Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba


Arnas Aleksandravičius


Tėkmės muzika
sveika nelauk nepavadinsiu savęs nes šiuo metu
keičiu vardą ir skandinu vabalėlius teprasideda
koncertas tiup tiuriup ša la la kažkodėl nematau
nė vieno smuiko tai ką ten veikia vyrukas su stryku
ant scenos maža mergaitė mokanti plaukti teks
lankytis čia kasdien švelnios stygos gera kartu
koncertuoti bet mano mikrofonas išjungtas
o gal permirko publikai reikia dūžių aš šnabždėsiu
tau į ausį kad perduotum klausytojams visas naujienas
iš upių gyvenimo mes tekame pro miegančias
lygumas ir jų akmenis kai kuriuos skandiname
savo skaidriose seilėse bet leidžiame visiems
plaukti kartu upėtakiai yra mūsų kirmėlės
na bent jau nekanda

tekėki kartu su manim tik prieš srovę čia taip pat
yra gerbėjų jie tyli šimtmečius bet kai pradės ploti
mums įskaus nugaros lenksimės į visas dvi puses
upėtakis ir vyrukas su stryku liks užkulisiuose prie meldų
paskui mums rodys šios beprotybės nuotraukas
o Miyazaki nešios nėgių arbatą
tai bus tikra pilnatis aš netvinau jau pusmetį nors
santakoje prasilenkdavau su Varduva jos purvinas
vanduo išsilaksčiusios natos ir girtas prodiuseris
nesukėlė nė plekštelėjimo

kai ateisi vanduo prasiskirs sukeldamas įdomų garsą
gal net melodiją dugnas pritrupintas monetų bet
čia jau niekas negrįš ir aš ne gatvės muzikantas
man reikia tik akmenėlių ir šukių kad turėčiau
ką gludinti vasaros naktimis nežinau kur prasidėjau
man nerūpi kur nutekėsiu bet niekada nepadėsiu žvejams
svaidyk lapus į mane ir kankorėžius gali net
paskandinti užgesusį klavesiną gal taip suteiksi
namus prašalaičiams oh crap
vadinasi žalsvas vanduo gali skambėti reikia tik
tinkamo krioklio ir aido patrauki man iš kelio
savo vagą juk nenorime kad vandenys susimaišytų
siaubo neištvers net smulkieji vėžiagyviai be to
žiūrovai nepritars kraujomaišai nagi paskęskim kartu
žinau kaip tai žavi o upės nekeičia vardų kai
keičiasi žmonės tikrai dar pagročiau tau oščiau
lyg nuvarytas smuikelis bet priekyje užtvanka

Tėkmės muzika II
aš geras žmogus – skaičiau tavo nešvankias pasakas
ir vis dar niekam jų neseku sėdėjau naktimis
ant tavo prieangio krašto kad negrėstų pavojus
nors manei tai nesveikas pavydas nesvarbu
medžių šlamesys vertė krūpčioti bet ir vėl
tapdavau drąsesnis nei buvau

mačiau kaip vaikščiojai kukurūzų laukais
                                                          šie pleškėjo
ne viena lyjant lietui ir vilnonis drabužis prisigerdavo
slegiančio drėgno nerimo aš buvau tas vanduo
sušalęs paakiuose ir privertęs susirgti
paskui veidmainiškai slaugęs
iki kitų sekmadienio popiečių

paskandinau tave netyčia vos apkabinęs per stipriai
ir palikau gulėti savo lovoje kol temstant
išgirdęs vaikų klyksmą pasišalinau oru ten kur švito
sutikau panašių į tave šviesulių ir žarijų
išsirinkau ryškiausią ir mėnesius bendravau per stiklą
pakol dužo ir užgeso net nepajutau o gal nenorėjau

grįžau į senąjį kaimą kur tave visi seniai užmiršę
plaukioju rūsiais ir palėpėmis taigi vėl turiu artimųjų
vėl vanduo skaidrus ir skaniai putotas
liečiu ir pagaliau neužgesti bet man pačiam per karšta
tebesvarstau ar čiurlenti aplink ir vengti liežuvių
ar pamiršti kitas ugneles ir tavyje susidegint

Kristina Tamulevičiūtė
* * *
Du sutrūniję kokliai,
Siuvinėta prijuostė,
Keturi virbalai –
Viską senolė po pagalve laikė.

Ji žinojo, kada prabus,
Kokia diena išauš.

