Įspūdinga ambicingo ciklo tąsa su A.Palėjumi
Spalio 14-ąją Klaipėdos koncertų salėje įvyko neeilinis koncertas – Aleksandras Palėjus čia muzikavo dešimtąkart. Tarsi viesulas įsiveržęs į mūsų koncertinį gyvenimą, jis dar kartą pribloškė savo užmojais.
Laima Sugintienė
Sugrįžo tęsti, ką pradėjo
Vos prieš keturis mėnesius pradėjęs įspūdingą projektą, per šį laikotarpį gastroliavęs Kinijoje, daug koncertų grojęs Prancūzijoje, atidaręs ne vieną festivalį, tarp jų – ir savo vardo festivalį Richmonde (JAV), savo studentus (viena jų – 12-metė japonė, žymaus dirigento Kento Nagano duktė) Paryžiaus privačioje aukštojoje muzikos mokykloje „La Scola cantorum“ parengęs konkursams bei debiutui su orkestru, jis grįžo į Klaipėdą tęsti pradėtų darbų.
Ir šįkart, koncertuodamas su Klaipėdos kameriniu orkestru (meno vadovas Mindaugas Bačkus), papildytu pučiamųjų grupe, svečias pasirodė solisto bei dirigento amplua. Tai buvo antrasis ambicingo ciklo „Visi W.A.Mozarto koncertai fortepijonui“ (primenu – jų 27) koncertas. Skambėjo dar penki šio žanro kūriniai, visi jie įvairiais laikotarpiais buvo sukurti W.A.Mozarto gimtajame Zalcburge.
Pradžioje – muzikinis pastišas
Atlikėjai ciklą pratęsė koncertais Nr.3 , D-dur ir Nr.4, G-dur (1767), kuriuos, tėvo Leopoldo padedamas, sukūrė dešimtmetis Wolfgangas Amadeusas. Tai nėra originalūs (kaip ir vasarą jau girdėti du pirmieji) jaunojo genijaus kūriniai, o tik orkestruotos kelių vokiečių kompozitorių sonatų dalys. Vadinamieji „Pasticcio“ koncertai buvo atlikti grakščiai ir neįtikėtinai lengvai, orkestras buvo dėmesingas solistui, ryškėjo subtilūs niuansai, plastiškos frazės, liejosi nuostabi kantilena, tai ypač pasakytina apie lėtąsias koncertų dalis.
Pirmąją koncerto dalį muzikantai pakiliai užbaigė Penktuoju koncertu Re – mažor, kuris tradiciškai yra laikomas pirmuoju. Tai jau originalus žymiojo Vienos klasiko kūrinys, kuriame išryškėja savitas kompozitoriaus stilius. Ir vėl klausytojus džiugino gražus, išraiškingas tembras – nuostabūs obojai, puikus solisto ir orkestro balansas, kiek užaštrinti, hipertrofuoti kontrastai, ypač energingai ir aktyviai artikuliuotas Rondo.
Visų šių savybių nepristigo ir interpretuojant likusius programos kūrinius. Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.6. B-dur, kurio ypatumas – tylios visų dalių pabaigos, dar kartą sužavėjo kultūringu pučiamųjų muzikavimu. Antrąjį ciklo koncertą atlikėjai pakiliai užbaigė Koncertu fortepijonui ir orkestrui Nr.9 Es-dur – paskutiniu ir reikšmingiausiu W.A.Mozarto Zalcburgo periodo šio žanro kūriniu.
Kuria traukinyje ar lėktuve
Kaip žinia, W.A.Mozartas pagal to meto tradiciją improvizuodavo, o užrašytos yra vos kelios kadencijos. Tad, kaip A.Palėjui įprasta, jei nėra originalių kadencijų, jis atliko savas, kurias, pasak atlikėjo, kuria traukinyje ar lėktuve. „Kaip visa tai išlaikyti galvoje?!“ – tarsi pats savimi stebėjosi pianistas.
