Jaunieji pasirodė su orkestru

Jaunieji pasirodė su orkestru

 

Nuo 1993-iųjų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro organizuojamas ir jame vykstantis Jaunųjų talentų festivalis baigėsi laureatų koncertu. Įvairaus amžiaus, pradedant trečiokėliu ir baigiant bakalauru, solistams jau 18-ąjį kartą talkino teatro simfoninis orkestras.

Laima Sugintienė

Pratarmėje festivalio sumanytojas bei vienas iš trijų dirigentų Stasys Domarkas akcentavo, kad renginys – orkestro bendraamžis, idėja gimusi drauge su šiuo kolektyvu, bei pasidžiaugė glaudžiu teatro ir muzikinio ugdymo įstaigų kontaktu, šiltu orkestrantų palaikymu, supusiu jaunuosius artistus, galbūt būsimuosius kolegas.

Per beveik du dešimtmečius būta daug ieškojimų ir šiemet buvo grįžta prie tradicinės formos – komisijos atrinktų geriausių jaunųjų atlikėjų koncerto drauge su simfoniniu (pradžioje – kamerinės sudėties) orkestru. Šios išskirtinės galimybės, ko gero, jauniausieji net nesuvokė.

Dalyviai

Stebėjome 12-os atlikėjų pasirodymus – penkių vokalistų ir septynių instrumentalistų. Juos atrinko koncerto vedėjų paskelbta komisija, kurioje, be idėjos autoriaus, dalyvavo prof. Eduardas Kaniava, vyr. dirigentas Dainius Pavilionis, orkestro administratorius Steponas Sugintas ir orkestro smuikininkė Audronė Jurkonytė. Jų atrinktieji buvo pavadinti laureatais. Neteko girdėti, kad tai buvęs koks konkursas… Iš dalyvių didžiąją dalį sudarė vyresnių klasių mokiniai bei studentai. Sunkus uždavinys teko komisijai: reikia parodyti ir ugdymo įstaigų spektrą, ir instrumentų paletę, ir balsų, ir žanrų įvairovę.

Programa

Visi minėti slenksčiai buvo įveikti, o štai žanrų spektras – skurdokas, dominavo koncertai ir arijos. Antra vertus, komisija žanrų pasirinkti nelabai ir galėjo – neteko girdėti, kad kuris dalyvis kūrinį būtų specialiai ruošęs festivaliui. Betgi galėtų, jei apie atranką organizatoriai paskelbtų tuomet, kai pedagogai dar rudenį sudarinėja ugdymo programas. Ir šįsyk kūriniai buvo iš mokymo programos: instrumentininkai retomis išimtimis tradiciškai grojo po koncerto dalį, neišvengta ir tokiam pasirodymui nelabai tinkančių trukmių; dainininkai atliko arijas. Suprantama, kartu taip buvo išspręst i partitūros klausimai. Tačiau festivalio baigiamąjį koncertą būtų papuošę bei praturtinę vokaliniai duetai, galbūt įmanoma rasti, tarkime, ir kokią liaudies dainos instrumentuotę…

Tradicinis festivalis šiemet sujungė visas miesto muzikos ir meno ugdymo grandis bei vaikų ir jaunimo laisvalaikio centrus. Skelbiama, kad iš viso renginyje dalyvavo beveik 2 tūkst. uostamiesčio vaikų ir jaunimo. Viso festivalio, kuriame net aštuonios pozicijos, programa byloja apie neabejotinus organizatorių gebėjimus surengti festivalį mažiausiomis sąnaudomis, tiesiog suteikiant savo salę. Joje su „Pavasario mozaika“ prisistatė Jeronimo Kačinsko muzikos mokykla, net dvi įstaigos savo jubiliejines sukaktis paminėjo būtent šioje scenoje – joje vyko Klaipėdos jaunimo centro choreografijos studijos „Inkarėlis“ 40-mečio koncertas, o Juozo Karoso muzikos mokykla čia šventė savo gyvavimo 65-metį. Po talentų vėliava prisiglaudė ir Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro festivalis.

