Jaunųjų kūryba
Laisvasis klausytojas
Atmiegot, pramiegot, susigūžt pianino dėžėj,
Jei vardu kas pašauks, tai išplaukti skutimosi putom,
Pravėdinti plaučius, nežinot, kur žiemoja vėžiai,
Jei veži, tai ir vežk, ir, atrodo, žiemos kaip nebūta.
Ir nebūta sniegų, tik kažko vėl nutirpo ranka,
Su kuria po langais savo Dievui suriesdavau špygą,
Ir burnojau labai, net negėda sakyt, apie ką,
Ir išmindžiau tenai, kur garstyčios iš žemės sudygo.
Teks ten pupų prisėt, kai gražiai sužaliuos, gal atleis,
Tik kad nieko nesako… Turbūt per tą vėją užkimo,
O gal buvo pašte ir išsitepė lūpas klijais –
Taip per naktį ištempęs ausis vis klausau ir klausau pašaukimo
siur. vln. blues
Su šypsniu užmigai, lyg pro lūpas taip siela išeitų,
Kaip mažytis voriukas – sėdėtų ir megztų megztinį
Man iš dūmų švelnumo. Dabar cigaretę kaip fleitą
Vos tik priglaudžiu – garsas – ir virpteli veidas sutinęs.
Nušokuoja dangum debesies apšerkšnijęs skeletas,
Tyliai maldamas sniegą savo girgždančiom kelių girnelėm.
Du į priekį ir vienas atgal – mūsų šokio judėjimas lėtas
Nuo ledinių turėklų į vakarą šąlančią Nerį
O rytoj vėl tas pats – veidu tyliai į sieną nubusi,
Akys pilnos šviesos – ne vandens – džiaugsmo ašarų pilnos.
Tik dabar nesustok, tik dabar nesigręžk šiaurės pusėn,
Nežiūrėk nematyk, kaip pakyla mėnulis virš Vilniaus.
Eilėraštis, kuriame niekas nekvepia, nežydi ir niekas negroja, arba Eilėraštis be jokio poetinio vyksmo
Na, nors užmušk, bet dar nežydi kalijos,
Jazminai jau nebekvepia ir tyli fleitos,
Nealpsta damos, traukiasi į šalį jos,
Kad tu galėtum eiti ir praeiti.
Nėra jaukumo, židinio nieks nekuria
Galbūt dėl to, kad aš – taupus kūrėjas.
Nevaikšto niekas ir gatve, kuria
Eini dabar, todėl ir eik, kur ėjęs.
Vaizdai nesukelia jausmų nei sentimentų,
Atstumų nejaučia ir nepavargsta kojos,
Ir lapai iš konteksto nekrenta, nors krenta
Temperatūros, ligos, bet nuo ko jos?
Eilėrašty nieks nekvepia, nežydi,
Negroja niekas, ramūs tavo nervai,
Nieks neblizga ir nečiumpi išvydęs
Grajausko blizgės nei kabliuko lervai.
Nėra, kas užkabintų, kas įtrauktų,
Nėra interpretacijos pavojų.
Nieks aplink pirštą nesuka kaip plauką,
Nėra, prieš ką kovot, ir nekovoju.
Nelyginsiu, kad man esi kaip vaistai
Tai kam rašai? Nėra čia nieko tokio
poetiško… Neįdomus tu, keistas.
Tai, kad žinai, visi tokie k e i s t o k i.
Atleisk, bet ir vėl
apie ją…
Visiems, bet labiausiai G.L.
Nepasidažiusi
bekraujėmis lūpomis šypsanti
nežymiai
iš po nakties bijanti keisto kvapo
iš savo pačios burnos
ji šlepsi šlepetėmis ryškiai per didelėmis
vienais apatiniais
išeina į baltai dažytą balkoną
nelyginant popiežė
burba ir murma panosėj
kažką
urbi et orbi
urbi et orbi
ji remiasi nugara į kalkėtą sieną
šaltais rytais ji rūko ir virpa
kalena savo
stambiais dantimis
šaltkrėčio morzę
kartais
išpučia dūmus pro šnerves
įsivaizduoji
tokios dvi apvalios skyliukės
išsiplečia šitaip
jog rodos visa kas buvo yra ir kas
bus ims ir
pradings jose
taip
ji pučia miglą į akis
tikrąja to žodžio prasme
šlapia ji glaudžiasi
bet neprisiglaudžia
išėjusi iš vonios
mano veidą ji liečia
išmirkusiomis pirštų pagalvėlėmis
raukšlėtomis tarsi razinos
taip mėgtos vaikystėj
ji kalba nedaug
o jei ima kalbėt tai kad žeria
tiesiai į sieną į akis
kiaurai per kaukolę
su kiekviena diena atrodo vis labiau
ir labiau išprotėjus
ji geria retai bet jeigu jau geria
tai tiesiai iš butelio
ką čia
suknelėj lygintuvu prasidegina skylę
ir draudžia pro ją žiūrėti
tranzuoja ryžtingai nelyg spręsdama
gladiatoriaus lemtį
ji iškelia nykštį
ji nuolat pamiršta
unitaze nuleisti vandenį
draugių ji turi nedaug
beveik iš viso neturi
gal tik kelias senmerges
nepasikeitusias nuo mokyklos laikų
naktimis ji paskambina
bet niekad nekalba
vos girdimai alsuoja
tyliai krizena
ir atrodo kad viskas
kad tuoj išprotėsiu
bet
šitaip ir ryto sulaukiu
įsitempęs klausau ir
bandau atpažint ar tai ji
kaukši ir kliūva
žingsneliais smulkiais
pas mane iki penktojo aukšto
su kaimynais
nesisveikina niekad
krūpčioja nuo svetimųjų žvilgsnių
nors į ją žiūri
retai
pažvelgus – nepatraukli
pagyvenus – nesugyvenama
bet sava
sava kaip mirtis
juoda
kasdieninė
Poezija
