Išmušė jauno teatro valanda

Išmušė jauno teatro valanda

Tris kovo dienas uostamiestyje viešpatavo fantastiška atmosfera, kuri tarsi jaunas vynas svaigino visus jaunatviška energija, nevaržoma laisve, kūrybiniu polėkiu. Atrodė, kad kartu su Jauno teatro dienomis atėjo tikras teatro pavasaris.

Jūratė Grigaitienė

Trys dienos kartu

Klaipėdos jaunimo teatro, kurį subūrė garsus aktorius, režisierius ir įžvalgus teatro pedagogas Valentinas Masalskis, pristatinėti nebereikia. Prieš porą metų įsiveržęs į uostamiestį kaip gaivus ir galingas vėjo šuoras iki šiol neapleidžia savo pozicijų. Jis Klaipėdos mieste jau atpažįstamas, matomas, girdimas. Teatras stebina miestelėnus netikėtomis gatvės akcijomis ir teatralizuotomis eisenomis. Be jo neapsieina nė vienas didesnis miesto kultūrinis renginys, koncertas, minėjimas, o viena originaliausių idėjų – „Turgaus naktis“.

Kovo 7–9 dienomis Klaipėdos jaunimo teatro iniciatyva surengtas festivalis „Jauno teatro dienos“. Jo credo – trys teatrai, trys dienos – įrodė, kad skirtingų kartų ir mokyklų teatro menininkai gali rasti bendrą kalbą ir turi ryžto siekti bendrų tikslų.

Didžiausias Klaipėdos jaunimo teatro nuopelnas nuo pat jo susikūrimo yra intensyvios prasmingo dialogo su žiūrovais ir kūrybingo dialogo tarpusavyje paieškos. Toks įspūdis, kad visi netradiciniai muzikiniai spektakliai skirti ne uždaram profesionalų ratui, bet orientuoti į atvirumą, dialogą, ribų ir stereotipų laužymą, siekiant susigrąžinti publiką į teatrų sales. Visas dėmesys ir meilė skiriami žiūrovams, kurie dažnai pamirštami, nors yra svarbiausia teatro grandis. Jau tapo gražia tradicija publiką pamaloninti kvapnia kava, arbata ar karšta sriuba…

Fantastiškas festivalio „Jauno teatro dienos“ idėjas įgyvendinti padėjo bendraminčiai iš sostinės, du nevalstybiniai teatrai, aktyviai ieškantys savojo kūrybinio braižo. Teatro laboratorija „Atviras ratas“ ir teatro judėjimas „No Theatre“ festivalio metu parodė savo spektaklius – J.Tertelio „PRA“ (rež. Aidas Giniotis), L.Razumovskajos „Brangioji mokytoja“ (rež. Ieva Stundžytė) ir „No Concert“ (rež. Vidas Bareikis). Studentai turėjo galimybę dalyvauti kūrybinėje teatro laboratorijoje „Darbas su trupe ir publika“, kurią vedė svečias iš Didžiosios Britanijos, režisierius M.Woodwoodas, bei išklausė gero teatro bičiulio iš Prancūzijos B.Dantonelio edukacinę paskaitą „Nuo J.Copeau iki M.Marceau“, gausiai iliustruotą archyvinėmis nuotraukomis. Tris dienas nuoširdaus bendravimo išsiilgę festivalio dalyviai ir svečiai iki išnaktų kartu vakarojo, diskutavo, dainavo, svajojo, aptarė prabėgusios dienos įspūdžius neformalioje aplinkoje.

Įtaigiai ir gyvai

Klaipėdos jaunimo teatras festivalyje pristatė spektaklį „Gaidos“ ir naujausią savo premjerą „Batai“, sukurtą jų atrastu bei nuolat tobulinamu kūrybiniu principu. Siekiama scenoje kalbėti ne vienu balsu, bet kolektyviai muzikuojant, mintis reiškiant judesiu, ritmu, vokalu, visiškai atsisakius tradicinės verbalinės psichologinės realistinės vaidybos raiškos.

Režisierius V.Masalskis ne kartą savo pasisakymuose pažymėjo, kad daugiau nei prieš 100-metį atrasta rusų teatro reformatoriaus K.Stanislavskio teatrinė sistema beviltiškai paseno ir nebegali daryti poveikio šiuolaikiniams žiūrovams, ypač jauniems. Iš tiesų, spektaklyje „Batai“ per kraštus veržėsi jaunųjų aktorių energija, ryžtas, užsidegimas. Atrodė, kad kamerinė Menų fakulteto salė sugrius, neatlaikiusi galingo jaunų žmonių energijos srauto. Spektaklyje kalbama apie gyvenimo rutiną, žmonių automatizmą, susvetimėjimą, negebėjimą išsiveržti į laisvę iš užburtos gyvenimo karuselės, kurią simboliškai galima įvardyti vartotojiškos visuomenės formule – dirbk, pirk, mirk.

