Japonų menas – su pagarba tradicijoms

Japonų menas – su pagarba tradicijoms

Tapyba: Y.Matsumoto paveikslai – ant kriauklių geldelių.
Drožyba: senuoju stiliumi Y.Namai išskaptavo ir spalvotu laku nulakavo indą saldumynams.

Japonų meno, tradicinio ar šiuolaikinio, parodos Klaipėdoje – visada įvykis. O kai vienu metu turime tris, o tiksliau – keturias parodas, įvykis ypatingas.

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijoje iki gruodžio 31-osios galima visapusiškai susipažinti su keliomis japonų meno sritimis. Galerijoje eksponuojami keturių šiuolaikinių Japonijos menininkių kūriniai, visi glaudžiai besisiejantys su senomis japonų kultūros tradicijomis.

Kimono – kaip brangakmenis

Pradėkime nuo kimono.

Tris dešimtis šilkinių kimono parodoje eksponuoja Masu Yamamoto. Tai vadinamojo Tsumugi stiliaus kimono, tikras japonų tekstilės pasididžiavimas, o pati M.Yamamoto yra viena geriausių tekstilininkių Japonijoje.

Buvo laikas, kai M.Yamamoto buvo tik vaikus auginanti namų šeimininkė. Vaikams paaugus, reikėjo kažkuo užpildyti atsiradusią gyvenimo tuštumą ir M.Yamamoto atrado veiklos sritį – pradėjo kurti kimono. 1982 metais jos austas kimono buvo atrinktas į Japonijos šiuolaikinės taikomosios dailės parodą. 1993 ir 2002 metais M.Yamamoto sukurti darbai „Tosa-no-usho“ (Jūros potvynis Tosoje) ir „Youwa“ (Saulėta taika) buvo padovanoti Japonijos imperatoriaus šeimai.

Jau 30 metų M.Yamamoto kuria kimono, vaizdžiai sakant, nuo pirmosios gijos, nes menininkės darbas prasideda nuo šilkverpių vikšrų auginimo. Nors parduotuvėse galima nusipirkti šilko siūlų, gautų iš džiovintų kokonų, M.Yamamoto naudoja tik gyvų kokonų siūlus, kurie, pasak jos, „blizga kaip brangakmenis ir yra elastingi“.

Neatsiejama dalis – diržas

Natūralaus šilko siūlų gamybos kelias gana sudėtingas, bet jį vaizdžiai pristato informatyvus videofilmas, demonstruojamas parodoje. Pažiūrėję filmą ir kartu su M.Yamamoto pasekę visą kelią nuo vikšrelio, mintančio šilkmedžio lapais, iki gatavo kimono, suprasime, kaip vertinamos ir plėtojamos Japonijoje šimt-mečiais susiklosčiusios tradicijos. Kartu įvertinsime ir tą didžiulį kruopštų darbą, kurį turi atlikti menininkė, kol sukuriamas nacionalinis japonų drabužis – kimono.

Neatsiejama, labai puošni kimono dalis yra diržas obi. Tai rankomis, labai plonais šilko siūlais siuvinėti, ilgi (iki 4 m) ir platūs diržai, kurie suteikia nacionaliniam japonų kostiumui išbaigtumo. Diržai taip pat siuvami iš natūralaus šilko, būna labai spalvingi, ryškūs ir niekada nederinami prie kimono spalvos. Parodoje eksponuojami meistrės Yoshiko Ogura siuvinėti diržai, kostiumo aksesuarai ir paveikslėliai.

Piešia ant kriauklių

Apžiūrėjus kimono ir obi, akį traukia didelės, dailios formos kriauklių geldelės, smulkiai išpieštos įvairiais vaizdais. Tai grakštūs kitos menininkės – Yumiko Matsumoto piešiniai, atlikti Iki (elegantiškuoju) stiliumi. Technika, kuria tapo Y.Matsumoto, žinoma ornamento arba kougou (smilkalų dėžutės) pavadinimu.

Dailininkės Y.Matsumoto kūrybą geriausiai apibūdina jos pačios mintys. Anot jos, Japonijoje yra tradicija žavėtis metų laikų kuriamu gamtos grožiu, mėgautis švelniais jausmais, atsipalaidavimu, vienišumu, atgaiva ir Ka-Chou-Fu-Getsu (Gėlė-Paukštis-Vėjas-Mėnulis) grožio teikiamu įkvėpimu. „Mano kriauklėse pajusite gamtos kaitą, kuri įkvepia ir sukelia romantišką nuotaiką. Paprastai aš tapau kriauklių poras. Kriauklių geldelių poros yra žaidimas, kuriame reikia atrasti geldelės porą pagal išorinį raštą ir nuostabų piešinį vidinėje geldelės pusėje. Šį žaidimą Japonijoje merginos žaisdavo Heiano epochoje (794–1192). Kadangi geldelė turi tik vieną atitinkančią porą, kriauklių geldelės tapo puikių vyro ir žmonos santykių simboliu ir buvo dedamos į kraitį. Edo epochoje (1603–1868) geriausių menininkų darbai buvo rodomi aukštuomenės vestuvėse. Dabar šis paprotys išnykęs ir kriauklių poros yra tik gražūs meno kūriniai“, – pasakojo menininkė.

Ekologiški lako dirbiniai

Ne mažiau įdomūs ir japonų lako dirbiniai, turintys ilgą istoriją ir kildinami iš Kinijos.

Kinų lako dirbiniai buvo pirma lakuojami keliais arba keliolika lako sluoksnių, po to raižomi. Japonų amatininkai patobulino techniką: pirma išraižydavo medžio dirbinių paviršius, po to juos lakuodavo. Taip atsirado Kamakurabori stiliaus lako dirbiniai.

Menininkė Yoneko Namai dirba šiuo senuoju stiliumi. Iš medžio išskaptuotų daiktų – lėkštučių, dubenų, padėklų, pialų arbatai, dėžučių, rėmelių paviršiai dekoruojami išraižant ornamentus, įvairius motyvus. Tada daiktai dengiami vienu arba keliais spalvoto lako (dažniausiai raudono, geltono arba mėlyno) sluoksniais, paviršius rūpestingai poliruojamas.

Technika reikalauja įgudimo, kantrybės ir, žinoma, kruopštumo. Tačiau rezultatas puikus – indai, daiktai, dekoruoti tokiu būdu, yra labai patvarūs, lengvi, malonūs paimti į rankas ir – ekologiški, nes tradiciškai naudojamas lakas, gautas iš specialaus medžio syvų.

Visų keturių parodų eksponatus sieja rankų darbo šiluma, ypatingas kruopštumas ir pagarba senosioms japonų kultūros tradicijoms. Ir tai palieka ypatingą įspūdį.

by admin