Išrinktieji į Kultūros Magistrų ložę jaučiasi pagerbti

LAURAI

Išrinktieji į Kultūros Magistrų ložę jaučiasi pagerbti

Klaipėdos miesto apdovanojimą laureatai vertina labiau už kitus

Rita BOČIULYTĖ

Garbingas Klaipėdos miesto Kultūros Magistro vardas už ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai ir menui šiemet bus suteiktas Muzikinio teatro vadovui ir vyriausiajam dirigentui Stasiui Domarkui, poetui Gintarui Grajauskui ir muzikologei profesorei Daivai Kšanienei. Taip nusprendė liepos 1-ąją posėdžiavusi Kultūros Magistro vardo suteikimo komisija, sudaryta iš vienuolikos miesto Kultūros ir meno tarybos narių, Kultūros skyriaus vedėjos ir vadovaujama Klaipėdos miesto mero. Laureatai buvo išrinkti iš 5 nominantų.

Apdovanojimui kandidatūras savivaldybei galėjo siūlyti uostamiesčio kūrybinės sąjungos, kultūros institucijos, nevyriausybinės organizacijos bei privatūs asmenys. Tačiau pagal jo nuostatus Klaipėdos kultūros magistrų ložę kasmet gali papildyti ne daugiau kaip trys nauji nariai, kuriems miestas įteikia tai liudijantį dokumentą ir po žiedą, dailininko juvelyro nukaldintą iš aukso ir inkrustuotą deimantais. Svarbi šio žiedo – kaip istorinio simbolio – vertė. Apdovanojimas pagamintas pagal Pilies muziejuje saugomo renesansinio XVI a. žiedo pavyzdį ir yra tiksli šios muziejinės vertybės kopija.

Tokius žiedus prieš metus jau yra gavę trys klaipėdiečiai. Klaipėdos miesto savivaldybės įsteigtas apdovanojimas už meninius pasiekimus ir ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai pernai buvo įteiktas istorikui dr. Jonui Geniui, dailininkui Algiui Kliševičiui ir aktoriui Vytautui Paukštei. Jie tapo pirmaisiais Klaipėdos miesto Kultūros Magistrais.

Antrą kartą rengiama apdovanojimo ceremonija vyks tradiciškai per Klaipėdos miesto gimtadienį – rugpjūčio 1-ąją Pilies muziejaus menėje. Šiemet čia Klaipėdos miesto Kultūros Magistro regalijos bus iškilmingai įteiktos dar trims uostamiesčio kultūros ir meno veikėjams – dirigentui S. Domarkui, poetui G. Grajauskui ir muzikologei prof. D. Kšanienei.

Apdovanojimo iškilmių išvakarėse kiekvieno iš trijų laureatų paklausėme:

1. Kaip vertinate šį apdovanojimą ir ką jis reiškia būtent Jums?

2. Ar jaučiatės pagerbtas, įvertintas, įsipareigojęs?..

3. Kas nors pasikeitė?

4. Kaip šis žiedas atrodys tarp kitų Jūsų žiedų? Ar jį mūvėsite?

5. Kuo gyvenate, kas labiausiai rūpi dabar?

6. Kaip sekasi suderinti skirtingas veiklos sritis?

„Stengiuosi diriguoti kuo geriau“

Klaipėdos muzikinio teatro vadovas, šiemet pažymintis kūrybinės veiklos 40-metį, dirigentas Stasys DOMARKAS:

1. Savus apdovanojimus kultūros žmonėms turi Kaunas ir Vilnius, bet Klaipėdoje neprisimenu, kad iki šiol būtų buvę kažkas tokio – išties savito, solidaus. Be abejo, kiekvienas miestas suteikia savo Garbės piliečių vardus, bet ne tik meno, kultūros žmonėms. Miesto Garbės piliečiu gali būti ir gydytojas, ir inžinierius, o kultūros apdovanojimas, kuris pernai įsteigtas Klaipėdoje, – kažkas naujo ir labai gražaus. Su pasirodžiusia žinia apie jį išgirdau susižavėjimo kupinų komentarų: štai kokia Klaipėda, kaip įdomiai moka pagerbti savo kultūros kūrėjus. Būtent žiedu, kuris surastas uostamiesčio ištakose – piliavietėje, išlikęs nuo senų Renesanso laikų ir tapęs gražiu, prasmingu apdovanojimo simboliu – meno kūriniu. Ir pats Klaipėdos Kultūros Magistro titulas, sakyčiau, – labai originali idėja, nes to niekur kitur nėra.

