Išviešintas R.Urbonas

Išviešintas R.Urbonas

Gytis Skudžinskas

Pirmąjį vasaros mėnesį Klaipėdos fotografijos galerijoje neplanuotai ir be didelės pompastikos rodomi Raimundo Urbono (1963–1999) anksčiau viešai nedemonstruoti fotoatspaudai.

Pirmiausiai užsukus į galeriją apima dviprasmiškas jausmas: parodos pavadinimas „Nematytas Urbonas” intriguoja ir žadina smalsulį, bet susiduriame su ta pačia aiškiai atpažįstama ir nugludinta fotografine estetika. Galima pateisinti parodos pavadinimą kaip nuorodą į naujai atrastą fotomeni-ninko kolekciją, bet šabloniškas ir prozaiškas triukas šiek tiek erzina.

Na, gerai, užteks apie pava-dinimą, geriau apie regėjimo ir minties nuotykius šioje išviešintoje paslaptyje.

Iš tylaus šnabždesio

Parodoje – vėl tas pats meistriškas šviesos valdymas, šešėlių ir blikų dėsningas pasiskirstymas bei darni pusiausvyra. Lakoniškos nespalvotos puikiai įkadruotos kompozicijos tik kai kur saikingai paspalvintos anilininiais dažais.

Kasdienybės atributai, atrodo, nieko nelemiantys mažmožiai ir iš pirmo žvilgsnio rutiniški interjerai bei natiurmortai yra tapę neabejotinu R.Urbono „prekiniu ženklu”.

Artimos distancijos taktika, kai kūrinio medžiaga glūdi čia pat, tiesiog „po nosimi”, būdinga ne tik R.Urbono kūrybai, bet ir daugeliui panašiu metu Vakaruose kūrusių menininkų. Intymūs gyvenimai ir autentiškumo paieškos itin ėmė dominti fotografus praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje ir tas dėmesys kasdienybės fiksavimui, dienoraštinėms praktikoms neatslūgsta iki šiol.

Objekto atradimas kasdienybėje nulemia labai talpų, neakcentuotą pranešimą.

Kitaip nei egzotiškų kraštų, masinių švenčių ar gamtos stebuklų fotografijoje neatrasi tiesioginės nuorodos į žavesio objektą, čia pamažu iš tylaus šnabždesio gimsta istorija apie viską arba apie nieką (kaip kam patogiau).

Intymi, paprastai neviešinama aplinka, kuri dažniausiai slepiama nuo pašalinių akių, nebent tai būtų imituotas privatumas tele-vizijos korporacijos sukurtame realybės šou, net šiek tiek trikdo suvokėją. Smalsulys grumiasi su baime pamatyti draudžiamą ir stebimasis su stebinčiuoju pamažu ima keistis vietomis.

Ne, tai ne ekshibicionisto, besislepiančio krūmuose, siekis šokiruoti ir pasitenkinti, tai daugiau noras kalbėti apie visiems artimą, pažįstamą, bet nutylimą akivaizdžią tiesą.

Pasitraukė… į virtuvę

Prisiminus, kokiu laiku kūrė R.Urbonas, privatumo ir viešumo antipodai tampa dar aktualesni ir paveikesni.

Pradėjęs dirbti dar sovietiniu periodu, kai visas viešas gyvenimas buvo griežtai reglamentuotas ir paklūstantis nusistovėjusiems elgesio ritualams, vėliau fotografas išgyveno euforiškos nepriklausomybės retorikos bumą.

Manau, būtent suvokdamas, kad oficialų viešą diskursą tiek vienoje, tiek kitoje santvarkoje vis dėlto nulemia dominuojančios galios struktūros, R.Urbonas pasitraukė į dar „prie ruso” įvaldytą, laisvą, vitališką ir nesankcionuotą diskusijų areną – virtuvę. O intymios aplinkos išviešinimas tapo manifestu, skelbiančiu viešumo monopolio baigtį.

Fotoatspauduose rikiuojasi sovietinio periodo palikti objektai, iš naujos laukinio

kapitalizmo aplinkos atkeliavę rakandai, bet jie neužgožia vieni

kitų, nepertraukinėja ir nenustato didaktiško tono. Skirtingų charakterių ir prigimties pašnekovai čia sudaro naujas sąjungas, išplėstines reikšmių grupes.

Autoriaus valia neretai viena-me lakšte atsiduria du skirtingi reginiai ir tarp jų užsimezga dialogas. Diskutuojant privačioje erdvėje nėra galimybės pasislėpti už bendruomeninių normų, o bet kokia veidmainystė gali būti bematant demaskuota pašnekovo.

Viešos scenos kritikas

Mažai plėtota, bet labai įdomi R.Urbono strategija tame pačiame atspaude patalpinti realaus vaizdo fotografiją ir fotografijos fotografi-ja (dažniausiai vakarietiškos roko grupės albumo viršelio reprodukcija). O šią strategiją net galėtume įvardinti madingų junginių tarpkultūriniu dialogu. Ir argi tai mums nebyloja apie galimybę privačioje erdvėje būti kitu, kitokiu, o gal tiesiog būti nereglamentuotu savimi.

Keletas fotografijų parodoje – atvaizdai, sukurti išėjus iš privačios teritorijos. Bet šie atspaudai dar aiškiau patvirtina R.Urbono, kaip viešos scenos kritiko, prielaidą. Fotografijose neaptiksime centrinių miesto aikščių ar naujosios architektūros šedevrų.

Užfiksuoti nykstantys objektai, industrinių pastatų liekanos, o neretai į kadrą patenkančios bažnyčios įamžintos iš nefasadinės pusės, beveik gožiamos lūšnų ir natūros rezginio. Ir vėl prisiminę, kad fotomenininkas augo ir brendo sovietiniu periodu, galime suprasti, kad kulto pastatai tampa ir maišto, ir dominuojančių nuomonių kritikos simboliu.

Apibendrinant šį trumpą tekstą užtenka pasakyti: „Diskutuokime virtuvėse”.

by admin