Iš kultūros – į natūrą

Iš kultūros – į natūrą

Kelias iš Klaipėdos skulptūrų parko į Smiltynę – nauja galimybė pažvelgti į sovietmečio meno istoriją, įsitikinusi šiuolaikinės skulptūros kuratorė menotyrininkė dr. Elona Lubytė.

Sondra Simanaitienė

Jos žodžiai skamba kaip provokatyvi intriga Klaipėdos miestui – kurti gyvąją Skulptūrų parko mitologiją, atgaivinti Smiltynės simpoziumų aikštelę ir tiesti naujus kelius uostamiesčio kultūros žemėlapyje. Iš parko – į simpoziumų aikštelę. Iš kultūros – į natūrą.

– Jūs esate tas žmogus, kuris šiandien formuoja santykį su sovietinio laikotarpio menu, ypač su skulptūra. Klaipėda ir Skulptūrų parkas – kokios jums kyla asociacijos, išgirdus šiuos pavadinimus? – pasiteiravome dr. E.Lubytės.

Palikimas tebelaukia įvertinimo

– Perdedate. Esu tik muziejininkė, Lietuvos dailės muziejaus šiuolaikinės lietuvių skulptūros rinkinio saugotoja, tyrinėtoja, kuratorė ir VDA UNESCO Kultūros vadybos ir kultūros politikos katedros dėstytoja. Dėsninga, kad kuruojant parodas ar aptariant su studentais šiuolaikinio meno lauke vykstančius pokyčius, tenka atsigręžti į praeitį. Tiksliau, vertinti nūdieną ankstesnių patirčių ir pasiekimų fone. Tačiau kol kas šis netolimas, kai kam nepatogus prisiminti laikotarpis dar nesulaukė išsamaus, visuminio naujųjų laikų įvertinimo.

Vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvos TSR mokslų akademijos Kultūros ir meno instituto parengtas XX a. Lietuvos dailės istorijos trečiasis tomas, skirtas 1940–1960 m. lietuvių tarybinei dailei, buvo išleistas 500 egz. tiražu. Atspausdintas rotaprintu 1990-aisiais.

Tiesa, šiuolaikinei skulptūrai sekėsi dėl dailės istorikės Giedrės Jankevičiūtės nuoseklaus dėmesio modernizacijos procesams. Autorės pastangomis išleista kolektyvinė studija „Skulptūra 1975–1990“ („Aidai”, 1997), konceptualiai aktualizuotos skulptorių Ksenijos Jaroševaitės, Vlado Urbanavičiaus kūrybos apžvalgos, kuruotos bei katalogais palydėtos patriarchų Roberto Antinio (vyresniojo), Juozo Mikėno, Petro Povilo Aleksandravičiaus palikimą apibendrinančios parodos.

Tačiau, be pavienių teminių konferencijų, personalinių ar teminių parodų bei jų katalogų, vis dar neturime leidinio, pateikiančio naują požiūrį į sovietmečio meninį palikimą.

Nuo 1988 m. iki 2009 m., gyvendami Nacionalinės dailės galerijos atidarymo laukimu, neturėjome galimybės į šį laikotarpį pažvelgti iš platesnės perspektyvos. O šiandien jau nauja kasdienybė lipa ant kulnų (švietimo sistemos, estetinio ugdymo spragos, pažeista pusiausvyra tarp aukštosios ir populiariosios kultūros, stiprėjantys vartotojiški visuomenės poreikiai ir kt.), skatina ieškoti naujų meno ir publikos sąveikos būdų.

