kur tokie ūkiški būna, ir kai šneka, tai net nebandyk suprasti, geriau iškarto pereiti į pirštų, mimikos ir supaprastintą esperanto kalbą. Bet šiaip taip viską užpildau, ir veda jis mane į butelį, kurį vakar nuomos sutartį sudariusi moteriškė apibūdino kaip didelį, šviesų, ramų, su balkonu, internetu ir tik su dviem kaimynais, su kuriais dalinsiuosi dušu ir virtuve.
Ir iš tiesų – ramu kaip po gero baliaus, virtuvė apšnerkšta dar labiau, nei tai padaryti sugebėdavo visas aukštas Bachstrasėj. Nei radijo, nei televizoriaus. Jeigu norėtume pasirodyti bent ir šiek tiek paskaitantys, reikėtų cituoti poetą – internetas yra niekur. Taigi jis yra, bet kabelį reikia pačiam susi-šaudyt.
Kas čia dar, viena kėdė, lovytė, spinta ir lentyna. Apie patalynę, kokias nors pakabas toje spintoje nėra net kalbos.
Kolegė lenkė, kuri gyvena tame pačiame barake, sakė, kad įsikūrė „ne visai centre’, pagal mimiką suprask, kad tuoj už senamiesčio sienos. Tolimesnių taškų nuo centro reikėtų paieškoti.
Žadėtas bendras balkonas yra, bet įėjimas per mano kambarį. Jaučiu, bus linksma.
O kambarys iš tiesų šviesus. Langai į pietus. Be užuolaidų. Ir be jokios užuominos, ant ko jas reikėtų kabinti.
Prisiregistravau! Jokių nuotykių, ką dabar draugams rašyti? Nors ne visai. Jau viską sutvarkius, atsisveikinus ir jau neriant pro duris tarnautoja, kuriai prieš porą minučių prisipažinau esąs Romos katalikas, dar įbruko kažkokią sąskaitą. Nieko nesupratau. Maždaug, jei bus gera nuotaika, sumokėk. Nesvarbu (Es ist egal!) Einu su žemėlapiu toliau, kur man vakar merginos apibraukė objektą – naudoti dviračiai. Objektas yra, bet dviračių neparduoda, tik remontuoja. Einu, einu, einu toliau. Susitinku tokį tipą iš Baltistikos instituto. Purto galvą, nežino, kur čia nusipirkti pavažinėtą dviratį. Ko klausiau, niekas nežino. Viena kolegė iš mūsų chebrytės kaip didžiausią paslaptį pasako, kad jai neseniai kažkas siūlė, gali perklausti. Suprantu, kad turėčiau likti skolingas visą gyvenimą, todėl ant kelių nepuolu. Varge, kai apsidairai, tai pusė čia važinėja su senelių dviračiais, tai iš kur jie juos gauna? Kažkokia kafka, jei cituotume cituotą poetą.
Grįžtu į Bachstrasę susirinkti paskutinių reikalų. Kai gatvėje koks dvidešimt laipsnių ir kaž-kokiakafka, o čia šaldytuve du butelaičiai šalto alaus, tai jaučiu, kad tik vokiškas alus ir tegali mane suprasti.
A, va. Išvažiuodamas vis galvojau, kaip čia reikės įsitaisyti krepšinį žaisti. Pirmas susidūrimas su krepšiniu: kažkokios sa-
natorijos kieme į aptvertą ir naujai sutvarkytą krepšinio aikštelę suvaryti šeši kam virš penkiasdešimt. Žvalgosi į debesis, paridena vienas kitam kamuolį, arba paspiria… Ir turbūt galvoja, kodėl tokius sunkius ir kietus kamuolius davė, spiriant koją skaudą, turi lenktis ir ridenti. Nors, jei žvalgosi į debesis, vilties yra, kad supras, jog tos skylės aikštelės galuose yra ne gandralizdžiai.
Ir antras tos srities patyrimas: daugiabučių kieme krepšinio aikštelė pilna automobilių. Taip ir norisi pasakyt – futbolo aikštėse, žinokit, vietos dar daugiau.
Tuščia tų vokiečių, ant barako pašto dėžučių radau du lietuviškus vardus – Aušra ir Paulius. Jos pavardė lietuviška, jo – ne. Jam, regis, pasisekė labiau.
Einu pėsčias dar sykį iki centro pas tokią pažįstamą lietuvę, gal ką pasiskolinsiu. Savo kom-pą, aišku, tysiuos sykiu, negi jį paliksiu balkono prieangyje, čia tokią mano kambario funkciją sugalvojo DDR architektai. Jaučiu, jau pūslės, visas raudonas, bet ne vienas aš Viešpačiui nusidėjau, priešais vyrukas ateina nešinas dviračiu ant pečių be priekinio rato.
Beveik neįtikėtina, centre radau kompų parduotuvę ir gavau laidą internetui! Laidą gali gaut, bet ne dviratį.
Iš pažįstamos parsinešiau mažą pagalvytę. Pažįstama sakė, kad pernai iš šio bendrabučio penkto aukšto iššoko vienas toks norvegas. Pagalvytė man miegui. Gyvenu ketvirtame.
Turiu pasakyt, kad taip ir nesupratau, kada parėjo mano kaimynai, kažkokie neaiškūs krebždesiai, bet vis jų neužtinku virtuvėje, kuri, beje, jau kažkada ir kažkieno išblizginta.
Einu miegot, bet ką dabar daryt – nusirengt, apsirengt?..