Kai pernai pirmąsyk buvo suteikti šie vardai trims mūsų uostamiesčio kultūros veikėjams, aš džiaugiausi ir baltai pavydėjau Paukštei, Kliševičiui, Geniui, kuriuos labai gerbiu ir kurių nuopelnai Klaipėdai nenuginčijami. Tuomet pagalvojau, jei dar kokį dešimtmetį padirbėsiu, gal galėčiau ir aš pretenduoti į šį apdovanojimą, bet vargu ar taip atsitiks. Taip, matyt, likimas lėmė, kad tai nutiko daug greičiau, jau nuspręsta, kad tarp laureatų esu šiemet, beliko tik kelios dienos iki apdovanojimų ceremonijos.

Nemėgstu atgal žvalgytis, bet šis Klaipėdos miesto apdovanojimas – tarsi proga viską apmąstyti, pasižiūrėti į buvusius festivalius, atliktų simfoninių programų ir Klaipėdoje pastatytų spektaklių sąrašus. Uostamiestyje gyvenu ir dirbu nuo 1992 metų, per tą laiką lyg ir nemažai padaryta. Bet ar tiek, kad tapčiau Klaipėdos Kultūros Magistru, nesu visu šimtu procentų įsitikinęs.

2. Be abejo! Jaučiuosi labai pagerbtas ir aukštai įvertintas. Apskritai apdovanojimų neturiu daug. Yra tekę gauti įvairių padėkos ir garbės raštų, 1975 metais man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas. Dabar madinga dalinti ordinus, medalius… Nė vieno neturiu ir niekada net tokia mintis nekilo, kad kas nors galėtų mane tokiam apdovanojimui pristatyti. Žinote, pasitaiko, kai tuos medalius gauna ir mašinvagiai… Nenoriu blogai kalbėti apie mūsų valstybės aukščiausių instancijų teikiamus apdovanojimus, bet… O štai Plungės garbės piliečio vardo suteikimas man buvo itin malonus. Gal todėl, kad aš iš to krašto… Beje, yra labai daug žinomų žmonių, kurie kilę iš Plungės, – puikus kardiochirurgas Rimantas Benetis, garsus saksofonininkas Petras Vyšniauskas ir daug kitų. Arba – įdomus dalykas – nuvažiuoji į Italiją, paskaitai kelias paskaitas, ir tau suteikia docento vardą. Taip man pernai nutiko Italijos Redžijo Kalabrijos miesto “F. Cilea” konservatorijoje. Tai , žinoma, tarptautinės praktikos dalykas, bet vis tiek malonu.

3. Kiekvienas vardas, apdovanojimas yra įpareigojimas. Šiuo atveju – atstovauti tam žiedui. Žinote, jo šviesoje daug kas atrodo kiek kitaip. Sakykim, Jūros šventės nemėgstu, nes ji per daug alumi kvepia. Gavęs pakvietimą į jos atidarymą, pagalvojau, kad gal apsieis ten be manęs, labai nėra laiko – repeticijos, darbai, juk artėja mūsų teatro rengiamas festivalis… Kita vertus, jei mano miestas manimi pasitikėjo, skyrė tokį garbingą apdovanojimą, pakvietė į savo prestižinį renginį, būtinai turiu dalyvauti. Klaipėdos Kultūros Magistro vardas mane įpareigoja atstovauti šiam miestui, kiek tai leidžia mano sugebėjimai ir jėgos.

