Jaunųjų Europos kūrėjų paroda: ištakos, įspūdžiai, vertinimai

Jaunųjų Europos kūrėjų paroda: ištakos, įspūdžiai, vertinimai

Besižvalgant po prancūziško vernisažo užkulisius

Goda Giedraitytė

Klaipėdos dailės parodų rūmuose iki lapkričio pabaigos svečiuojasi tarptautinis šiuolaikinio meno projektas „Jaunieji Europos kūrėjai“. Klaipėda – jau antroji projekto stotelė. Prieš mėnesį oficialus parodos atidarymas vyko Montružo (Montrouge) mieste Prancūzijoje.

51-asis šiuolaikinio meno salonas Montruže susilaukė didžiulio publikos antplūdžio. Žvilgsnis į publiką, knibždančią portugalų ekspozicijoje.

Idėja – iš Prancūzijos

„Jaunųjų Europos kūrėjų paro-da“ – tai kelių šalių partnerių jungtinis šiuolaikinio meno projektas, administruojamas Montružo miesto, esančio Paryžiaus pašonėje. Miestas garsėja kaip aktyvus kultūrinis centras, ypač daug dėmesio skiriantis jaunų, talentingų menininkų paieškoms ir pristatymui. Čia jau 50 metų vyksta kasmetiniai Montružo meno salonai, kurių tikslas pristatyti jauniausius Prancūzijos menininkus ir suteikti galimybę jiems pradėti savo kūrybinę karjerą.

Prieš šešerius metus, atsiveriant naujiems Europos Sąjungos geografiniams horizontams, Montružo mero p. Žano Lupo Metono iniciatyva pradėta organizuoti tarptautinė jaunųjų Europos menininkų paroda. Į projektą entuziastingai įsitraukė šalys partnerės: Portugalija, Ispanija, Austrija, Italija, nuo 2006-ųjų – ir Lietuva. Svečių teisėmis projekte dalyvauja Lenkija, Švedija, Slovakija. Kiekvienai šaliai atstovauja konkretus miestas. Atstovauti Lietuvai parodoje buvo pakviesta Klaipėda.

Unikalus projektas

Klaipėdiečių J.Rakevičiaus, R.Budvytytės, A.Petkaus, D.Vaičekausko ir J.Malinausko kūriniai parodoje Montruže – kaip namie. Lietuvių iš Klaipėdos ekspozicijoje grupelė prancūzų gyvai šnekučiavosi prie G.Venslovaitės instaliacijos. Godos Giedraitytės nuotraukos

Visi projekte dalyvaujantys miestai turi galimybę pristatyti 10 jaunųjų menininkų (t.y. po vieną kiekvieno menininko darbą). Menininkų darbai ir sudaro jungtinę parodą, kuri, prisijungiant vis naujiems partneriams, kaskart auga ir įvairėja tiek savo turiniu, tiek geografija. Tuo būdu projektas iš tiesų yra unikalus, kadangi pristato pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio, kūrėjų darbus. Kita vertus, drąsus savo charakteriu ir užmojais, nes reprezentuoja ateities talentus, kryptis ir tendencijas.

Šių metų balandį Klaipėdoje vyko atrankinė jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono kūrėjų paroda, kurios metu dalyvauti tarptautiniame meno projekte „Jaunieji Europos kūrėjai“ atrinkti aštuoni autoriai. Dar du menininkai pakviesti iš Kauno ir Vilniaus, taip suteikiant galimybę projekte dalyvauti ir kitų Lietuvos miestų menininkams.

