Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba

Nerijus Cibulskas


Susitikimas
Ji pasitraukia šalin, kai kiemo žibintai
vis dar panašūs į budinčius švyturius.
Ilsi, gluminanti akimirka, kai dvi lygiavertės
tamsos mėgina viena kiton pasižiūrėti.

Ir neberegi kažko daugiau, nei buvo,
nei dabar yra. Nei kada nors bus.
Ji išėjo, o didelis garsų būgnas pakibęs virš gatvės,
kieta jo oda aptraukusi šitą išretėjusį pasaulį.

Žeri gelsvas košmarų žiedadulkes į mano dieną.
Nereikia nė miegoti, viskas ryšku.
Pasitraukei į kertę, kur jau nebepasiekia
švyturių pirštai, kur baigiasi nublukęs kiemas.

Staiga viena tamsa tartum per miegus rikteli.
Apgraibomis gūžiasi prie švintančios sienos.
Susiplaka visi buvo, yra ir bus.
Mūsų akys, trumpam susitikusios, vėl užgęsta.

Šermukšniai
Šermukšniai anapus mirgančio plento.
Iš ten kimba daugybė akių į šio pilko palto atlapus,
riekia perpus giliu, pritemusiu raudoniu.
Ir narkozė dabar būtų tuščias pamušalas pojūčiams.
Grūdinto rudens instrumentai lyžteli odą, pasiskonėja,
krinta atgal į spirituotą nežinios skystį.
Ką gi, pats suklupau viduryje neišvengiamo skrodimo.
Tik jau sakyk, tik jau pasakyk man, kuomet
visa tai taps pakankamai tikra: jaučiu
kaip suglamžyti sparnai pamažu atveria manuosius
– čia pasirink – audinius, raumenis, metus.
Tai ir bus tos rugsėjo legendos apie jaukias ligonines,
iš kurių beveik nesugrįžtama.
Ir tolumoj tik sunkūs medžiai. Jie anapus mirgėjimo,
skubėdami lipa per ploną įpjovos ribą
ir kartais numina per žemai
pakibusį dangų.

* * *
Į savo bespalvį kailį įsupa
karštis, nurengiantis nuo manęs
paskutinį pasipriešinimą.
Tačiau tai dar ne nuogumas.
Dengiuosi visais randamais,
juodastikliais trikampiais, erzinu
keistuolį kovotoją. Aplinkui –
vienintelis ringas, kur niekas
nenori būti teisėjais.
Kas palies virvę, kuris kris
prie senos paryžietiškos girdyklos?
Žmogui su liepsnojančiu antausiu
vanduo nekainuoja. Moteriai
nekainuoja prakaitas,
tekantis nuo manęs,
nustėrusio druskos stulpo.

Pasinė
Ir vėl trys prie keturių – kompanija,
atrodo, jau gana menka
(kuopa dar vis tokia pati
klasės albumuose).

Tarpuvartėj,  prie andainykštės
televizorių taisyklos.
Blykčioja, dalinasi
mimikom, sumuojasi vienas su kitu.

Tartum į šį tylėjimą iš piniginių
žirtų mažos artimųjų kopijos.

Su jubiliejumi tave. Su elektriniu
žavesiu spokso, neatlupa
padėrusių akių
nuo ankšto, pasibaigusio pasaulio.

Kadaise juk visi buvo lempiniai.
Bet ir gyveno. Migloti. Transliavo
savo skaidrius eterius, naujienas
į bendrą baro vakuumą.

Ūmai tik sniegas. Tik pultas,
kurio klavišas bukai nebenori
perjungti programos.

Dangaus blicas kerta į pačią šerdį.
Stovi du trys, susikaupę
paskutinei pasinei nuotraukai.

Žaidžiant
Žaidžiame slėpynių su miegu.
Judrūs, užsivedę, nuogi. Paskutiniai
skaičiavimai ir vienas iš mudviejų
turės eiti ieškoti.

