Benedikta Daukšaitė
***
stingstančios žemės mėnesį
kalnų krūtis apgobia debesys
debesų žmonos jomis grįžta į žemę
žemėj pasklinda ir pusdievius gimdo
bundančios žemės mėnesį
pagimdytieji po ją išsivaikšto
kiekvienam pagal lemtį
danguj dalijantis į naktį ir dieną
kai jie vėjais išsibarsto į saulės tekėjimus
žydinčios žemės mėnesį
septintojo rytmečio saulė parsiveda motinas
vėlinas debesys
skliautuos į dangų jau vakaras
lyjančios žemės mėnesį
karalių slėnyje ilsisi nuotakos
bijo vandens mano moterys
krentančių lapų mėnesį
paslėpdamos ištiso šimtmečio giminę
žemės legendos nutyli save
bučiuoji pargrįžėlę
bučiuoji pargrįžėlę
granato karoliais pasidabinusią savo moterį
aštuntą kūrimo dieną žemę išvydusią
karaliaus Saliamono dukterį
bučiuoji pargrįžėlę
tuščiu dangumi savo laumžirgiais
siuntusią lietų
rugius išgulėjusią laumę
bučiuoji pargrįžėlę
gyslotomis rankomis tiltus apglėbiančią
tėkmę
savo skalbėja rytmečiais virstančią upėmis tavo miestui įrėminti
bučiuoji pargrįžėlę
išeinančiais traukiniais pas didelio miesto žmones keliavusią
tave palikusią moterį
bučiuoji pargrįžėlę
neva turėjusia grįžti… neva
kai klykiančios įsčios nuo vyrų gausėjo
kai iškeli rūką virš jūros ir nadruvių žemės
jos vyrai parplaukia namo per moterų
plaukus
ir juos iššukuoja tinklais kol savąją atskiria
kaip neregio žvejo godonė jų irklų mūša
paskelbia vestuvines apeigas jūros vaikams
moteruo
kas jūroje rasta
tas vyrui priklauso
kas naktinis mėnulis
suveltų jūržolių kilimu dukteris tekina
žvejo seserys nuotakų nuometuos priberia smėlio
dulkiant lietui palei vandenį jas suklupdina
žinokis
iš jūros į krantą
iš kranto pas vyrą
žuveliais jos kaimą užtvindė tą sausį
kai klykiančios įsčios nuo vyrų gausėjo
kol mano akių vyzdžiai užšalę
atrodo visi žiemos debesys
mano miestą įrėmino
sienojai tavo seno buto su lubomis ligi
dangaus
užšalus akių ežerams
virtai dideliu vėjo malūnu
ir sklendei
sklendei palei ledu išraižytus langus
ir nusnigtus akmenis
jei tik aš žinotau
kad mano pėdų neužpusto sniegas
kiekvieną jų verti tylia buveine
įkurdini mažyčius aukurus su savo
šeimininkais
o jie kūrena ugnį
grindyse suglaustai pelkes
ir už kiekvieno lango prišvartuoji valtis
ir irstosi vėjo malūnai ir stebisi miestas
kol mano akių vyzdžiai užšalę
man suveri vėrinį iš ledo karolių
su mažomis valtelėmis už šalto šydo
ir kužda jos ir kuždas — tavo pėdas
surinko surinko
lininio vystyklo tuščiaburniai
mėnulis mažas senovės užkratą velkantis
Debesyla vadino jį motina
badavo tuomet mūsų žmonės
lininio vystyklo tuščiaburniai
pirštai medumi sulipdyti
liežuviu glemžėmės paskutiniojo saldėsį
kvailys jis baltmarškinių stačiai užčiūčiuotas
tuščiaburniams atlikus
lino vystyklą rangėm kapu
žmonos mėnulio
keliauk atgal Debesyla pas savo tėvą ir motiną
badonešis tavo dūlėja mūsų žmonių burnose
akmenais stabarėjančiose moterų įsčiose
per akmenis vėl atgaivinamose nešti gyvybę
juose Debesyla kalino gyvatą
ateik atsiimti savąją dalį
gluosnį įsirangiusio mylimo gailesiu
ties baltmarškinių kapu ją tau išdainuosim
lygiomis dalimis išdalinusios
šimtui metų vienatvės
nemokėjai mylėt Debesyla
tau dovanotų mūsų žmonių
luoteliais teliūskuoja tau po veidą
visu kūnu svetimai savo miesto prisigėrusi
išeidama
kiekviena plauko žvyno luobele
sugėriau tavo kvapą