Oficialiai „Jaunųjų Europos kūrėjų paroda“ 2006-ųjų itinerariumą pradėjo rugsėjo mėnesį Montružo mieste. Ekspozicija nedidelėse Montružo administracijos patalpose, specialiai pritaikytose parodinei veiklai, talpino per 70 darbų (mat Montruže po penkis savo menininkų darbus eksponuoti turi teisę ir šalys svečiai). Pusė vos 42 tūkst. gyventojų turinčio miestelio biudžeto yra skiriama kultūrai, sportui ir švietimui (o kur dar ilgametė salonų tradicija!). Todėl nenuostabu buvo matyti sausakimšą žiūrovų salę, akimis godžiai ryjančią šiuolaikinio meno trofėjus.

Dominuoja „plokštuminiai“ menai

Lyginant su Klaipėda, akivaizdžiai diferencijavosi tikslinė auditorija. Jei pas mus šiuolaikinio meno vartotojais vis dėlto esti jaunoji visuomenės karta (istorinių ir socialinių paradigmų padarinys), tai Prancūzijoje žiūrovų amžius pasidalija „fifty fifty“ (per pusę), sulaukdamas tiek jaunimo, tiek ir brandaus amžiaus lankytojų.

Kita vertus, pati paroda akcentuoja jaunųjų kūrėjų primatą, kas savaie tiek mentalinę, tiek ir žvilgsnio kryptį orientuoja į jaunimo kategoriją. Tačiau įdomu, jog žanrais (vienas pagrindinių projekto tikslų yra pristatyti šiuolaikinio meno tendencijas visuose jo pasireiškimo žanruose) paroda labai nežymiai laviruoja naujųjų medijų ar sintetinių raiškos formų link. Nepaisant „jaunystės“ kartelės, dominuoja „plokštuminiai“ menai: tapyba, fotografija, video-. Vos keli skulptūros bei keramikos kūriniai, instaliacinio charakterio meno apraiškos – parodai priduoda intriguojančio erdvinio prieskonio. Toks jaunųjų menininkų atsigręžimas į labiau tradicines nei avangardines meno formas gali būti sietinas su savotiškomis pradžių pradžios paieškomis arba siekiu atsispirti nuo jau išbandytų dalykų. Kita vertus, gali liudyti perspektyvinius ateities žingsnius: nepaisant to, kad kultūra akivaizdžiai technologizuojasi (net kompozitoriai kuria kūrinius nešiojamam kompiuteriui ir simfoniniam orkestrui), gal tolimesnė dailės ateitis slypi anaiptol ne technikos, o būtent vertybinio lauko verpetuose?..

Šiame kontekste lietuvaičių darbai išsiskyrė ypatingu sąlyčiu su tradicinėmis meno šakomis ir plastikos įvairove: ekspozicijoje pristatomi darbai nuo grafikos iki keramikos, nuo tapybos iki skulptūrinių objektų, nuo video- iki instaliacijos. Ir vis dėlto tradicinėmis meno šakomis jaunieji eksperimentuoja – grafiką įterpia į instaliaciją, tapyba užkloja metalo paviršių, į meno kūrinį įtraukia žiūrovus ir pan.

Nuotaikos skiriasi

G. Faugeras (Prancūzija) „Griuvėsių laukas“. Nerijaus Jankausko nuotraukos S.Richardot (Prancūzija) „Su titrais“. S.Winter (Austrija) „Atkuriant identiškumą“. I.Pinheiro (Portugalija) „Maždaug be pavadinimo“.

Dar vienas akivaizdus skirtumas tarp europinio ir lietuviškojo jaunųjų kūrėjų bloko – pati tematika, darbų turinys ir ekspresija. Vakarų Europos menininkai išsiskiria (arba tiksliau, niveliuojasi) tamsiu koloritu, destruktyviu turiniu, skaudžiai pesimistinės tikrovės paveikslu. Besižvalgant užplūsta XX a. pradžios nuotaikos: futuristų ar siurrealistų manifestai, skelbę praeities pabaigą ir naujos ateities pradžią. Menininkų darbuose vyrauja mirties ir išnykimo temos: žuvies kaulai, kaukolės blizgančiomis akimis, saldžiai gražus manekenas kryžių nešančio Kristaus pozose, kartuvės ir pan. Arba socialinė realybė: pigių rūbų parduotuvės, žmonių kasdienybė viešajame miesto transporte, tuščios miesto gatvės ir t.t.

