J.Šikšnelis: „Kritikos Lietuvoje nėra“
Klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis, per pastaruosius du dešimtmečius parašęs ir išleidęs kone dvi dešimtis knygų – apysakų, pjesių, novelių rinkinių ir visą stirtą detektyvinių romanų, šiemet kovo pradžioje peržengė 60 metų slenkstį. Sveikindami rašytoją paklausėme:
– Ką šiuo metu rašote?
– Nieko konkretaus. Bandau vieną, kitą, trečią… Nesakyčiau, kad tai krizė, išsirašymas, užsikirtimas ar kažkas panašaus. Pauzė, ir tiek. Kiek galima?! Bičiulis Juozas Aputis, kuris, deja, kaip tik šiomis dienomis paliko mūsų pasaulį, pabartas, kodėl nerašo, sakydavo: „Niekas manęs nevertė tada rašyti, kaip niekas dabar neprivers“.
– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?
– Rašant knygą, kai prieš save turi tik kontūrus, aplanko nuojauta, kad kuri genialų šedevrą. Paskui, kai kontūrai išryškėja, deja, supranti savo netobulumą. Visąlaik noriu parašyti geriau nei iki šiol.
– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?
– Svarbu. Ypač kai vertina neigiamai, dažniausiai nuslydę paviršiumi, užburti į akis kritusių detalių ar suponuoti savo pernelyg siauro požiūrio, riboto suvokimo, angažuotumo, net išankstinės nuostatos. Tikros kritikos Lietuvoje nėra. Kritikų irgi. Yra atsitiktiniai žmonės. Yra grupės draugų, kurie vieni kitiems kilnoja uodegas. Labai norėčiau atsiriboti nuo vertinimų, bet negaliu. Todėl bandau įsikirsti, ką vienas ar kitas bando pasakyti apie mano kūrinius. Dažniausiai nepajėgiu suprasti. Bet gražiausia, kad ir pats vertintojas, vargu bau ar supranta. Žaidimas, manipuliacijos žodžiais, slydimas paviršiumi, beryšis murmėjimas.
Apie būsimą skaitytoją negalvoju, nes tai pražūtinga. Net neįsivaizduoju jo. Nežinau, kam patinka mano knygos, nes sutinku tokių, kuriems nepatinka. Man nereikia niekuo neįpareigojančių pagyrų: faina, ak, kaip faina. Velniop! Užuot aušinęs burną skaityk ir, kaip sakė Mažvydas, permanyk. Bent bandyk permanyti. Nieko nėra blogiau, jei skaitytojas perskaito tik tai, ką rašytojas parašo, kai tekstas plokščias, be prasmių, dvigubų trigubų dugnų. Idealu, kai rašytojas rašo erdvinius tekstus, kuriuose kiekvienas skaitytojas atranda tai, kas jam gyvybiškai svarbu. Man tikriausiai ne visada tai pasiseka. Bet kartais pasiseka.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