Muziejus stingdo gyvybę

– Įvaizdinusiam sovietmečio modernizacijos procesus Klaipėdos skulptūrų parkui bei greta atkurtai Senųjų miesto kapinių, kurių vietoje parkas buvo kuriamas, erdvei šiandien suteiktas muziejinis statusas. Viena vertus, tai gerai, nes erdvė ir kūriniai turi šeimininką. Tačiau viešos erdvės muzieologizavimas stingdo gyvesnio santykio su nūdiena galimybes. Čia labai svarbus ne tiek miesto savivaldos politikų ir administratorių, bet ir pačių miestiečių, skirtingų kartų kūrėjų santykio su šia vieša erdve klausimas. Miestiečiai turėtų būti įtraukti į diskusijas apie tai, kaip parką padaryti gyvą ir įdomų šiandien. Nebūtina to sieti su tapačių praktikų tęsimu – naujų skulptūrų statymu. Galimos ir kitos formos, atliepiančios naujųjų, socialiai aktyvių meninių praktikų įvairovę.

Jaunoji karta dažnai geriau žino, kas vyko ir vyksta pasaulyje, nei mūsų šalyje. Terra incognita sovietinį laikotarpį reikėtų panaudoti ne kaip makdonaldinę strategiją, t.y., kai tam tikrus faktus pateikiame kaip popkultūrinę egzotiką. Ši strategija sėkmingai panaudota „Grūto parke“, pristatant oficialios, ideologiškai reglamentuotos sovietmečio monumentaliosios skulptūros ikonografiją.

Šiandien visuomenėje neslūgstant įtampai tarp tradicinių ir naujųjų meninių vertybių, akcentuojant požiūrių tęstinumą, vieša Klaipėdos skulptūrų parko kolekcija, žyminti sovietmečio modernizacijos raidą, galėtų tapti erdve, kurioje plėtojamos, pristatomos, aptariamos, kritikuojamos naujos, socialiai aktyvios meninės praktikos. Galbūt rinkodaros požiūriu, ieškant Skulptūrų parko vietos Klaipėdos kultūros institucijų žemėlapyje, vertėtų sutelkti dėmesį į paskutiniojo XX a. ketvirčio ir nūdienos, XXI a. modernybės suvokimo, skirties ir tapatumo klausimus.

Reikia suvienijančios motyvacijos

– Kita vertus, Klaipėdos skulptūrų parke ir Smiltynės simpoziumų aikštelėje bei greta jos atsiradę kūriniai sudaro vientisą kolekciją.

Smiltynė yra tarpinė stotelė tarp miesto ir rekreacinės Baltijos pajūrio erdvės. Šią ypatybę būtų galima panaudoti kaip Skulptūrų parko erdvės praplėtimą. Juk šiandien patys klaipėdiečiai nežino, kur yra Smiltynės simpoziumų vieta ir kaip atrodo ten išlikusios Algirdo Boso, Mindaugo Navako, Gintaro Gailiaus, Algio Lankelio, Vytenio Jankūno skulptūros.

Kodėl? Juk ši erdvė galėtų tapti unikalia stotele, liudijančia apie sovietmečio kūrybines alternatyvas. Ji galėtų suteikti impulsą naujiems projektams. Tam būtini ne tik strateginiai sprendimai ar pinigai. Tam būtina gyvoji mitologija, kurstanti susidomėjimą parku bei jį kūrusia bendruomene.

Reikia motyvacijos, suvienijančios skirtingų kartų kūrėjus, politikus, verslininkus, miesto gyventojus bei svečius. Kodėl šiandien mums turėtų rūpėti ši ar kita vieta? Jei parkas kaip muziejus nėra pakankamai įdomi ir patraukli erdvė miestui, galbūt ji galėtų tapti vieta diskusijai apie laikmetį, istoriją.

Palikti parką kaip kunstkamerą, uždarą užbaigtą sistemą nebūtų prasminga. Reikia ieškoti būdų, kaip šią erdvę įterpti į nūdienos miesto kultūrinį gyvenimą, turizmo paslaugų tinklą.

Galbūt sujungus dvi erdves – Klaipėdos skulptūrų parką ir Smiltynės simpoziumų vietą, rastųsi kelias, kuriuo pasukęs lankytojas susitinka ne tik su kultūra, bet ir natūra. O juk tai svari motyvacija tiek šiuolaikinio gyvenimo ritmo išvargintam miestiečiui, tiek smalsaujančiam turistui.

by admin