Visiškai priešingas nuotaikas regime lietuvių ekspozicijoje, kur trykšta spalvos, vyrauja popmeno žaismė arba analizuojami vertybiniai kontekstai. Nesistengiama analizuoti politinių peripetijų, socialinių realijų ar pan. tematikos. Daug svarbiau tiesiog mėgautis meno raiškos galimybėmis, priblokšti netikėtumu. Stipriai parodoje savo vardą deklaruoja ir slovakai bei estai, išsiskiriantys originaliais plastiniais ieškojimais.

Akivaizdu, jog pastaroji jaunųjų kūrėjų karta – naujasis darinys, ieškantis savo pačių tapatumo, galinčio tarpti Vakarų kultūros ideologijoje, bet kartu nepranykti globalizacijos visuotinume. Autentiškos savasties deklaracija bei kūrybinio prado (kelio) identifikacija – tai šiandienos jaunųjų menininkų atspirties taškai. Pastaroji situacija, manyčiau, būdinga daugumai posovietinių valstybių, kurios, atgavus nepriklausomybę, stengėsi kiek galima greičiau „įsiurbti“ į save vakarietiškąją kultūrą, tačiau šiandien nori suvokti, kas jie iš tiesų yra ir ką gali pasiūlyti pasaulinei meno rinkai.

Ir mes tai galime!

X.Alias (Ispanija) – Sekmadienis / Stiklas / Snūda“. J.Rego (Portugalija) „Pradinis taškas“. N.Sousa Vieira (Portugalija) „Neįmanoma tiesialinijinė erdvė“.

Vertinant iš perspektyvinio žvilgsnio, lyginant praėjusių ir šių metų „Jaunųjų Europos kūrėjų“ parodas, ryškėja kokybinis skirtumas. Praėjusiais metais menininkų lygis svyravo nuo labai silpnų iki realių ateities grandų. Šiemet didesnė darbų dalis pretenduoja į teigiamą įvertinimą, kas greičiausiai liudija atidų meno komisarų darbą – didžiajai parodai stengiamasi pateikti išgrynintą, įvairialypę ir atraktyvią darbų ekspoziciją.

Kita vertus, norėtųsi tikėti, jog tam tikros atsvaros ir intrigos parodai suteikia Rytų bloko prieskonis, tačiau tai gal jau pernelyg subjektyvus vertinimas.

Apibendrinant džiugu, kad Klaipėdoje vykęs šios parodos atidarymas dar kartą patvirtino tiek žmogiškąjį, tiek ir infrastruktūrinį Klaipėdos potencialą organizuoti tarptautinio lygmens parodas. Išsisklaidę po ekspozicinius dailės parodų rūmų plotus jaunųjų menininkų darbai reprezentavo naują architektūrinį formatą bei įgavo naują pačios „Jaunųjų Europos kūrėjų“ parodos vertinimo skalę.

Tai – keliaujanti paroda, kaskart, priklausomai nuo ekspozicinio ploto ir parodos išdėstymo variacijų, reflektuojanti naujus jos suvokimo atspalvius. Todėl džiugu, jog naujoji stotelė viršijo lūkesčius. Telieka tikėtis, kad ateityje ji taps peronu jaunųjų Klaipėdos (o gal ir Lietuvos) kūrėjų kelionei į pasaulį.

Ar leidžia būti savimi van Gogo kedai avimi?

Ignas Kazakevičius

Jaunųjų Europos kūrėjų parodą laikau dideliu avansu jauniems Klaipėdos kūrėjams. Be politinės parodos reikšmės ir „iškartinės“ integracijos į tarptautinį kontekstą, svarbu ir tai, jog šis įvykis gali paskatinti vizualinių menų kultūros aktyvumą Klaipėdoje.