Tokie ir panašūs kūrėjo įvertinimai ir apdovanojimai pas mus yra dar neišarta dirva. Kaip žinote, meno žmonės yra itin jautrūs. Kartais jų kūrybinės pastangos lieka nepastebėtos. Taip mes kitąsyk galime prapuldyti talentus, kurių turime nė kiek ne mažiau nei kiti Lietuvos miestai. Šia prasme yra tam tikra menininkų dalis, kurios pastebėjimas, įvertinimas yra ir mano rankose, – tai Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas. Mano sferoje su mano specialybe vienas žmogus nieko negali padaryti. Rezultatas priklauso nuo daugelio žmonių, nuo jų kūrybiško darbo drauge. Ir aš dabar pagalvojau, kad jeigu mane pastebėjo, tai tuo labiau aš turiu pastebėti visus juos ir žiūrėti, kad kiekvienas iš jų būtų įvertintas, pagal galimybes apdovanotas. Bent geru žodžiu.

Taigi šis faktas ir atsivėrusi sąmonėje to apdovanojimo reikšmė truputėlį pakeitė mano požiūrį į visus kitus, kurie to žiedo neturi. Tai paskatino mane susimąstyti, įdėmiau įsižiūrėti į kitus menininkus, kurie galbūt irgi verti šio apdovanojimo.

4. Per gyvenimą niekada nenešiojau jokio žiedo. Taip nutiko, kad mano vestuvinis žiedas buvo per mažas, taigi padėjau į stalčių. Šis Kultūros Magistro žiedas irgi, matyt, dažniau bus jame nei man ant piršto. Nes tai nėra kasdien nešiojamas žiedas. Jis – kaip ordinas, kryžius, medalis – tik ypatingoms progoms. Be abejo, ypatingomis progomis aš jį būtinai mūvėsiu. Bet, žinoma, tam tikroje aplinkoje. Kad kiti pamatę nepagalvotų, jog aš kaip koks mafijozas iš turtingumo žieduotas vaikštau.

5. Dabar mano galva užimta, beje, prieš septynerius metus per Klaipėdos miesto gimtadienį gimusio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ reikalais. Aš pats jame daug ką diriguosiu – ir J. Štrauso reviu, ir V.A.Mocarto operą „Figaro vedybos“ (tai mano pastatymas), ir I. Kalmano „Čardašo karalienę“. Taigi visos mintys – darbe nuo ryto iki vakaro. Be abejo, man labai rūpi, drįstu prognozuoti, šio festivalio „vinis“ – A. Šionbergo „Viltis ir nakties praregėjimas“. Tai absoliutus eksperimentas ir, manau, gali būti labai sėkmingas…

Bet šis festivalis man vėlgi yra Klaipėdos muzikinio teatro veiklos kontekste. Lygiai taip pat, kaip Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro veikla, jau vienuolikti metai mūsų rengiamos koncertinės programos. Viskas prasideda ir baigiasi tuo, kad po uostamiestį vaikšto du šimtai keturiasdešimt artistų, dirbančių Klaipėdos muzikiniame teatre, ir kiekvienas iš jų neša tam tikrą kultūrinę meninę „naštą“, tą aurą skleidžia visur – darbe, šeimoje, gatvėje…

Mūsų rengiamas festivalis dabar jau tapo lyg ir reikalingas. Manau, jei staiga jo neliktų, visiems – ir teatro kolektyvui, ir publikai – jo pritrūktų. Vakar, klausydamasis Šionbergo veikalo repeticijos, pagalvojau: Dieve mano, šis orkestras, kuris materialine prasme turi labai mažas galimybes, tiek daug kasdienio darbo, be jo, dar groja Bethoveną, Čaikovskį, Holstą, Šostakovičių, o dabar ir Šionbergą – pačias sudėtingiausias simfonines programas!.. Mūsų muzikantai gali savimi didžiuotis, kaip lygus su lygiu šnekėtis su kolegomis iš Nacionalinio ar Valstybinio simfoninių orkestrų, grojančių tokią pat muziką.