Skambėjo gana įvairios tiek (ypač) harmonijos ir faktūros, tiek technine, tiek apimties požiūriu kadencijos: nuo gana kuklios trečiajame, gana išplėtotos ketvirtajame iki neįtikėtinų moduliacijų, briliantinės technikos penktajame (jame – ir pribloškiančiai įstabi lėtosios dalies kadencija) bei klasicizmui netradicinės daugiasluoksnės faktūros, romantiškos šeštajame koncertuose. Originalioji W.A.Mozarto kadencija „Juneom“ koncerte suskambo skausmingai tragiška gaida.
Orkestrą papildė pučiamieji
Prie neabejotinos vakaro sėkmės nemažai prisidėjo ir aukščiausio lygio profesionalai pūtikai, džiuginę švariu intonavimu, stilingu grojimu, garso kultūra. Tai Andrius Radziukynas ir Rimantas Giedraitis (fleitos), obojininkai Linas Šalna ir Jonas Pastauka (pastarųjų ansambliavimas – tikra puota ausiai), Andrius Dirmauskas ir Lina Dirmauskienė (valtornos), trimitininkai Vilmantas Bružas ir Dmitrijus Levencovas bei timpanais grojęs Bronislovas Montvidas.
Prieš dešimtmetį, be skambinimo, ėmęs ir diriguoti (tai darė prie instrumento), svečias vadovavo orkestrui pabrėžtinai aktyviai muzikuodamas, raiškiai artikuliuodamas, tikslui pasiekti „įjungdamas“ kūno kalbą, mimiką, akių kontaktą, o už kiekvieną prasmingai nuskambėjusią frazę nuoširdžiai reaguodamas šypsena. Šios atlikėjo savybės, manau, yra viena ryškiausių jo charizmos pusių. A.Palėjų būtinai norisi matyti… O styginiai ne visada atliepdavo tuo pačiu, buvo akivaizdūs nuovargio, tam tikro persisotinimo ženklai… Pagavau save su nerimu galvojant – liko dar 17 koncertų…
Antra vertus, matyt, neatsitiktinai yra įprasta, kad kameriniams orkestrams vadovauja stygininkai. Tiesą sakant, paprastai ne kažin kokie jie ir dirigentai, tačiau instrumento specifiką išmano puikiai. Ar ne čia šuo pakastas? Gal todėl tie ties išnykimo riba balansuojantys tiesiog nerealūs, fantastiški solisto piano arba gerokai lėtesni nei mes įpratę kai kurių dalių tempai smuikininkams tampa neįmanoma misija… Apskritai chuliganiškas elgesys tempų traktuotėje (kad ir devintojo koncerto Presto) gerokai apkartino orkestrantų gyvenimą. Bet kaip nuoširdžiai ir su kokiu tiesiog vaikišku muzikavimo džiaugsmu tai buvo daroma! Ach…
Susitikimas konservatorijoje
Spalio 11-ąją garbus svečias lankėsi S.Šimkaus konservatorijoje.
Čia jis, vilkįs atlapota striukele, įšokęs į džinsus, ne tik šiltai bendravo („koks paprastas, koks nuoširdus“, – aikčiojo susirinkusieji), atsakinėjo į pilnutėlės salės klausimus (Paklaustas, kiek valandų groja, šiek tiek nustebęs pianistas atsakė: „Visada“.), bet ir, visų dideliam džiaugsmui, paskambino du S.Rachmaninovo preliudus.
Išsiskirdamas iki vasario, kai atvyks su žmona, taip pat pianiste, kine iš Taivano Pei-Wen Chen, groti trečiąjį ciklo koncertą, atlikėjas pažadėjo vizito metu surengti ir meistriškumo pamokas.
…Tą vakarą konservatorijos budėtojas jau nežinia kelintą kartą besikreipiantiems moksleiviams kartojo: „laisvų klasių nėra“.