Tamsuoja iš visų slaptaviečių mūsų akys.
Netgi nežinome, kurios yra kurio,
ar tai iš vis akys sklinda
iš laukinių baimės nišų.

Akys plačios, žvelgia iš savų paslapčių,
matuoja mano sukrypusį stuburą,
liežia kaulo minkštimą,
bėgioja boluojančia manosios ramybės dykuma.

Jos smėlynai senka prieš miegą.
Šis gyvuliškai pasirąžęs keliasi,
eina ieškoti ir nesuranda.

Tada aš einu ieškoti ir nesurandu.
Šaudau savo aklumu iš patogių pozicijų,
bet veltui, be rezultato.

Kuris naktyje bus laimėtojas?
Slėpynės ima priminti medžioklę.
Dviejų aukų šuolį prieš vienintelę kulką.

Smilga
I
Regi, kaip glaudžias priebučiuos,
kramto tą pačią
aitrią ilgos nemigos smilgą.

Kartais – sako, jog tai sugeba
nuo gimimo – bukais kojų pirštais
brūkšteli kažkur paausy,

nusipurto ir įsiręžia
į jam vienam jaučiamą tuštumą.

Ši kaip marškiniai. Išlyginti,
glotnūs, net imi nejaukiai varžytis,
kai paskutinė saga pakimba po kaklu.

Kūnas rausiasi juose, kol pasidaro
sau pakankamai vietos.

II
Savo gestais primena šunį.
Parko grindiniu jį vedžiojo ilgaplaukė
ir draudė kvėpuoti žolynais.

Kad ją kur, jis pagalvotų.
Ir toliau dėbso
į pažirusių lapų kaleidoskopą.

Ir jau vis vien nebe ruduo.

III
Jis čia pasiliko ir dabar įvairiai
dėlioja tas kelias raides,
kurios aprėpia žodį sudie.

Pasiliko, bet laukti neišmoko.

Diena keliauja pro pat
išsiplėtusias šnerves, gaudžia,
šoka nusikračiusi visais partneriais.

O jis ir vėl su ta savo smilga.
Trumpesne už gyvenimą.
Ilgesne už tai, ką pamiršo.

Landšaftas
Ant aštraus palydovo spindulio suverti
gruoblėti lietaus debesys.
Po jais tebesirungia stovyklų ugnis,
aklai šokdama pagal lašų violončeles.
Muzikiniai intarpai, kurių neišgirsta joks žmogus:
žolė užtikrintai veržiasi pro žemės odą,
kol dar sugeba – klausosi šaknų šauksmo.
Sustingę, akmenuoti paviršiai tartum Brailio rašysena,
visi abejingi ir kietapėdžiais batais peržengia
kliūtis, sąžiningai suklupdami savo viduje.
Taip ir nenuvykau prie bokšto,
kuris nekantriai svyra slėnio pusėn, grumiasi
su savomis dvasiomis, kurios laksto
spiraliniais laiptais. Dūsuoja ir neužmiega.
Aš pasispiriu toliau nuo viso šio trumparegiškumo.
Toliau nuo šio nebylaus kraštovaizdžio.
O vėlų vakarą susapnuoju kadais aprašytą skroblą.
Jo vaizdinys užantspauduoja neįvykusią kelionę.

Sem
Ten pilna sapno žiežirbų, šviesos
naktis ten teka kriokliu. Jo neatpažino
užsimiegojęs Herakleitas.

Garsus krioklys. Jame galiu nardinti
savo kūną begalybę kartų.

Visi jutimai priplakti sraunumo.

Galiu apsivalyt nuo šleikštulio,
kurį patyrė man brangiausi.

Ten pilna spalvingiausių dulkių,
šokančių kadaise išnešiotų
mandalų prisiminimą.

Tai žemė, kur paklupdė rimbais
išakėtą dangų. Nuostaba.

Čia šitiek gęstančio manęs.

Berniuko, rodančio pirštu
į savo tuščio proto kiautą.

by admin