Iš „TRIEILIŲ“

Alis Balbierius


Iš „TRIEILIŲ“


x   x   x

putino uogų
raudonis prieš gruodį –
degantis krūmas aušroj 
 

x   x   x

pats nuostabiausias
performansas visatoj –
garstyčios sėklelės prisikėlimas…


x   x   x

istorijos kaulus
apgraužia baltai
akademinės pelės
 

BOBŲ
VASARAI
AUŠTANT

pagonių sidabrą
lydo laukuos
voratinklių saulė
x   x   x

moters grožis –
dūžtantis saulės zuikutis
nuo veidrodžio


x   x   x

rudenio runos
byra nuo medžių –
jų prasmė tik viena…


SENTIMENTALUS
APIE TAVO KRŪTŲ
VIRŠŪNĖLES

į kalnus šiuos
įkopti norėsiu
net po mirties


x   x   x

ak, akacijų
kvapas lyg smūgis:
lyg niekad negimtų ruduo…


DEBESŲ DIENA
PRIE BALTIJOS
JŪROS

Debesų kamuoliai
lyg sapnai apie baltus –
iš Herodoto tolybės…


 x   x   x

šviesos alchemijoj
nepralenktas iki šiol
jonvabalių meistriškumas


REGINT MEDINĖS
SODYBOS
GRIUVĖSIUS
VĖLYVO RUDENS
GAMTOVAIZDYJE

Apleisties signatūrose
vien tik vėjo pelė
tebeieško prasmės…


PASKUTINIS

rožės haiku –
šalna ant neprasikleidusios
pumpuro formos


x   x   x

apsimesk
kad viskas gerai,
džiaugsmo fontane numiręs…


x   x   x  

rūko siela
yra mano siela –
lapkričio pirmosios rytas…
x   x   x

kartais
tik beprasmybė
suteikia prasmę gyventi


x   x   x

lietus ir lietus –
fontano liūtas
kasnakt sapnuoja sausrą


x   x   x

aušros spalva
muša tylos būgną –
rytmečio ežeras
 

SENSTELĖDAMAS
KARTAIS
PAGALVOJU,
KAD GALĖJAU BŪT
IR GOTIKOS
METALISTAS…

metalo kalba
iš gitarų – lyg kaltų
kažkas iš vaivorykščių kardą…
 

x   x   x

kas vakarą
auga medžio šešėlis
ant irstančios sienos


APIE VIENĄ IŠ TŲ,
KURIE VISADA
ŠALIA

Izos –
varnas ir vyšnių baltumas –
seniai išsprogdino akis…


x   x   x

tavo plaukai žali,
upe vaikystės
su aukšlių karoliais…


x   x   x

senas žmogus
grėbia lapų mirtį –
saulė Vėlinių rytą…
 

x   x    x

niekada
neaploja lunatikų
geltonas mėnulio šuo
 

x   x   x

ne tik rudens:
dienos trumpėja
kiekvieno keleivio…


x   x   x

krenta bedugnėn
vienas lašas sidabro –
tavo širdis mėnesienoj…

by admin