6. Vis dėlto kūrybinė organizacija yra tokia, kurioje vienose rankose turi būti viskas. Taip dirba Rinkevičius, Nekrošius, Koršunovas… Kūrybinio kolektyvo darbo organizavimas ir pati kūryba yra suderinama, nes labai dažnai tai „eina kartu“. Kai drauge dirba daug žmonių ir nuo jų visų priklauso rezultatas, turi būti tvarka, drausmė, atsakomybė. Na, o aš stengiuosi diriguoti gerai. Kuo geriau. Mano profesija įpareigoja. Nepriklausomai nuo to, apdovanos ar ne. Taigi gal be reikalo tą apdovanojimą ir skyrė? (juokiasi) O jeigu rimtai, kai taip į tave atkreipia dėmesį tavo miestas, – tikrai labai malonu.

„Laikau save Klaipėdos poetu“

Poetas, devynių knygų, išleistų Lietuvoje, Švedijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje, autorius Gintaras GRAJAUSKAS:

1. Apskritai reikėtų pagirti šios idėjos autorius, mano supratimu, psichologiškai pataikiusius į dešimtuką. Senovinio žiedo kopija, „viduramžiškai“ skambantis Magistro titulas…

Visa tai neabejotinai veikia žmonių vaizduotę, formuoja viešąją nuomonę tiek uostamiestyje, tiek ir visoje Lietuvoje. Pasiektas gražus konsensusas: apdovanojimas kartu ir reprezentatyvus, ir kartu gyvas, šiltas. Gal todėl žinia apie paskirtą apdovanojimą sulaukė, kiek man teko pastebėti asmeniškai, ypač didelio rezonanso.

Ką tai reiškia būtent man?.. Tai bene maloniausias iš visų mano gautų prizų, premijų, titulų. Gyvenu Klaipėdoje, laikau save Klaipėdos poetu ir apskritai net ir pačiu savo gyvenimo būdu tapatinuosi su šita erdve, miestu, geografija. Ir po visų savo gastrolių bei vojažų kiekvieną kartą nelyg sūnus palaidūnas grįžtu namo, į Klaipėdą. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: Klaipėda – vienas tų retų pasaulio miestų, kuriuose galiu gyventi ir jaustis pakankamai komfortabiliai.

2. Ir pagerbtas, ir įvertintas, ir įsipareigojęs. Bet, kaip buvo rašoma vienoje pasakoje, neskolingas. Net ir tam anoniminiam klaipėdiečiui, mūvėjusiam ant piršto žiedo originalą. Nes – ką gali žinoti? – gal po kelių šimtmečių ir manąją žiedo kopiją su laiko sausai nuvalytu sąnarėliu aptiks koks smalsus ateities kultūrologas. Tikiuosi, ginkluotas vis dar tikru, ne dirbtiniu intelektu, sutvertas iš mėsos ir kaulų. Tiek tų įsipareigojimų… Viskas vyksta, viskas tęsiasi nepriklausomai nuo mūsų pastangų, norų ir įgeidžių. Na, beveik nepriklausomai.

3. O kas galėjo pasikeisti? Visos visuomeninės legitimacijos jau senokai įvykusios, žvaigždžių ligomis sirgti aš jau lyg ir per senas… Tiek draugų, tiek priešų turiu pakankamai, – manau, kad jų skaičius jau nusistovėjęs ir ypatingai nebesikeis. Apskritai didesnių pokyčių jau senokai nebesitikiu – viskas vyksta ne revoliuciniu, o evoliuciniu būdu. Nors niekada negali žinoti. Gal kurią dieną gausiu palikimą iš Bilo Geitso, ir mano gyvenimas radikaliai pasikeis. Tikėsimės, to neįvyks. Susigadinčiau karmą…

4. Šiaip mėgstu labiau neįpareigojančius papuošalus. Vienintelis mano žiedas – paprastas sidabrinis, panašus į elementarią vamzdžio nuopjovą… Spėju, kad būsimajam Kultūros Magistro žiedui – ne pora. Matyt, teks rinktis, ir naująjį žiedą palikti ypač prašmatnioms progoms. Juolab kad prie mano mėgstamos aligatoriaus letenėlės ant kaklo auksas bei deimantai atrodytų labai jau postmoderniai. Stengsiuosi nepainioti stilių: arba džinsai ir sidabras, arba smokingas ir deimantai.