Spauda

Dar gerokai prieš renginį ilgokai stovėjau prie teatro lango ir studijavau afišą. Net žinodama apie kai kuriuos dalyvius, neradau informacijos, kurią dieną juos galėčiau išgirsti. Atmetimo būdu išsiaiškinau, kad klausysiuosi laureatų koncerto. Bet kokių laureatų, ką jie laimėjo?

Malonios teatro darbuotojos dalijo bukletukus. Gražiai sumaketuotus, spalvingus, su gana brandžiais laureatų pamąstymais apie talentą ir pašaukimą, su originaliomis ir nuotaikingomis nuotraukomis, su ugdymo įstaigų logotipais. Betgi nei apie šios gražios idėjos, nei apie nuotraukų autorius iš leidinuko sužinoti nepavyko. Pasigedau ir jaunajam dirigentui Karoliui Variakojui skirto puslapio. Tačiau darbas gražus.

Publika

Sudėtingi organizaciniu požiūriu (atrankos, repeticijų grafikai, instrumentuotės ir kt.), vienu aspektu šie festivaliai nesukeldavo galvos skausmo rengėjams – klausytojų jie niekada nestokojo. Entuziastingų, gėlėmis nešinų. Ne išimtis buvo ir šis, nors salė nebuvo pilna. Gal kiti pasirinko Pilies džiazo festivalio koncertus? Ne pirmas apmaudus sutapimas… Ir aš į laikrodį žvilgčioju…

Vedėjai

Žavūs koncerto vedėjai – Beata Ignatavičiūtė ir Rokas Spalinskas. Derama laikysena bei tartis, tinkama intonacija ir tembras, puiki sceninė kultūra ir išvaizda – retas derinys net profesionalų gretose.

Talentai

Kaip teigia „Tarptautinių žodžių žodynas“, tãlentas [lot. talentum < gr. talanton] – tai nepaprasti, ypač kūrybiniai, sugebėjimai, o žmogus, turintis jų, laikomas talentingu. Smalsu buvo skaityti jaunųjų artistų svarstymus apie tai, ar talentu gimstama, ar tampama. Visus jų pasisakymus vienijo ta pati mintis – reikia daug valios, pastangų, užsispyrimo ir darbo, kad taptum tikru talentu. Džiugina rimtas ir atsakingas kiek-vieno jų požiūris į muzikavimą, į aukščiausio rezultato siekimą.

Bene daugiausia yra pasiekę KU Menų fakulteto studentai. Štai Steponas Zonys (I k., prof. E.Kaniavos klasė), daugumai pažįstamas iš sėk-mingų pasirodymų net dviejuose TV3 projektuose „Lietuvos talentai“, tuomet savo dainavimu užbūręs ne tik komisiją, bet ir pasaulinio šou kūrėjus, ir festivalio laureatų koncerte visus sužavėjo efektingai atlikdamas Don Žuano ariją iš W.A.Mozarto operos „Don Žuanas“. Antrosios dalies neabejotina puošmena buvo jau du pagrindinius vaidmenis – Jurgos ir Kristos – teatro scenoje sukūrusi B.Ignatavičiūtė (IV k., prof. V.Vadoklienės klasė), tą vakarą sužibėjusi Džuljetos rečitatyvu ir arija iš V.Belini operos „Monteki ir Kapuleti“, pademonstravusi ryškiai išsiskleidusias, puikias savo vokalines galimybes. Prie dainininkų sėkmingo pasirodymo neabejotinai prisidėjo ir patyręs maestro S.Domarkas, jautriai vedęs orkestrą, išlaikydamas deramą balansą ir tuo tėviškai padėdamas jauniems muzikiniams daigeliams skleistis. Mažiau pavyko Lenskio (P.Čaikovskio op. „Eugenijus Oneginas“) abejones ir nerimą perteikti Tadui Jakui (KU Menų fakultetas, III k., prof. M.Gylio klasė).