(jei juodoji – po pečium pundelis,
atrišti baisu, atrišti baisu,
jei juodžiausia išauštų –
skrynia atrakinta)
– – –
Dėžutė ant komodos
(sako, ją ponai palikę,
kai krovėsi daiktus Šiaurės link,
tik raktelį pasiėmę)
atsidaro nesunkiai –
štai, žiūrėk, pro skylutę matos –
raudoni, oranžiniai, juodi siūlai –
tai kokios spalvos kojinaičių norėtum?
– – –
visi rakteliai –
lyg telefono rageliai –
lenkti

* * *
Stotis. Vidurvasaris – o jau pusto –
šlapiom nosinaitėm – lyg sprogus
elektrinei klimatas pasikeičia –
– – –
Mąstau akis prisidengus –
o ką? Reikės priprasti –
svarbu plunksnos užaugtų,
o paskui – visa kita –
ir tupėjimas ant laidų,
ir čirškėjimas po langu,
ir laisvas migravimas
Afrikos link


Šeštas puslapis
nuotraukų albume
blausiai apšviesta senamiesčio schema
lyg skelbimas laikrašty

nepraeikit paklysit
siauručiuos takeliuos
tilto beieškodami
užklysit į skersgatvį
šone sodas
didžiulė liepia stiebias
ligi kraigo stogo
lenktyniauja su žvaigždėm
pasiryžus
kaip ir jūs
keliautojai

* * *
Tiltas į Senamiestį,
mažas knygynėlis,
kuriame dirba vyras –
(jo garbanos –  tamsėja besišypsant),
sankryžoj – sulūžęs dviratis,
it griežčiausias „stop“ ženklas,
baugus Mocarto pripažinimas,
gyvos statulos,
nusilenkiančios žvirbliukui
iš fotoaparato,
iškvėpintos,
bet arklių ištryptos gatvės,
EINBACH – – –

viskas, ką pasiėmiau iš Vienos,
viską, kas netilpo į atvirutes

* * *
Rankovės nei po karo raudonos
akyse – traiškanų tumulėliai –
jei išimtum it kauliukais burtum
praeitį įspėtum ateitį regėtum
gyvenimas po vieną kortą atsivertų
prie kojų – „Fluxus“ lagaminas –
devyni laiškai neišsiųsti
užmintas ir užmirštas smuikas
vikriai griežęs pauzes
pasienio miestelio pakrašty
ši moderniai liūdna skulptūra
vaikų ir turistų burtas –
kai blykst ir turi trupinėlį praeities

Prisiminimui

Kalnų pašlaitėse
Boluoja sniegas –
Emigrantas iš Žiemos

Mano kišenėj –
Keli akmenys
Rasti Kroatijoj
Nuošaliam paplūdimy –
Šiaip sau
Prisiminimui

Slovakija. 2008 m.
Juodas sijonas kaip stebuklas sutvisko
Senolei per gatvę skubant
Bažnyčios link
Pamaldos jau prasidėjo
Bet palauk aš uždusus paklausiu
Aš uždusus paklausiu
Paklausiu kodėl
Kodėl tavo veido žemėlapy
Žemėlapy nėra mano šalies

Paaiškinimas,
kodėl grąžinu bilietą

Kasininke,
Esu gera arba bloga moteris.
Nemoku daugiau, nei galima reikalauti,
Ir nejaučiu dulkių ant savo veido,
Bet drįstu didžiuotis laukimu.

Net kai būna šalta.

Kartais ryte skabau nudžiūvusius lapus dienorašty;
Sakau: jau subrendo diena,
O parduotuvių langai ryškesni nei vakar.
Išeičiau pasivaikščioti,
Parke vietoj šunelio glausčiau
neapmokėtą čekį,
Primenantį sekmadienius, kai neįleisdavo                    
                                                             į bažnyčią –

Galbūt nemoku nesityčiodama
pasakyti „labas“ :
Kartais šaltis liejasi per kraštus,
Šnypšdamas it mineralinio šlakelis –

Visiems leidžiu nuo stalo pasiimti, ką nori.
Dažniausiai čiumpa peilį ir smeigia
tapetų saulėtekin,
Bet rytas vis vien išaušta.

Ir šiandien išaušo,
Nors išdundėjo paskutinis traukinys.
Rodos, taip ir stovėčiau su lagaminu,
Žvelgdama pro sutrešusį langą,
Laukčiau nors krustelėjimo
Ar paaiškinimo,
Kodėl gi laikas bėga,
O veidas netirpsta dulkėtam stikle,
It negirdėtų dundėjimo,
Skelbiančio, jog belaukiančių moterų era
baigias,
Ir aušta nauja tyla.

by admin