5. Šiuo metu labiausiai rūpėtų ištrūkti pažvejoti. Ką tik grįžau iš Prancūzijos, 58-ojo tarptautinio teatro festivalio Avinjone, kur vyko mano pjesės „Rezervatas“ skaitymai. Tai bendras Kanų teatro mokyklos aktorių ir režisieriaus Oskaro Koršunovo projektas. Regis, pavykęs. Taigi grįžau namo laimingas – ir kartu labai pavargęs. Tiesiog „perdozavau“ bendravimo. Žvėriškai norėtųsi paprasčiausiai pasėdėt kur prie upės ir patylėt.

Šiaip – darbai nelaukia. Lapkričio pabaigoje „Baltų lankų“ leidyklai turiu atiduoti romano rankraštį. Didelę dalį jau turiu parašęs, tačiau ir laiko nebe daug belikę: rugsėjį prasidės rašytojiškos kelionės po Europą, besitęsiančios iki Kalėdų. Taigi realiai užbaigti romaną turiu per rugpjūtį, vėliau beliks smulkios korekcijos.

6. Poezija, dramaturgija, proza, muzika, literatūrinė žurnalistika – vis dėlto pakankamai artimi žanrai, todėl ir derinti juos nėra ypač sunku. Džiaugiuosi, kad Dievas neliepė į šitą puokštę įtraukti ir sudėtingesnių profesijų – tarkim, balerinos…

„Vis tiek daryčiau tą patį!“

Muzikologijos daktarė, dviejų knygų-monografijų apie muziką Klaipėdos krašte ir Mažojoje Lietuvoje autorė, Klaipėdos universiteto profesorė Daiva KŠANIENĖ:

1. Joks miestas be kultūros, vaizduojamųjų menų, literatūros, muzikos negali būti miestu. Tai būtų tik didelis sambūris žmonių ir pastatų. Vis dėlto turi egzistuoti tam tikra aura, dvasinė atmosfera. O tai susiję su kultūra, menu. Kaip bebūtų paradoksalu, įvertinant kokiais nors valstybiniais, vyriausybiniais, kitais oficialiais apdovanojimais, dažniausiai atkreipiamas dėmesys į tuos žmones, kurie kažką pastatė – materialaus, apčiuopiamo sukūrė, nutiesė tiltus, gatves, autostradas… Bet dažniausiai tai yra materialiosios kultūros įvertinimai. O dvasinė kultūra, menas labai retai atkreipia dėmesį į save. Tiesą sakant, visuomenės dėmesį tai atkreipia galbūt labiau nei visa kita. Nes koncertai, parodos, spektakliai, knygos, – visa tai, manau, žmonėms yra būtinybė, kasdienio gyvenimo reikmė. Bet šios kultūros kūrėjai, nešėjai, sakyčiau, pas mus yra nepakankamai įvertinami.

Klaipėdos žingsnis – parodyti dėmesį savo kultūros ir meno žmonėms, manau, yra tikros kultūros ženklas. Šia prasme aš Klaipėdą laikau išskirtiniu miestu Lietuvoje. Ir dabar, ir juolab žinant jos istoriją – kultūrinę, meninę, – matyt, ta gija tebesitęsia. Pagarbos verti tie miesto kultūros politikos strategai, kurie šį apdovanojimą sumąstė ir įsteigė, – kad kultūros ir meno žmonės nebūtų reikalingi vien tam, jog kažką palinksmintų, parašytų, pagrotų, padainuotų, pavaidintų…