M.Sola (Ispanija) video darbas „Pietūs su šeima“. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Klaipėdos savivaldybės finansinė projekto parama – svarbus kultūros politikos žingsnis, rodantis dėmesį jauniesiems kūrėjams, tiksliniams kultūros mainų projektams.

Pagirtina ir tai, kad dauguma kūrinių atlikti techniškai nepriekaištingai, yra tvarkingai pateikti, parodoje žymu tai, kas vadinama ekspozicine kultūra.

Verta pagirti drąsų, ant iššūkio ribos balansuojantį projekto plakatą (darė prancūzai) ir stiprią reklaminę kampaniją, rengėjų entuziazmą, lėmusį didelį susidomėjimą.

Pradžia – sumanymas

„Kur visko pradžia?“ – savo instaliacija klausia menininkė Goda Venslovaitė. Trimis aukštais pakibusiais drobiniais maišeliais su šūkiais–idėjomis ji užkabina žiūrovą bent trimis aspektais.

Pirma – užrašęs savo tekstą ant tam skirtų kortelių ir įmetęs maišelin, jis gali savarankiškai sudalyvauti meninio mąstymo procese, tarkim, gali oponuoti ant maišelių užrašytoms mintims (beje, peržiūrėjau visus, tebuvo viena apskritai tezė, su kuria polemizuoju apžvalgos pabaigoje). Kitose – vaikiškos keverzones, tarsi žiūrovas būtų jautęs poreikį kažką padaryti. Atseit įrankiai padėti, tai… Parodoje gi, tą patį galima pasakyti apie ne vieną, tikrai ne vieną ir ne du kūrinius bei kūrėjus.

Antra ir trečia – tai aktualiausias ir geriausias šios parodos kūrinys. Išskyriau jį iš daugelio dėl turinio ir medžiagos, iš kurios kūrinys padarytas vienio bei nepretenzingumo. Idėjos-šūkiai čia yra aiškiai išreikštos. Jie paprasti, nesudėtingi, kai kurie netgi primityvūs, tačiau kūrinio esmė suvokiama iš karto. Kūrinio pateikimas ir struktūra, taip pat iš karto leidžia asociatyviai „mėtyti“ mintis, pratęsti žaidimą dalijantis mintimis kad ir su šalia stovinčiu. Aktualiausias jis todėl, kad pabrėžtinai kalba, nuo ko viskas prasideda. Nuo idėjų taigi, kurių akivaizdžiai stinga šioje parodoje, tačiau stinga ne minčių, ką (at)vaizduoti, ką perkurti, bet koncepcijos, kurią įgyvendinus taptų aišku – kam, vardan ko reikėjo tą daryti? Kokia prasmė atlikti tam tikrą veiksmą, pagaminti tam tikrą objektą, ir jį pristatyti kaip meno kūrinį.

Kūrėjai iš reikalo?

Jaunieji menininkai mene mėgsta perteikti socialines potekstes. Tačiau jeigu menas kalba socialine kalba – jis turi veikti, taip kad atkreiptų mano /statistinio žiūrovo/ dėmesį į keliamą aktualiją. Tarkim, kad stebint krūvą video-, nuotraukų, ir kt., iš žmonių minioje, benamių, norinčių pasikeisti lytį, nuskriaustų negrų, homoseksualistų ir pan. nebūtų tas pats, ar janina tapo antanu, o negras – transvestitu, ar tas kažkas kažkur vykstantis dar vis tęsiasi… Juk jeigu apie problemą norima papasakoti kitam žmogui, tai reikia labai paveikti tą žmogų, įtikinti jį, nes tai NE TO ŽMOGAUS PROBLEMA! Prisiminkime, kad menas visada buvo naudojamas socialiniams reiškiniams paryškinti ir koncentruotai paveikai perteikti.

