Iš „Pasakų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“

Iš „Pasakų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“

 

Šeštosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis ir riteris Tenksalotas švenčia vieną labai ypatingą dieną

Gintaras Grajauskas

– Ar galėčiau jūsų dar šio bei to paklausti, misteri Kaindli? – mandagiai pasiteiravo riteris Tenksalotas iškart po pusryčių – kiaušinienės su traškia šonine, skrebučiais, keptais pomidorais ir arbatos su pienu.

– Žinoma, – maloniai linktelėjo misteris Kaindlis. – Tik prieš tai noriu jūsų paprašyti. Ar nemalonėtumėte manęs paklausti – kuri šiandien diena?

– Hm, be abejo, – kiek sutriko Tenksalotas. – Štai, prašom: ar nepasakytumėte, misteri Kaindli, kuri šiandien diena?

– Su didžiausiu malonumu, mano jaunasis drauge, – jausmingai atsakė misteris Kaindlis. – Kaip mane gyvą matote, galiu prisiekti, ranką ant širdies pridėjęs, jog šiandien – balandžio tryliktoji.

Misteris Kaindlis palaimingai atsiduso ir nutilo, įsmeigęs akis į tolumas.

– Esu linkęs neabejodamas jums pritarti, garbusis misteri Kaindli, – tarė Tenksalotas. – Visai galimas dalykas, jog šiandien – balandžio tryliktoji. Ir kas toliau?

– O toliau, jaunasis drauge, štai kas. Ši diena – ypatinga. Šiandien mes švęsime, vaišinsimės ir puotausime. Nors šiemet išpuola pirmadienis, mums tai visai nesvarbu.

– Jūsų gimtadienis! – pabandė atspėti Tenksalotas.

– Oi, ne, – sukrizeno misteris Kain-

dlis. – Mano amžiaus džentelmenui triukšmingai švęsti savo gimtadienius tikrai nepriderėtų. Šiandien švęsime Vyro, atkeliavusio iš Pasaulio Krašto, dieną.

– Vyro, atkeliavusio iš Pasaulio Krašto? Skamba labai intriguojamai, – mandagiai tarė Tenksalotas.

– Taip. Arba, kaip jį dar vadindavo, Rudojo Kornvalio Milžino dieną. Jo garbei mes, vadovaujami manęs, tai yra šeštosios mūsų galvos, visą dieną lėbausim, gersime škotišką viskį, valgysime keptą žąsį ir dainuosim.

– Gaila, nepažįstu Rudojo Korn-valio Milžino. Tikriausiai šaunus vyras. O ir škotiško viskio nesu ragavęs, – prisipažino Tenksalotas. – Bet mielai prisijungsiu prie jūsų puotos, misteri Kaindli.

– Mums bus didelė garbė, – tarė misteris Kaindlis, išridendamas iš pusrūsio nemenką ąžuolinę statinaitę, viena ranka išlupdamas volę ir sklidinai pripildydamas krištolo taures. – O apie Vyrą iš Pasaulio Krašto, kaip matau, teks jums šį tą papasakoti. Ir aš esu visai tikras, mielas Tenksalotai, jog ši istorija bus jums prie širdies. Prašom, jūsų taurė.

– Dėkoju, – Tenksalotas paėmė taurę ir patogiau įsitaisė krėsle, pasiruošęs klausytis.

– Hm… Net nežinau, nuo ko čia pradėjus… Gal tiesiog – pradžioje imsiu ir tiesiai šviesiai paklausiu: ar esate ką girdėjęs apie garo mašinas ir garvežius?

– Be abejo, – linktelėjo Tenksalotas. – Tai įrenginiai, davę pradžią žmonijos industrinei…

– Puiku, – pertraukė jį misteris Kaindlis, nekantriai mostelėjęs ranka. – Tai gal žinote ir kas sugalvojo garo mašiną? Ir kas sugalvojo garvežį?

– Luktelkit, kažkadaise tikrai žinojau; mokėmės apie tai. – Tenksalotas suraukė kaktą. – Na taip, kiek pamenu, garo variklį sukūrė Vatas. Džeimsas Vatas. O garvežį – ne kas kitas, o Džordžas Stefensonas.