Šį apdovanojimą vertinu nepaprastai aukštai. Laikau jį galbūt svarbesniu, negu tai būtų koks nors ordinas. Todėl, kad šis apdovanojimas skiriamas Klaipėdos miesto. O Klaipėda man yra labai svarbus ir brangus miestas. Todėl, kad aš pati čia gyvenu jau be vienerių metų keturiasdešimt. Čia savo jaunystę praleido mano tėvai, ir turbūt mes būtume buvę tikri klaipėdiškiai, jeigu ne 1939 metai, hitlerinės Vokietijos okupacija, kada tėvai turėjo pasitraukti į Didžiąją Lietuvą. Taigi Klaipėda man yra labai savas, artimas miestas. Ir ne tik Klaipėda, bet ir visas kraštas, ir visa Mažoji Lietuva. Todėl aš šį apdovanojimą sieju su šiuo kraštu ir jaučiuosi tarsi įvertinta tų žmonių, to miesto, to krašto, kuriam atidaviau savo veiklą, savo polinkius, savo gyvenimą, ir kurį tikrai labai myliu.

2. Taip, taip, taip! Jaučiuosi tikrai labai pagerbta. Visų pirma galbūt dėl to, kad mano, muzikologo, darbas nėra toks akivaizdus. Viena yra dainuoti, diriguoti, groti, vaidinti scenoje, kada jis sulaukia aplodismentų, publika išeina, apie jį kalba… Muzikologo darbas, vaizdžiai kalbant, yra dulkių valymas archyvuose, dokumentų kilojimas, jų ieškojimas ir atradimas, istorinių faktų susisteminimas… Nors aš tyrinėju muzikinę kultūrą, bet tai irgi yra muzikos istorija, sudėtingas dalykas, susijęs su visu tautos gyvenimo kontekstu. Kuomet pastebimas štai šitoks darbas, kuris tarsi šešėlyje, manau, yra labai svarbu. Jaučiuosi labai pagerbta ir didžiuojuosi tuo.

Dėl įsipareigojimo… Pasakysiu nekukliai. Nežinau, ar kad taip mane auklėjo tėvai, bet aš visą gyvenimą jaučiuosi įsipareigojusi. Savo darbui, profesijai. Man visada neramu, graužia sąžinė, jei leidžiu sau valandžiukę praleisti prie televizoriaus, na, taip sau. Jau man iš karto neramu, negera, kad sėdžiu nieko neveikdama, o reikia skaityti, rašyti, redaguoti, recenzuoti, tobulintis, ruoštis paskaitoms… Tas ritmas mane yra pagavęs ir nepaleidžia. Truputėlį negerai. Kai kas mane vadina darboholike, o tai vis dėlto yra liga.

Klaipėdos miesto Kultūros Magistro vardas ir žiedas, šio titulo simbolis, kaip ir kiti apdovanojimai, yra tik praeities darbų įvertinimas. Jokiu būdu žmogus negali atsipalaiduoti ir kartu nuvertinti savo apdovanojimą. Be abejo, aš lieku įsipareigojusi. Savo profesijai ir pirmiausia Klaipėdai, Mažajai Lietuvai, jos praeities ir, suprantama, dabarties kultūros tyrinėjimams.

3. Pasikeitimai, manau, laikini. Šiom dienom, be abejo, yra šioks toks pakilumo jausmas. Nes gatvėje sutinku labai daug pažįstamų žmonių, visi sveikina. Klaipėdoje tiek metų gyvenu!.. Bijau pasakyti, bet gal kas trečias klaipėdiškis yra pažįstamas, dauguma džiaugiasi. Tačiau giliai širdy – toks prieštaringas jausmas… Galvoju: štai žmonės, kurie gal dar daugiau gero yra padarę Klaipėdai, dar daugiau nusipelnę jos kultūrai, bet kažkodėl aš, o ne jie… Bet taip jau susiklostė, kažkas pasiūlė, buvo nuspręsta, – ir kažkaip save tuo raminu… Jeigu būčiau buvusi pristatyta ir šio apdovanojimo man neskirtų, be abejo, būtų truputėlį liūdna, tuo momentu gal ir skaudu. Pagalvočiau: „Kažin kodėl taip?..“, bet tikrai atrasčiau paaiškinimų, kad kiti buvo vertesni. Tačiau jeigu šio apdovanojimo ir negaučiau, vis tiek aš daryčiau lygiai tą patį, lygiai tiek pat daug dirbčiau. Aš jau kitaip nebegaliu.