Šioje parodoje jaunųjų menininkų menas yra daugiau asmeninis/socialinis. Gabaliukai asmeninės patirties, gabaliukai, kažko išmąstyto, gabaliukai kažkur matyto. Ir visa tai pateikiama kaip „aš menininkas/aš esu/aš norėčiau būti menininku“.

Darbai remiasi asmenine patirtimi, kurios /vertos perteikti/ jaunas kūrėjas neturi, remiasi personaline išpažintimi, kai iš tiesų nėra poreikio atvirai kalbėti, nenorima ir neturima ką pasakyti, veikiau sėdima ir galvojama, esu menininkas, tai reikia gi ką nors sukurti. O ką sukurti? Apsižvalgoma: virtuvė, vonios kambarys, daiktai, gatvė, kurioje augau, sankryža, kurią matau pro langą, kurioje kartais susidaužia mašinos. Na, ir?

Menas be aktyviai perduodamos patirties lieka tuščia retorika ir estetika. Menas tai – asmeninė pozicija, tai būdas susiremti su pasauliu. Ir jei nusprendei išeiti į eterį, reiškia, kad turi ką pasakyti, jei nusprendei važiuoti autostrada, negali joje tiesiog atsisėsti, nusprendęs rėkti, turi rėkti. Geras menas veikia arba neveikia. Žodis patinka arba nepatinka – čia labai labai netinka. Menas yra kova. Menas yra tikėjimas. Tikėjimas tuo, ką darai, ir tuo, ką kalbi. Kalbant apie sąžinę mene – menas tam tikrame kontekste gali būti netgi pritemptas, ir bus tikras, jeigu bus „išgyventas“. Sąžiningai išgyventas – vadinasi, nebūtinai tiesiogiai patirtas ir tiesiogiai perteiktas. Galime atsisakyti kovos modelio, tebūnie tai tylos būvis, tačiau jausmas, kad nuo tavo veiksmo pasaulyje realiai kažkas keičiasi – tas pojūtis kūrinyje turi būti ir išlikti. Pokyčiai gali prasidėti nuo tavo virtuvės, vonios kambario, daiktų, gatvės, kurioje augai, sankryžos, kurią matai pro langą, kurioje kartais susidaužia mašinos.

Koks visuomenės PH?

Jaunieji parodos autoriai veikiau stebi pasaulį ir sykiu bando atsiriboti nuo jo pateikdami personalines istorijas. Įdomiausia betgi tai, kad realiai kiekvienas menininkas su savomis skirtingomis istorijomis veikia pagal tą pačią schemą.

Todėl stipriausias menas yra toks, kuomet papasakota asmeninė istorija „kabina“ universalią plotmę ir jos poveikio diapazoną jaučia skirtingos rasės, mentaliteto, tautybės ir pan. žmonės. Jaunieji menininkai susitapatina su tam tikra madinga kodų, kaip padaryti meną, panašų į tą, kuris „ant bangos“, sistema. Ir tai tiek jų, tiek ir aplinkos problema. Tai, kas niveliuoja parodoje eksponuojamą meną, – yra sąlygota visuomenės ir jos narių interesų susmulkėjimo, idėjos, už kurią galima būtų numirti tiesiogine ir perkeltine prasme (pavyzdžiui, laisvės), nebuvimo. Tad iš esmės jaunieji kūrėjai kalti tik tiek, kad nenori būti originalūs.

Dar keletas pastebėjimų šia tema. Paveikus menas neprivalo būti itin novatoriškas ar radikalus. Darbo pavadinimas – dar vienas būdas „išlaužti“ idėją. Keli žodžiai, prisegta koncepcija galėjo pagelbėti kūriniams komunikuoti su žiūrovais. Autorių kūriniai šioje parodoje formuojami kaip estetiškas dizainas. Na, taip suprantama – informacinė visuomenė, skaitmeninės ir kitos technologijos, bet visgi – ar regima visuma nebus vienas iš pavyzdžių, kai bėgama nuo konkretesnių atskaitos taškų, realaus pasaulio? Dar. Eksponuojamas menas neveikia. Nei iššūkis, nei forma nėra įdomi, nei turinys įdomus, nei žaismingas, nei šokiruojantis. Nei kvepia, nei smirda, nei pasaka, nei gyvenimas, nei minimalizmas, nei hiperbolė. Nei įstabios tylos, nei intriguojančio veiksmo. Na, pateikite tada nors trupinį šūdo, nors minutę pačios banaliausios provokacijos!