O šauniai muzikavusiam virtuoziškam septintokui klarnetininkui Petrui Vaitekučiui (Eduardo Balsio menų gimnazija, mok. A.Milerius), atlikusiam chrestomatinį šio instrumento repertuaro kūrinį, kiekvieno klarnetininko „vizitinę kortelę“ – K.Kurpinskio koncertą, orkestras akompanavo šiurkštokai (dirigentas D.Zlotnikas). Tos pačios gimnazijos dvyliktokės fleitininkės Dominykos Šeibokaitės (mokytoja A.Gaubienė) pagrotą C.Chaminade Concertino ir Kristinos Kupšienės ugdytinės dešimtokės smuikininkės Vilijos Bogušaitės pagriežtas P.Sarasate „Čigoniškas melodijas“ išskirčiau tarp instrumentalistų kaip vienus profesionaliausių pasirodymų.

Kaip jauną talentą derėtų paminėti jaunatviškai entuziastingą dirigentą K.Variakojį – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. J.Domarko klasės studentą. Dirigavęs su užsidegimu, jis ne visada pasiekė geidžiamą rezultatą. Štai barokinėse arijose, kurios ir profesionalams – kietas riešutėlis, dirigento pasiūlyti per lėti tempai, taip pat atlikėjų jaudulys ir nedidelė sceninė patirtis neleido atsiskleisti dainininkų iš Stasio Šimkaus konservatorijos gebėjimams.

Koncerto programą paįvairino ir vienas lietuviškas opusas – skambėjo ketvirtakursio prof. V.Tetensko birbynės klasės studento Gedvydo Puškoriaus iš KU Menų fakulteto atlikta E.Balsio Koncerto smuikui ir orkestrui Nr. 1 antroji dalis (kieno aranžuotė?).

Žanriškai koncertą praturtino sesių Ievos ir Augustės Petkūnaičių iš J.Kačinsko muzikos mokyklos (mok. V.Revutienė) temperamentingai atlikti du J.Brahmso Vengrų šokiai. Smagu buvo klausytis ir dar vieno fortepijoninio kūrinio – pirmosios G.F.Hendelio Koncerto F – dur op. 4 dalies, kurią užtikrintai paskambino jauniausias šventės dalyvis artistiškasis Vilius Boimistrukas iš E.Balsio menų gimnazijos (mok. A.Brazienė).

Koncertą efektingai užbaigė S.Šimkaus konservatorijos dvyliktokas, M.Bačkaus mokinys violončelininkas Karolis Vaičiulis, atlikęs sudėtingą (dar per sudėtingą jam?) C.Saint-Saenso Koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 1 a-moll. Žavėjo jaunuolio įsijautimas, „buvimas muzikoje“, puikus įsiklausymas į orkestro partiją (šiame kūrinyje kai kuriuose epizoduose geriau buvo jo negirdėti…). Karolis bene vienintelis taip dėmesingai sekė orkestro intermedijas, nebuvo užsiėmęs vien savo reikalais. Jis aiškiai lyderiavo, muzikines „vadeles“ tvirtai laikė savo rankose. Kūrinys truko beveik 20 minučių. Štai čia ir atsiskleidė ydinga atrankų organizavimo praktika. Likus porai mėnesių iki koncerto naujo kūrinio nebeišmoksi, o ir komisijai reikia rodyti ne pusfabrikatį. Tad ką daryti, jei mokymo programoje – ne festivalio formatas?

Ar verta?

Pasiklausius tokio pulko jaunųjų meistrų, tikriausiai niekam nebekyla klausimas: ar verta jaunimui muzikuoti Lietuvoje? Tikrai verta. Bent dėl mūsų, klausytojų, kurie pasisėmė nekasdieniškų emocijų, patyrė dvasinį pakylėjimą, verta brandinti savo išskirtinį talentą.

by admin