4. Turiu pripažinti, žiedus aš mėgstu. Nors paprastai moterys mokslininkės yra gana asketiškos išvaizdos ir skeptiškai žiūrinčios į papuošalus asmenybės. Gal ir keista, bet aš turiu tą moterišką polinkį papuošalams, žiedams – taip pat. Tarp kitų mano žiedų Klaipėdos Kultūros Magistro žiedas bus tik antrasis, t.y. sutuoktuvių žiedas ir šis. Nes prieš trejus metus mūsų butas buvo apiplėštas, be kitų daiktų, buvo pavogti ir visi mano žiedai. Jų, suprantama, nebuvo daug, bet per tiek metų susikaupė – gaudavau tai kokios sukakties proga, tai vyras padovanodavo… Dabar liko tik vienas – auksinis sutuoktuvių žiedas.

Kultūros Magistro žiedą kiekvieną dieną mūvėti, man atrodo, būtų šio apdovanojimo nuvertinimas. Tikrai nedrįsiu ir nejaukiai jausčiausi, – tarsi pasipuikavimas prieš kitus: „Štai kokį žiedą aš turiu!“ Šis žiedas, kaip jau minėjau, man yra analogiškas medaliui ar ordinui. Manau, kad tai žiedas, kurį reikėtų mūvėti iškilmingų progų, švenčių metu, galbūt man, kaip dėstytojai, pedagogei, tai tiktų Rugsėjo 1-ąją arba kitų – profesinių, valstybės švenčių metu, arba šiaip kokiomis iškilmingomis progomis. Aišku, ne kasdien.

5. Artimiausi mano planai – iki rugsėjo pradžios. Nors dabar atostogos, tačiau aš vėlgi dirbu. Turiu parašyti nemažos apimties straipsnį į antrąjį „Lietuvos muzikos istorijos“ tomą apie Klaipėdos krašto muzikinę kultūrą. Taip pat KU Menų fakultete mane priprašė nuo rudens dėstyti naują dalyką. Tam reikia pasiruošti, taigi dabar sėdžiu prie kompiuterio apsivertusi knygomis ir studijuoju operos dramaturgijos subtilybes. Visa tai turiu padaryti iki rugsėjo 1-osios.

O rugsėjo 1-ąją viskas vėl versis kūliais – studentai, paskaitos, senato posėdžiai… Be to, toliau renku medžiagą apie muziką Mažojoje Lietuvoje. Ne viskas tilpo į pernai išėjusią knygą, aš pati joje matau labai daug trūkumų. Ruošiuosi nuvažiuoti į Berlyną – dar truputį padirbėti Rytų Prūsijos archyvuose. Rinksiu medžiagą, nes dar yra nemažų baltų dėmių šio krašto muzikinėje kultūroje, ypač apie praeities kompozitorių kūrybą, jų stilistiką. Be abejo, tai labiau susiję su vokiečių kultūra. Betgi jie buvo irgi Mažosios Lietuvos žmonės, jie irgi alsavo ta pačia dvasia, ta pačia jūra, jiems Mažosios Lietuvos tematika buvo labai artima, jie rašė ir apie Baltiją, ir apie kopas, ir apie Nidą. Šią spragą aš dar norėčiau užpildyti savo naujame darbe. Be abejo, tai bus iki 1940-ųjų, nes po jų viskas keitėsi, – ne tik politinis žemėlapis, bet ir žmonių mentalitetas. Pradėjau tyrinėti ir šį laikotarpį, esu jau parašiusi straipsnį apie pokarinį Klaipėdos muzikinės komedijos teatrą. Pamažu iriuosi į priekį. Norėčiau kažkiek patyrinėti tą tarybinį laikotarpį, bet tai dar labai šviežia, nepaprastai sunku jį įvertinti, labai daug aspektų – ir pozityvių, ir negatyvių… Viena vertus, lyg ir puiku, kad kiekvienas fabrikas turėjo chorą, kita vertus, tai buvo grynai ideologijos dalykas. Tačiau žmonės dainavo ne tik apie Leniną, bet ir „Lietuva brangi“… Atrasti istorinį, muzikologinį vertinimą labai sunku. Paradoksalu, bet dabartį įvertinti yra sunkiau negu gilią praeitį. Nes iš didesnio atstumo plačiau matyti. Vis dėlto po truputį medžiagą renku.