Kita vertus, anot komentatorius R.V., kurio kortelę radau viename iš G.Venslovaitės idėjų – maišelių „norėdamas ką nors kritikuoti užsidėk jo batus ir nuėjęs 7 mylias kritikuok“. Užsidėti galima, bet kad šiuo atveju nėra kur eiti, nekalbant, kad nėra ir septynmylio takelio. O dar kita vertus, nėra būtina žinoti kiek autorius iškentėjo ir ko atsisakė kurdamas kūrinį, ką jis patyrė ir pan., tai privalo būti matoma ir jaučiama. Energija, jeigu ji yra, veikia bet kokia forma ir bet kurias mūsų jusles.

Šioje parodoje galima bandyti autis kad ir ryškiaspalvius prancūzo T.Mahuizer tapytus kedus, kurie asocijuojasi su įvairiausiais van Gogo tapytais daiktais, su nuasmenintu asmeniškumu. Skirtumas tas, kad šitie batai be charakterio, daugiaspalviai, bet neišreikšti. Na, tarkime, van Gogas mums per senas, meną kuriame dabar, iš dabarties impulsų, įvykių, o jei tas menas neveikia mūsų, tai kodėl? Ar įvykiai ir problemos neaktualios, betgi jų tiek daug ir jos tokios įvairios, pasaulis ganėtinai šioje srityje patobulėjo per pastarąjį šimtą metų. Negi taip neįdomu gyventi? O gyvename permainų laikais (skirtingose šalyse jos, be abejo, kitokios). T.y. sunku, bet įdomu. Ir, regis, menas turėtų klestėti, tapti išsivadavimo iš savęs paties būdu, visuomenės lakmuso popieriumi. Koks po paraliais LT visuomenės PH?

Daugiau proto nei širdies

Įspūdžiais apie jaunųjų Europos kūrėjų parodą per vernisažą uostamiestyje paprašėme pasidalinti skirtingų kartų Klaipėdos menininkus.

Kur individualumas?

Grafikas, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros prof. Algis KLIŠEVIČIUS: O kaip jums?.. Sakote, per daug racionalu? Tai reiškia, kad Europa „daro“ meną labiau protu nei širdimi, ko gero. Atsispindi tas momentas… Todėl, kad bijo „padaryti“ širdimi. Nes gali paaiškėti, kad reakcija į tą pasaulį, kuriame mes esame, gali būti žymiai skausmingesnė. Todėl, man atrodo, mes čia matome labai estetizuotus, profesionaliai „padarytus“, akivaizdžiai šiuolaikinės estetikos ieškojimų ribose esančius darbus. Iš principo labai malonu, kad tokio meninio lygio paroda Klaipėdoje atsirado ir kad autoriai – iš tiek šalių. Bet pabandykime čia atskirti tas šalis vieną nuo kitos. Pabandykime apibūdinti autorius, net čia esančius lietuvius, ir juos atskirti nuo kitų. Šiuo požiūriu – didelė problema. Kadangi ta meninė kalba tapo savotiška esperanto kalba. Vietoj to, kad menininkai savo išgyvenimus išklotų savo kalba, labiau atpažįstamai ir labiau individualizuotai.