mano karaliau
palikai kvėpavimo nuotrupas
suskirdusių lūpų linkyje
pasilik
nago lytėjime su oda
išauginau tavo pirštų griovelius
rankos šaltumo kvėptelėjimus ant savo krūties
kartais nemėgstu rytų
jais atskrenda ryliavimo išgintos boružės
mažais luoteliais teliūskuoja tau po veidą
ir išsemia mano kalbėjimą
apglostinėjam vienas kitą ir paliekam
apglostinėjam ir paliekam
mažos naktys turi dideles motinas
mažos naktys gimsta gražesnės
nei šito pasaulio moterys
eina pirma chaoso
ir nesupranta žemės
mažos naktys turi dideles motinas
drevėse sukaišiotus jų gyvenimus
ir kartais pasislėpusias pačias
išsigandusias savo dukrų
didelės motinos turi senatvę
gilių raukšlių properšas skruostuose
ir sausiais užklotus priegalvius
mažų naktų gėloms
didelės motinos turi delnus
jai pridengia lūpas ir laiko sielas nelaisvėj
kol naktys numiršta
ir nieko nelieka
tik brezentinio rūko skleidėjai
mažų naktų sužadėtiniai
paskandinę didelių motinų širdis
mano nusnigtą kaklą šunyčių pėdoms
užšliaužei nagais
ir pasisavinęs devyniastiklį langą
įsirėminai pačiam jo vidury
abu stebėjom kauburiais alsuojančią žemę
mane įkvėpdama
tave iškvėpdama
į taktą
sukasi sukasi sukasi
kaip aš mylėčiau tas naktis
kaip aš mylė—– čiau
jei tik jose nebūtų palaidų šunų –
kalių inkščiančių savo šunyčių ir sielos
tau taip patinka jų akys
tuščios kaip tavo lango stiklai
kas rytą susinešdavai ten dulkes
kiekvieną kampą pritempdavai jų slogumo
ir stingsti apmiršti pajutęs
dulkinas dulkės ratu
ir sukasi sukasi
sukasi kauburį žemei alsuoti
į kaklą
mano nusnigtą kaklą
šunyčių pėdoms
perlų žvejo moteris
rankas trinu imbieru
ilgu juos stebėti
lėtai
sekluma stumiančius valtis
stiklas varvantis lietumi
lygina raukšlėtus senių veidus
vienam jų priklausau aš
medinių šukų dievui
glamonėjančiam žilas mano sruogas
naktimis
manasis vyras virsta amalu
rytais
jis atsiraizgo ir išplaukia
dumblo kvapas susigeria odon
ir pasiekęs akis
stingsta žaluma
esu niekas
perlų žvejo moteris
ir kas dieną porinu nuodėmes
po savo langu auginu geležinkelį
po savo langu auginu geležinkelį
perone prievartauju rudens vaikus
mano stiklai mediniuose rėmuose
pasigėrė nuo bėgių šiurenimo
tiesiu juos šiugždančius vėjyje
iš rudens vaikų
spalvas išvogusiais lapais virtusių
tu gyveni už daugybės tiltų
ateidama pas tave
nusiprausiu kiekvienoje upėje
su kiekviena saule
migdau jas į vakarus
kad rytus mums atiduotų
pamenu tave kalbant
traukiniams keliaujant
tu uždraudei man su tavim mylėtis
rasos rinkėjų vaikai mokėjo žolę mylėti
guldžiau palei žemę žolę
tarp smiliaus ir nykščio tūnojo regėjimai –
maži drovūs vos keletą dienų atgal
apavo paleisti žvalgė pasaulį
akis daugel metų pirmyn
buvau pažadėjus valdančiam saules
kurs žolę augina
prausiaus josios syvais
rasą kadais jau nurinkę
pridavė pučiantiems stiklą
taip duoną kasdienę
parnešdavo savo vaikams
mažutėliai rytais vesdavos vaikščioti žolę
dar miegant regėjimams gaudžiau garsus
siūbavimas virsdavo jūra
rasos rinkėjų vaikai mokėjo žolę mylėti
ryt vakare laidosiant drugį –
tą patį kurs guli po mano padu
gavau pažadą priverktai upei
susiropštę į žalumą ašaromis stūmė
gimstančiai versmei rasas
vaikų kuždesiu gaubės malda
patupdyta ant drugio motinos sparno
kilti pas Dievą
žuvusio Dievą gyvenantį
17 skrydžių į ievos viršūnę
