Iš humanitarinio emigranto dienoraščio

Iš humanitarinio emigranto dienoraščio

Aš ir šakotis

Rimantas Kmita

Kad kelionė į Vokietiją bus įdomi, supratau gavęs žinutę iš Paryžiaus – reikia šakočio ir lietuviško alaus.

Kol gavau tą šakotį patikimoje pakuotėje – atskira istorija, bet štai aš jau stoviu su tuo šakočiu Kauno autobusų stotyje ir mane visi nužiūrinėja. O kai lipu į autobusą, ir šypsosi. Iš gailesčio. Bet šypsosi tas, kas šypsosi paskutinis, galvoju.

Aš ir šakotis ant mano kelių pasiekiame Lietuvos-Lenkijos sieną. Kadangi autobuse yra vaikų, vienas apskritai kūdikis trijų mėnesių, kiti juodi, nors motina ir lietuvė, tai nenustembu, kad užsilaikome. Po kokios valandos krapštydamasis dantis ateina ir lenkų pasienietis, ką padarysi, jam, matyt, buvo pavakariai.

Indas ir žydelis tupinėja apie rusiškai kalbančią gražuolę, kuri išdidžiai pasakoja, kad yra iš Lietuvos, bet lietuviškai nekalba. Užtat indas kalba kuo puikiausiai. Sako, kad dirba Kaune taksistu. Bet kas ten sugaudys. Namai jo Vokietijoje, dirba Kaune dušmanu, moka kinų ir dar visokių kalbų, kur tik nebuvęs, ką tik neveikęs. Žydelis irgi ne iš kelmo. Važiuoja jis iš Minsko, ne, iš Rygos, sako vėliau. Vežasi turbūt visą sandėlį alaus. Gyvena Olandijoj. Angliškai jis bando paaiškinti rusei, kad yra žydas – Jew. Rusei vis girdisi George. Žydelis jau rimtai ima pykti, mano, kad iš jo tyčiojasi.

Ketvirtą valandą ryte kažkur Lenkijoj mūsų autobusas kaput. Kurį laiką dar bandom snudūriuot, bet kažkaip nebeišeina. Ką gi, saulėtekis Lenkijoj, niekas nežino kur esam ir kiek liko iki sienos. Vairuotojas atsarginių detalių desperatiškai ieško šalia esančiose šiukšlių dėžėse, ir aš suprantu, kad galima atsipalaiduoti – jau visiškai nebesvarbu, kiek ten liko ir kada mes Vokietijoje būsim, nes viskas Dievo rankose. Apsidžiaugčiau, kad apskritai būtumėm.

Vis dėlto po kokių keturių valandų autobusas pajuda. Ir mes net artėjame prie Lenkijos-Vokietijos sienos, kuri siauručiame kelyje svetingai pasitinka mus sunkvežimių virtine jau prieš kokius 30-20 km. Autobuso bobulytės turi savo paaiškinimą – taigi vokiečiai vėl turėjo ilgą savaitgalį – tris dienas, kažką vėl šventė ir nedirbo, tai dabar, pirmadienį, visi kibo į darbus ir stovi prie sienos. Aš vietoj tų vairuotojų švęsčiau toliau.

Šiaip ne taip judam į priekį, kai ką pralenkdami, kai ką praleisdami iš priekio. Privažiuojame sieną ir bobutės skundžiasi lenkų muitininkui, kad mes jau vėluojame penkias valandas, kad jau turėjome būti ten ir ten, lenkas linguoja galva ir sutvarko viską labai greitai.

Bet vokiečiai, gerai pailsėję ir darbingai nusiteikę, stabdo ir purto visus. Bobučių duomenimis, mūsų autobusas ar tai perpildytas, ar tai licencija nepratęsta, ar bagažo per daug ir turi mokėti baudą. Autobusas baudos bando išvengti ir mes sėdime.