Misteris Kaindlis nepatenkintas papurtė galvą.

– Taip ir maniau. Klystate, mielas drauge. Tai apmaudi klaida, kurią kažkodėl daro dauguma žmonių. Jei dėl Vato dar ir galima būtų ginčytis – šiokį tokį, nors ir gana apgailėtiną, garo variklį jis tikrai sugalvojo, tai dėl Stefensono visiškai aišku: garvežį sukūrė ne jis.

– Tikrai? – sutriko Tenksalotas.

– Tikrų tikriausiai. Būtent todėl šiandien mes ir švenčiame Rudojo Milžino, Vyro iš Pasaulio Krašto dieną. Bet pradėkime iš pradžių. Į sveikatą, Tenksalotai! Gurkštelkime šio tauraus gėrimo už garbingo ir verto vyro, Ričardo Trevitiko, garbę ir atminimą!

Tenksalotas pakėlė prie lūpų taurę ir atsargiai gurkštelėjo. Oioi! Narsusis riteris visas išraudo, o iš akių ištryško ašaros.

– Kaip jums viskis? – mandagiai pasiteiravo misteris Kaindlis.

– Atvirai kalbant, degina kaip ugnis, – pasiskundė Tenksalotas.

– Pradžioje – degina. Vėliau – šildo, – tarė misteris Kaindlis. – Beje, apie ugnį: žmonės kažkodėl sieja drakonus su ugnimi. Iš tiesų mes esame labiau vandens, nei ugnies būtybės. Ir ugnimi alsuojam tik labai retai, išskirtiniais atvejais. Sutrikus virškinimui – užvalgius, pavyzdžiui, kokių nebešviežių konservų.

Čia misteris Kaindlis dėbtelėjo į Tenksaloto šarvus ir smagiai sukrizeno.

– O tai, ką jūs laikote dūmais, tumulais virstančiais drakonui iš šnervių, tėra viso labo garai. Žinoma, išskyrus tas akimirkas, kai aš rūkau savo pypkę, – toliau tęsė misteris Kaindlis. – Jei norite žinoti, mes, drakonai, esame garu varomi sutvėrimai. Ir liepsna mums reikalinga vien tinkamai temperatūrai palaikyti. Kad neužgestumėm. Palyginti su jumis, žmonėmis, mūsų mechanika yra kiek tobulesnė. Kad ir vien tuo, jog mes turime įtaisytą apsauginį vožtuvą. Žmonės dažnai naudoja tokį posakį, kurį perėmė iš drakonų, neturėdami nė menkiausio supratimo, ką jis iš tiesų reiškia: „nuleisti garą“. Mes jį iš tiesų ir nuleidžiam, labai paprastai – kai prireikia, tiesiog atidarom apsauginį vožtuvą. O žmonės tokiais atvejais krinta pakirsti širdies smūgio, nes tokio vožtuvo neturi. Bet mes kiek nukrypom į šalį, grįžkime prie Kornvalio milžino… Tai štai: vieną gražią dieną, kai buvau gerokai jaunesnis ir piktesnis, prie mano durų pasirodė didžiulis, rudaplaukis, susitaršęs ir seniai nesiskutęs žmogus, nešinas ąžuoline statinaite – lygiai tokia, kaip šita. – Misteris Kaindlis mostelėjo į viskio statinaitę. – Lyg niekur nieko atsisėdo ant akmens lauke prie durų, gurkštelėjo iš statinaitės ir uždainavo. Traukė savo keistas dainas vieną po kitos – toks įspūdis, jog čia pat, vietoje, jas ir sugalvodamas. Dainavo man negirdėta, bet nuostabiai gražia kalba – kaip vėliau paaiškėjo, kornų kalba.

