Jaunųjų kūryba

Jaunųjų kūryba

Arnas Aleksandravičius


Dugne atsiversiu

aš atsiversiu kai
didingi kiemo vartai filmuose
kaip austrės atsiveria
perlą aukodamos –
sunkiai nenoriai
taip reikia

aplinkui nuglostyti
akmenėliai Vandeniais ridinėsis
kaip mes vaikystėje
basi po kopa
o smulkutės smėlio kruopelytės
dugn
į šalis plazdės

sakau, gal ir man
bent perliuką
ponia austre?

ne, Arneli, ne laikas dar

Įsibroviau

Tris vakarus pro klausyklos angą,
nuodėmingą lyg vienuolės iškirptė
stebėjau, kaip persirenginėja
savaitgaliai
tarp kaimo šokių ir taikių audrų
didmiesčių centruose

mano praeitys megzdavo sapnus
ateitims ir tikėdavosi, kad tai bus
nauji metų laikai ir nauji vaisiai

velėna aplaistyta pienu iš kibirų,
kurie dabar guli sulamdyti po
akmenimis,
juos atridenau iš savo kiemo lyg
ženklą, kad išaugau – šitie trupiniai
nebe
žaidimams skirti

klausyklos langelis šiomis minutėmis
siaurėja sulig kiekviena neatleista
nuodėme,
jos visos tyčia nesutinka
būti atleistos

taip, mielos šventųjų ikonos,
taip, trypiama šventorių dulke, –
tai aš skaičiau jūsų dienoraščius

esu žmogus, jūsų vandeniu suvilgęs
lūpas
ir palikęs jus siurbčioti orą iš
taurės, kuriai pats laikas suskilti


Minutės prieš šešiolika

                               pirmajam draugui
bičiuli, popierėlius nuo karamelių
tebeturiu po pagalviu, vokelyje,
kaip ir siaubo istorijas,
kurios tarp laužų paklydo

broli, žarstau už atminties apykaklės
užkritusius slidžius gyvaplaukius nuo
viršutinės lūpos bei indėnišką plunksną
iš už paausių, ten ir minutė,
kai visi suprato, kad nebesu
myžnius iš trečios laiptinės.
tik va, nepaminėjau

tavo pridususio savanaudiškumo, jį
vis dar
nešioju languotų marškinių kišenėlėj
(prie pat širdies) su šleikštuliu,
su tokiu šleikštuliu, kad nuo
neapsakomybės
pabąla virpančių rankų krumpliai,
sako, kai jie šitaip niežti
tai – tik lengva, salstelėjusi,
keršto pasiilgusio vaikučio gėda


Minutės prieš šešiolika II

                                         kraujo broliui
broliuk, va ten, už to kalno
mūsų pernykštė vasara su
nuorūkom po visą sodą

ta pati, kai
švintant susidrumstė Plinkšių vandens
vitražai, vis stumiantys aukštyn
mūsų plūdes,
vitražai, nebeįleidžiantys saulažuvių
lūpom nužiopčiotom

o matai tą sidabrišką debesį?
jis užstoja varveklius ant rogių
virvelės ir
pieninius dantukus atsargiai
gaudančius veidan krintančias
švelnias snaiges, broliuk,
tie baltutėliai sūkuriai
virš galvų, jie čia buvo ir vaka
žiūrėk, iš mūsų debesies
kažkur lyja

by admin