6. Algą gaunu už pedagoginį darbą. Studentams dėstau muzikos istoriją, jos kalbą, muzikologinį redagavimą, netgi lektorinę metodiką ir praktiką. Be to, nuo 1979-ųjų esu renkama Muzikos istorijos ir teorijos katedros vedėja, išskyrus penkerių metų pertrauką, kai buvau fakulteto prorektore. Koncertų vedimas – dar viena mano veiklos sritis. Nuo 1965 metų jų įvairiausių esu vedusi turbūt kelis šimtus. Ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje, kituose miestuose. Vis dėlto tai ne pranešėjo darbas, reikia pasiruošti, pakomentuoti kūrinius, žanrus, stilistiką. Bet man labai svarbu propaguoti, garsinti muzikinę kultūrą. Man labai rūpi, kad žmonės mylėtų tą aukštąją muzikinę kultūrą. Todėl apie ją rašau straipsnius į mokslinius leidinius, koncertų recenzijas į miesto ir šalies spaudą. Jų vėlgi susikauptų keli šimtai.

Be to, visuomeninė veikla irgi atima daug laiko ir jėgų. Esu daugelyje tarybų, Klaipėdos universiteto senato narė, senato akademinės komisijos pirmininkė, KU Menų fakulteto tarybos narė, fakulteto redkolegijos pirmininkė, universiteto redkolegijos narė, prestižinio leidinio „Tiltai“ redkolegijos narė, Lietuvos mokslo tarybos ekspertė, Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko pavaduotoja ir t.t. Kur reikia, ten ir esu. Matyt, stokoju valios atsisakyti. Įkalba. Nepasakyčiau, kad tai labai skirtinga, nesusijusi, nesuderinama veikla. Būna pavargstu – ginčytis, įrodinėti… Laimė, turiu gerą vyrą, gerus vaikus, jie mane vis guodžia, kad viskas susiklostys, nereikia taip imti į širdį. Bet tokia jau mano natūra. Nė kiek neperdedu, kas susiję su Klaipėda, Mažąja Lietuva, jos praeitimi ir dabartimi, man labai brangu, rūpi, svarbu. Man skauda širdį, kad Klaipėdoje jos muzikinis potencialas nepanaudotas iki galo, nėra pakankamai profesionalių muzikinių kolektyvų, kurie būtų verti šio miesto vardo… Atrodo, o ko čia man rūpintis?! Galiu sau ramiai dirbti pedagoginį darbą, tyrinėti, rašyti knygas ir profesoriauti. Bet negaliu būti abejinga. Gal per ilgai aš Klaipėdoje gyvenu, per daug tuos žmones, muzikus pažįstu…

Kartais Klaipėda lyginama su kitais miestais. Be abejo, tai vaikiška, naivu. Nes kiekvienas miestas yra savitas, su sava kultūra, savomis tradicijomis. Bet jeigu tik kas nors gero pasakoma apie Klaipėdą, atrodo, kad mane asmeniškai pagiria, paglosto. Žinote, dabar einu Manto gatve, ji suremontuota, graži, – atrodo, kad čia mano yra.

by admin