Matyt, ne veltui Klaipėdoje gruodžio 1-ąją vyks meno vadybininkų konferencija, kurioje vienas iš klausimų – kultūrinio identiteto problema. Kadangi, kaip matome, ji tampa aktuali. Kadangi mes pakliuvome į tokį globalizacijos procesą, kultūrų katilą, kuriame tas dalykas tampa svarbus. Nes kitaip mes galime prarasti savo identifikacijos ženklą, tam tikrą kodą, kuris leidžia laikyti save lietuviais. Galbūt tikslas toks yra – laikyti save europiečiu, o paskui tik lietuviu. Galimas ir toks variantas. Bet ir ši paroda rodo, kad, ko gero, būtų įdomu atrasti lietuvį šioje parodoje, atrasti prancūzą, italą, ispaną, portugalą, austrą… O dabar sunkiau tai padaryti, nes toji meninė kalba savotiškai suniveliuota. Videopriemonės, fotografijos, videodarbai, tam tikri žaidimai, reklaminių menų įtaka akivaizdi, čia pritaikyta.

Vienintelis dalykas, kuris tikrai džiugina, – kad visa tai yra čia ir kad paroda tokio lygio – atrinkti darbai, pateikta labai solidžiai. Bet kuriuo atveju vertas dėmesio reiškinys. O tai, kad jis vyksta Klaipėdoje, – tiesiog džiugus reiškinys. Todėl, kad mes jau tada nesame tokia provincija, jei iš Prancūzijos miesto (na, aišku, ne iš Paryžiaus šiuo atveju) ta paroda atkeliavo šičia. Tai mes esame tokio pat žaidimo lygio, tame pačiame kontekste, kas dabar vyksta visur. Kadangi mes dabar jau matome, kas vyksta visur, mums galima būtų daryti išvadas ir galvoti, o kaip mes galime tame visame reiškinyje pasirodyti savaip. Taip, kad būtume įsimintini, patrauklūs arba kažkuo įdomūs. Ko gero, vieninteliu būdu – išliekant savimi. Nes jeigu mes bandysime būti tokie, kaip, tarkim, prancūzai, tai gal prancūzai bus įdomesni. Jei bandysime imituoti ispanus, tai jie bus karštesni.

Ne, čia negalima būti kategoriškam. Negalėčiau pasakyti, kad neturiu į ką žiūrėti. Aš turiu į ką žiūrėti. Yra įdomių detalių, pastebėjimų. Galbūt tik galėčiau pasakyti, kad, kaip ir visa Europos šiuolaikinė dailė, tai, ką matau čia, – labai fragmentiškas menas. Menininkas žiūri į pasaulį kaip į fragmentų rinkinį, išskaido visumą. Arba negali, arba nesistengia matyti visumos, stengiasi estetizuoti tam tikrą detalę ir taip perteikti pasaulio grožį. Tiesiog toks dabar gyvenimo būdas ir toks suvokimas. Mūsų gyvenimo metodas, kurį dabar taikome, neduoda mums laiko apibendrinimams. Lyg mozaika, amžina mozaika, kurioje mes skubam, verčiamės, jau kitaip švytim ir t.t. Gali būti dar viena problema… Jei žiūrėsime globaliu mastu – didesnė pasaulio dalis neskaito ir nerašo lotyniškais rašmenimis, o rašo kiniškais ir arabiškais. Iš esmės pasaulis yra visai kitoks. O besidžiaugiant savo darželio gėlėmis, į jį galima žiūrėti ir taip.

Vis dėlto čia man labiausiai įstrigo tas fragmentiškas požiūris į pasaulį. Nesiekiama apibendrinimų arba jie „padaryti“ tokiu būdu, į kurį man dar reikėtų gilintis. Turiu pripažinti, kad jau esu kitos kartos žmogus. Tas požiūris man įdomus, bet nebūtinai jis mano. Gal aš kitaip norėčiau tą dalyką matyti. Bet ateina nauja menininkų karta, mes ją matome visose Europos šalyse, ji tiesiog yra tokia. Vadinasi, tas reiškinys pats savaime yra įdomus, vertas susipažinimo, stebėjimo, galbūt net gilesnės analizės.