Mus lenkia sunkvežimiai, kuriuos mes aplenkėme iki sienos likus n kilometrų, ir tai nuteikia viltingai. Šiaip visą kelionę buvęs gana ramus trijų mėnesių kūdikis paleidžia dūdas. Jam irgi jau viskas atsibodo, o svarbiausia – baigėsi visas motinos pasiimtas maistas.

Kažkodėl tie estai mums rodo propagandinius filmus apie rusų herojus Čečėnijos kare. Jau kelios valandos sėdim ant Vokietijos sienos, vokiečių pasieniečiai iš autobuso lipti neleidžia, žiūrim tą patį filmą antrą kartą ir jaučiu, kad jei nebūtų nefasonas, tai verktų visi kaip tas trijų mėnesių kūdikis. Su rusų-lietuvių gražuole jau niekas nebesikalba. Visiškas tupikas, rebiata.

Galiausiai prasideda. Indas ir žydelis ima laužti degtinaitės butelaitį ir vaišinti visą autobusą. Po truputį viskas įsisiūbuoja ir neviltis virsta tragikomišku šventimu. Iš pradžių visi dar geria atsargiai, tikisi, kad šiandien turės kažkur dalyvaut, su kažkuo susitikt, bet galiausiai pramuša. Atsiranda Starka, Trejos devynerios ir dar kažkas. O dar žydelio alus! Žydelis Aleksandras visus kviečia į svečius pas save į Amsterdamą, gyvena dabar išsiskyręs ir jam tereikia paskambint. Indas su latviu, kuriam, kaip pastebėjau, dingo vienas auskaras, keičiasi adresais, darys automobilių biznį, toks lietuvis tik renkasi visų kontaktus ir žada pas visus atvažiuoti. Bobutės rezga planą, kaip jos aprašys šią kelionę laikraščiui ir sukompromituos firmą. Kito kelio nėra, nes teismo nelaimėsi. Aš kol linkęs pataupyti savo jėgas ir savojo kozirio – puspilnio naminės litro – dar nemetu, vakaras dar toli, o jei mes čia nakvotume, autobuse prie Oderio, visai nenustebčiau.

Bet pasieniečių automobilis parveža mūsų autobuso palydovę iš už Oderio, kaip sako bobutės, ten ji mokėjusi baudą, ir galiausiai mes pajudame. Autobuse ovacijos ir pergalės šokiai.

Berlyne nuvažiuoju aš ramiai į rytinę traukinių stotį, nusiperku bilietą, o pardavėja man tarp kitko sako: tai va dabar su tuo bilietu S-Bahnu nuvažiuosi į centrinę stotį, o ten šeštas kelias. Šeštas kelias! Kad ten keli aukštai visokių kelių ir platformų. Paskutinį kartą, važiuodamas į Lietuvą, išlipau aš toje centrinėje stotyje persėsti, tai kol iš jos ištrūkau, mažiausiai pusvalandis. O dabar mano traukinys išvažiuoja už pusvalandžio. Jaučiu, kad trisdešimt eurų eina šuniui ant uodegos. Važiuodamas į stotį su savuoju šakočiu, kurį visi godžiai nužiūrinėja, nes labai graži jo dėžutė, gilinuosi į savo bilietą. Skliausteliuose prie šešto kelio parašyta tief – giliai. Neriu į pačią stoties gilumą ir, negaliu patikėti savo akimis, atsiduriu prie šešto kelio. Tiesiog geniali pastaba – tief.

Ką gi, šakotį ir mane miestelio traukinių stotyje sutinka pirmoji šeimininkė, šypsosi, vaišina mane alumi ir kebabu. Smagu, jaučiuos tarsi į namus būčiau grįžęs.

Kitą rytą susitinku profesorių, kuris vietoj Guten Morgen klausia, kodėl aš vakar nebuvau paskaitoj. Tai ką, gal viską papasakot? Taip nuodugniai, tief. Nes mano paaiškinimas, kad autobusas vėlavo dešimt valandų, vargu ar įtikins.

by admin