Galop, kad ir kokios gražios tos dainos, man pradėjo po truputį įgrist – mat po kiekvieno gurkštelėjimo Rudasis Milžinas dainavo vis garsiau ir vis prasčiau, kol aš nebeištvėręs atidariau duris, pasirengęs vienu spyriu nubildinti jį nuo kalno viršūnės su visa statinaite. Taigi – atidarau duris, o jis jau stovi išsitempęs kaip kareivis, su ta savo statinaite rankose. Žiūri savo žydromis akimis, šypsosi į rudą barzdą ir tiesia statinaitę man – te, gurkštelk. Ir aš – kažkaip savaime, net nežinau, kaip tai nutiko – taip pat išsišiepiau, paėmiau statinaitę ir gurkštelėjau. Jis linktelėjo, dar labiau išsišiepė ir gurkštelėjo pats. Tada aš, tada vėl jis. Ir kaskart vis plačiau šiepėmės vienas kitam – na patiko jis man, iš pirmo žvilgsnio. Po pusės statinaitės mudu kvatojomės, laužėm rankas, ėjom ristynių, paskui jis dainavo korniškai, paskui aš drakoniškai, paskui abu ašarojome apsikabinę… Taip mano gyvenime per vieną dieną atsirado du galingi dalykai: Ričardas Trevitikas iš Korn-

valio ir škotiškas viskis. Su škotišku viskiu, mielas Tenksalotai, judu jau šiek tiek pažįstami, o apie gudragalvį Trevitiką dar išgirsite.

Misteris Kaindlis gurkštelėjo viskio ir prisidegė pypkę.

– O po kelių dienų, kai jau visas dainas buvome išdainavę, Trevitikas tarsi netyčia išsitraukė iš krepšio kažkokius brėžinius ir ėmėsi juos atsainiai apžiūrinėti. Žvilgtelėjau ir aš. Ir ką jūs sau manote, Tenksalotai? Tai buvo garo vežimo, garvežio brėžiniai!

– Tikrai žavinga, – trumpai tarstelėjo Tenksalotas.

– O taip, iš tiesų! Šis gudrus vyras puikiai žinojo, į ką kreiptis. Pataikė būtent tuo adresu. Juk didesnių garo specialistų už drakonus visame pasaulyje nerasi… Nepasakosiu jums visų techninių smulkmenų apie aukšto slėgio garo katilus – pasakysiu trumpai: jo garvežys išties buvo labai neblogai sugalvotas. Jis net panaudojo krumpliaračių sistemą, kurią mes, drakonai, vadiname Saulės ir Planetų pavara. Tiesa, keletą esminių momentų jis buvo pražiūrėjęs – tad turėjau jam šį bei tą paaiškinti apie apsauginį vožtuvą ir vadinamuosius „garo marškinius“ – be kurių kiekvienas drakonas akies mirksniu užvirtų ir susprogtų.

– Berods suprantu, kur lenkiate, – tarė Tenksalotas. – Išeitų, mes esame skolingi drakonams ne tik už dūdmaišius, bet ir už garvežio atsiradimą?

– Ne tik drakonams. Visų pirma – Ričardui Trevitikui, Kornvalio milžinui. Ir dar vienam škotui, vardu Viljamas – dideliam išradėjui ir fantazuotojui, veikiausiai taip pat ne kartą bendravusiam su drakonais. Tas Viljamas gyveno Korn-valyje, Redrute, visai šalia Trevitiko namų, kai šis buvo dar vaikas. Jo namas buvo viso miestelio berniūkščių susižavėjimo objektas: mat jame buvo įrengtas dujinis apšvietimas, kambariai grūste prigrūsti keisčiausių mašinų, modelių ir įrenginių, o kartkartėmis pats Viljamas, būdamas gerai nusiteikęs, apsukdavo aplink namą keletą ratų savo paties sukonstruotu garo vežimu. Trevitikui tai padarė tokį įspūdį, kad visą savo gyvenimą jis paskyrė garui ir garvežiams.

– Įspūdinga. Su jūsų pagalba, misteri Kaindli, jam neabejotinai turėjo visai neblogai sektis?