Trūksta naujo požiūrio

Interaktyvaus meno kūrėjas, VDA doktorantas Julijonas URBONAS: Parodos darbuose juntama populiariosios kultūros įtaka. Tai savotiškai žavi, bet mane asmeniškai nelabai domina. Aš pasigendu subtilesnio požiūrio į naujesnius dalykus, pavyzdžiui, į technologijų įtaką. Čia mėginta panaudoti naujas technologijas, bet… Trūksta naujo požiūrio į naujus judėjimus – technologijų, visuomeninius santykius dabartinėje tokioje technokratinėje visuomenėje. Esu tarpdisciplininio meno mėgėjas, tai man dar čia stinga tų pačių menininkų meninės išraiškos bendravimo.

O šiaip darbai gana įvairūs, ir paroda pakankamai įdomi. Nors autoriams trūksta didesnio išskirtinumo ir individualumo, asmeniško požiūrio į pokyčius šiuolaikinėje visuomenėje. Taip yra todėl, kad menininkai paveikti masinės kultūros. Ji ypač jaunus žmones patraukia, nes yra smagi, maloni… Ir ta meninė išraiška – pramoginio pobūdžio. Jie tai kuria kaip pramogą, o ne kaip meną. Tai irgi gerai. Bet turėtų būti pramoga ne tik menininkui, bet ir žiūrovui. Nes jeigu žiūrovas mato tik menininko pramogą, negauna tos pramogos sau, tai ne kas…

Aš pats esu dizaineris ir man labiau patinka tokie tarp dizaino ir meno darbai. Čia daugiau mėginta kurti meną. Gal mėginta…

Bet bendras įspūdis – neblogas. Tikrai. Ypač Klaipėdai trūksta naujo vėjo. Jauno.

Nemažai tuščių darbų

Ch.Lartillot (Prancūzija) fotografijos. N.Kuligowski (Prancūzija) „Balnas“. C.Collina (Italija) „Gyvenimo, meilės, draugystės, darbo objektai“.

Fotografas, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros studentas Edmundas LUKMINAS: Dalyvavau klaipėdiečių menininkų atrankoje į šią parodą. Bet mano darbas nebuvo išbaigas dėl įvairių techninių dalykų. Nelabai sužibėjo atrankoje. Daug norėjau, bet ne taip išėjo. Ką gi, kiti padarė geriau.

Mano emocijos čia – labai teigiamos. Nes yra tikrai gerų darbų. Kai kas patiko iš fotografijų, bet labiausiai įstrigo keli videodarbai. Nesakau, kad visi, jokiu būdu. Su daug kuo pasišnekėjom, ne tik man įsiminė filmukas su lagaminu ir veidrodžiu berods prancūzų ekspozicijoje.

Nelabai ką daugiau čia galėčiau išskirti. Yra net draugų, kurie dalyvauja parodoje. Jokiu būdu nenoriu jų kritikuoti. Bet toks mano bendras požiūris į visą paro-dą. Nebūtinai daugiau spalvų ir kontrastų, bet norėtųsi stipresnės idėjos, išbaigtumo.

Dar įstrigo tuštybė. Labai daug tuščių darbų. Kodėl? Tokia šiuolaikinio meno tendencija. „Darom“ šiuolaikinį meną, bet nekuriam meno.

Parodai trūksta jausmo. Daug dirbtinumo ir, kaip jau sakiau, tuštumos. Paėmė ir sukūrė, nes reikėjo parodai kažką šiuolaikiško pateikti.

O teigiama čia – emocijos, susiję su grožiu. Estetiniu ir nuoširdžiu. Radau jo keliuose videodarbuose. Kad ir tame ispanės Febrer, kuriame eskavatorius su kamuoliu žaidžia…

Kalbino Rita Bočiulytė