Kitą dieną teatras parodė spektaklį „Paukštyno bendrabutis“, kuris gimė aktyviai bendradarbiaujant su jaunu dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi. Pjesė po ilgų diskusijų buvo sukurta specialiai šiam teatrui, ir tai dar vienas pagirtinas teatro rodiklis, kai siekiama išsiugdyti ne tik aktorius, žiūrovus, bet ir savus dramaturgus. Šiame spektaklyje tęsiama gyvenimo rutinos tema, kai jaunos, įvairių psichologinių traumų kamuojamos moterys dėl įvairių priežasčių yra įkalintos paukštienos perdirbimo fabrike, neturi kilnesnių svajonių ar siekių ir palūžta, susidūrusios su skaudžia gyvenimo realybe. Nors tema panaši, bet išraiškos priemonės kitos – pirmą kartą aktorių lūpose suskamba žodis, kuris ne toks jau ir atgyvenęs, nes veikia, jaudina publiką, verčia susimąstyti. Jeigu tektų rinktis iš dviejų, su malonumu trečią kartą pažiūrėčiau „Paukštyno bendrabutį“, kuriame per aktorių monologus ir dialogus atsiskleidžia dramatiški jaunų merginų likimai, kuriami įtaigūs charakteriai. Žodis šiame spektaklyje skamba įtaigiai ir gyvai.

Ieškojo bendro vardiklio

Didelio susidomėjimo sulaukė kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės atvira muzikavimo pamoka. Kompozitorė atskleidė aktorių muzikinio ugdymo paslaptis. Paaiškėjo, kad tai labai ilgas, sunkus, kruopštus ir nedėkingas darbas, kai tenka išmokyti muzikuoti net geros klausos neturinčiuosius. Todėl tenka griebtis įvairių gudrybių, ieškoti naujų, originalių metodų – dainavimas užsimerkus, per atstumą, nusisukus ir pan. Siekiama ugdyti gebėjimą ne tik kalbėti, bet ir girdėti, jausti partnerį, o tai labai padeda aktoriui kuriant vaidmenį scenoje.

Festivalio metu surengta įdomi diskusija, kurios metu skirtingų teatrinių mokyklų ir kartų režisieriai A.Giniotis, V.Bareikis ir V.Masalskis bandė surasti bendrą šiandieninio teatro vardiklį.

V.Masalskio teatro sampratoje labai svarbi bendruomenė, kolektyvinė atsakomybė, susiklausymas bei „muzikavimas ansamblyje“, o ne „solinis dainavimas“. V.Bareikiui teatras – tai gyvenimo ir išgyvenimo būdas, kurio svarbiausi segmentai – idealizmas, atsidavimas, savo misijos suvokimas. A.Giniočiui teatras – galimybė pabėgti ir atsiriboti nuo realaus pasaulio, kuris jo netenkina, susikuriant naują, iliuzorinį.

Skirtingo meninio braižo režisieriai vieningai sutarė, kad teatras privalo stovėti priešakyje ir vesti paskui save publiką, o ne jai pataikauti. Geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas, o ne visuotinis piaras, kurį patys teatralai ir išpopuliarino, todėl dažnai žiūrovams tenka „pirkti katę maiše“. V.Masalskis pastebėjo du kraštutinumus. Vilniuje meno rinka per daug tirštai prisodrinta, Klaipėdoje nėra jokios konkurencijos, todėl teatrai nesuinteresuoti tobulėti. Menininkų pagrindinis tikslas turėtų būti išjudinti ir susigrąžinti „nukraujavusią“ uostamiesčio visuomenę. Projektai, pasak V.Masalskio, baisi šių dienų nelaimė, nes jiems nereikalinga publika. Jų organizatoriai ir dalyviai gautus pinigus pasidalija ar pravalgo ir visiškai nesijaudina, kai į jų vienkartinius „projektus“ nesusirenka žmonės. V.Masalskis įsitikinęs, kad ateitis priklauso jaunimui, kuris padarys perversmą merdinčiame Lietuvos teatre. Ir tai panašu į tiesą. Paskaičiuokime, kiek naujų perspektyvių teatro židinių pastaruoju metu, be jau minėto Jaunimo teatro, atsirado vien Klaipėdos mieste: Lėlių, Memelio, Laisvasis, Apeirono, „Dulidu“, „Kolektyvinis sodas“… Tikėtina, kad ateityje tik jaunatviško maksimalizmo ir entuziazmo pagrindu susikūrusių teatrų sąrašas ilgės. Tad pirmyn, jaunieji donkichotai, išmušė jūsų valanda.

by admin