– Ir taip, ir ne, – pakraipė galvą misteris Kaindlis. – Matote, paprastai taip ir būna: pasaulyje vieni turi idėjų, talentą ir smalsų protą, o visai kiti – galios, pinigų ir gabumą prekiauti. Todėl mažai kas ir težino, jog pirmąjį garvežį sukūrė Trevitikas. Ir net ne vieną, o visus keturis garvežius: pirmasis, mano ir manosios pypkės garbei, vadinosi „Pūškuojantis Velnias“; apie jį Kornvalyje iki šiol dainuojamos dainos. O ketvirtasis, paskutinysis, vadinosi „Pagauk, Jei Gali“. Ir visi keturi kuo puikiausiai veikė – bėda tik, kad kai garvežius mėgindavo užkelti ant medinių bėgių, pritaikytų arklių traukiamiems vežimams, šie juos tiesiog sutraiškydavo. Bet čia juk jau bėgių problema, visai ne garvežių… O Trevitikas visus už savo išradimus gautus pinigus kaipmat išleisdavo – kaip jūs manote, kur? Žinoma, naujam būsimam garvežiui – pats likdamas be skatiko. Galų gale, netekęs pinigų ir vilties, išplaukė į Pietų Ameriką – įrenginėjo savo mašinas Peru, Kosta Rikos, Kolumbijos kasyklose… Taupė pinigus nuosavai sidabro kasyklai, tikėdamasis iš jos užsidirbti pakankamai savo garvežiams – ir jau būtų surinkęs tuos pinigus, bet čia prasidėjo neramumai, ir Kornvalio milžinas, vėl likęs be skatiko kišenėje, ėmėsi konstruoti naujo pavyzdžio šautuvus Bolivaro sukilėliams. Kai galų gale, sušelptas vieno garsaus anglo, vargais negalais grįžo namo, mes dar kartą susitikome. Šįkart viskiu vaišinau aš. Buvo nekalbus, sulysęs ir pavargęs, vis kosčiojo, bet nuo viskio kiek pralinksmėjo. Vis kėlė aukštyn didžiulį kaip kultuvė kumštį ir kartojo: „Me ne vidn cewsel Sawznek!“* Nemoku korniškai, bet spėju, kad čia kaip ir koks jo šūkis – riteriai mėgsta tokius užsirašyti ant skydo. Manyčiau, kas nors apie garą ir garvežius – „Duokim garo!“ ar panašiai. Ir vis pasakojo apie Kornvalį – kokia tai nuostabi vieta, gražiausia visame pasaulyje. Ir kad Kornvalyje yra vietovė, vadinama Pasaulio Kraštu – kadaise jis netoli jos darbavosi kasykloje keistu pavadinimu – „Ding Dong“. Ir kad kornų kalba iš tiesų yra senoji riterių kalba, o Tintedželio pilyje gimęs ne kas kitas, o pats karalius Arturas. Paskui užmigo, padėjęs galvą ant stalo, per miegus vis murmėdamas ir šūkčiodamas tą savo – „Sawznek, Sawznek!“

Misteris Kaindlis patylėjo, įsmeigęs akis į židinį.

– Tuomet jį mačiau paskutinįjį kartą. Buvo pernelyg sunku žiūrėt į tą žilą milžiną, priveiktą apsukrių nykštukų. Pakilau ir išėjau, pagarbiai nusilenkęs. O netrukus sužinojau didis išradėjas Ričardas Trevitikas mirė nuo plaučių uždegimo, visų užmirštas, be skatiko kišenėje, ir buvo palaidotas vargšų kapinėse. Štai tokia istorija.

– Labai liūdna istorija, – tarė Tenksalotas. – Bet labai graži. Ir labai riteriška.

– Taigi, jaunasis bičiuli. Bet šiandien liūdėti nevalia – šiandien Vyro, atkeliavusio iš Pasaulio Krašto, gimtadienis. O jam, galvas dedu, tikrai nepatiktų, jei sėdėtume nukabinę nosis. Tad teprasideda didžioji puota! Pripilkime taures sklidinai ir pakelkime jas už šaunų vyrą, didį išradėją, tikrą riterį ir geraširdį poetą Ričardą Trevitiką! Me ne widn sewsel Sawznek!

– Me ne widn cewsel Sawznek! – pagarbiai pakartojo Tenksalotas, iškėlęs taurę – ir kaip reikiant sriūbtelėjo viskio – tos skystos ugnies, kartais taip maloniai sušildančios sužvarbusią sielą.

*Misteris Kaindlis klysta: „Me ne widn cewsel Sawznek!“, išvertus iš kornų kalbos, reiškia „Aš niekada nekalbėsiu angliškai!“

by admin